Vilniaus fotografijos galerijoje atidaryta mūsų bendruomenės nario fotomenininko Klaudijaus Driskiaus personalinė fotografijos paroda „TIRPSTANTI TAPATYBĖ: BALTARUSIJOS LIETUVIAI”. Po šios galerijos paroda visus metus keliaus po Lietuvą. Parodą parėmė Vasario 16-osios fondas, UAB “MG grupė”, Lietuvos kultūros taryba. Pridedame filosofo Vytauto Ališausko įžvalgas apie naujausią Klaudijaus Driskiaus darbą ir Jono Jakimavičiaus filmą iš parodos atidarymo: https://youtu.be/n5B0zbW49BQ
Klaudijus Driskius jau pasirodė esąs jautrus nykstančių ir dingstančių tikrovių gelbėtojas nuo užmaršties. 2009 metais pasirodęs albumas „Arti Sartų“ saugo Aukštaitijos atminimą. 2018 metais išėję „Laisvųjų testamentai“ įamžina tuo metu dar su mumis tebebuvusius paskutinius partizanus ir partizanų ryšininkus. Šios „tirpstančios tapatybės“ irgi pagautos paskutiniais jų gyvavimo metais: pirmosios albumo nuotraukos sukurtos 2011-ųjų rudenį, paskutinė – 2018-ųjų vasarą. Nuotraukose regimas pasaulis nėra nei „iš istorijos ūkų“ kylanti LDK, nei romantiškas, XIX amžiaus atminimus išsaugojęs kaimas. Pastarąjį gal galėtų priminti formalus skirstymas pagal metų laikus, iš esmės susiliejančius su bažnytinio kalendoriaus ciklu. Žmonių maldingumas čia tebėra subtili jungtis su šimtamete praeitimi; pergyvenęs prievartinę ateizaciją, kolchozinimą, naujos epochos gūsį, jis tebėra gyvas, nors tirpstantis – kaip ir visos gyvenimo formos. Vis dėlto tai nebėra nei LDK, nei prieškario maldingosios praktikos. Veikiau tai tradicinis liaudinis maldingumas, įsišaknijęs Katalikų Bažnyčios liturginiame ritme tada, kai pastatytos ano laiko bažnyčios. Atlaidai, paženklinti naivios sovietmečiu susiformavusios estetikos, papročiai, sunkiai betelpantys į naują socialinę realybę. Visgi Baltarusios lietuvių religinį gyvenimą reprezetuojančiose nuotraukose yra ne tik etnografinės egzotikos, bet ir keistos amžinybės pojūtis. Moteriškės, traukiančios į gegužines pamaldas ar jau joms pasiruošusios, maldininkų būrys prie švento šaltinio, kapų scenos – visa tai neatrodo praeities ar dabarties dalykas, bet užgriebia autentiškos religinės patirties belaikiškumą.
Antra vertus, tai, ką vadintume „sekuliariu“ šventimu, šiame kontekste iškyla kaip mums jau praėjusios epochos tąsa.
profesorius Vytautas Ališauskas