Galerija

Paminklas Bradesiams

Kur bebūčiau, geltonsparnis tėviškės ilgesio paukštis, vaikystės ir jaunystės dienų klyksmu nusmelkia ir mano širdį ir mintimis sugrąžina į tą žemės kampelį, kuriame prabėgo gražiausi ir brangiausi metai – BRADESIAI.

Negailestingai bėga laikas. Jau retėja ir mūsų kartos gretos. Todėl kaip ir mūsų proseneliai norime palikti kažką gražaus mūsų gimtajam kraštui.

Lietuvos Nepriklausomybės garbei bradesiškiai apie 1928 m. pastatė ąžuolinį kryžių. Ąžuolas iš Norbos Bražio ąžuolyno, o žemės lopinėlis Andriaus Bražio tėvų žemėje. Pro kryžių ėjo kelias Bradesiai – Antazavė.

Išstovėjęs dešimtmečius, iškentęs karus, audras, nukentėjęs ir nuo žmogaus rankos, nusviręs atgulė ant žemės. Paliko tik alyvos krūmelis, augęs prie jo.

Bėga metai, senąjį kelią pakeičia naujas. Žemės lopinėlis suariamas ir nežinodamas jau nerasi tos vietos. Jos nepamiršo tik Andriaus Bražio vaikai: jų pusseserė Dalytė Jančiauskienė ir artimiausia kaimynė Vida Andriūnaitė. Pro ten ėjo jų susitikimo takelis.

2020 m. gražią vasaros popietę prieš Antazavės Dievo Apvaizdos atlaidus, susirinkome Dalios ir Henriko Jančiauskų sodyboje. Čia buvo ne tik Andriaus Bražio vaikai su savo antrosiomis pusėmis, bet ir Juozo Stankevičiaus atžalos. Bevakarojant ir kilo mintis, kad reikia atstatyti kryžiaus atminimą – tik medinį pakeičiant akmeniniu.

Akmenį paminklui padovanojo mokytoja Alė Andriūnienė, nes jis labiausiai tiko skulptoriaus darbui. Skulptorius Dominykas Čepas iš Vilniaus. Daug jo darbų padaryta per plenerus Skemų pensionate. Iš ten pat prisijungė ir kalvis tautodailininkas Saulius Kruonis. Jo nukaltos saulės ir kryžiai puošia Lietuvą.

Senojo kryžiaus vietoje akmens statyti neleido naujasis šeimininkas, tad teko ieškoti naujos vietos. Gražiausia vieta Bradesiuose – kryžkelė, kur kelias išsišakoja į dvi dalis: į Zarasus, į Dusetas. Šioje vietoje pravažiuodamas visada pamatysi tokį paminklą – akmenį. Ir neklydome. Žemės lopinėlį šiam kilniam tikslui padovanojo žemės savininkai Antanas Tumėnas ir Aldona Garuolytė Lingienė. Ir lieka svarbiausias klausimas – už kokias lėšas tai padaryti? Dalia, Irena ir Nijolė parašė kvietimą, kuriuo prašyta suremti pečius ir bendromis lėšomis paremti visus paminklo darbus. Labai greitai atsiliepė bradesiškiai, pradėjo aukoti. Jau kiek aprimus finansiniams rūpesčiams, prasideda kiti, kurie teko Henrikui Jančiauskui ir kitiems šeimos vyrams. Pradėjus dirbti prie akmens skulptoriui reikalinga elektra. Tad supirkus ilgiausius kabelius, per laukus ir pievas buvo nutiestas elektros tiekimas iš Henriko sodybos.

Suorganizavus talką buvo tvarkoma pati vieta paminklui ir aplinka aplink jį. Akmeniui pamatas iš akmenų, kuriuos atvežė Darius Streikus su žmona iš savo sodybos. Atgabenti akmenį iš Alės Andriūnienės kiemo sutiko ūkininkas Romualdas Pagirys. O kaip tą akmenį pakelti? Kokiu kranu ir iš kur? Apskambinta visa Lietuva, kur tik teikiamos autokrano paslaugos, tačiau didžiulis atstumas iki Bradesių kišo koją. Praradus viltį, sužibo spindulys – skambutis nuo Klaudijaus Driskiaus. Paskambinus autokrano savininkui Rokiškio krašto žmogui Valentinui Čiučeliui, jis sutiko atvažiuoti, apžiūrėti aplinką. Ir galiausiai – Valentinas pakėlė akmenį į vietą.

Akmuo pastatytas. Bet iniciatoriams Dalytei ir Henrikui teko dar paplušėti. Bradesių kaimo žmonių garbei užsakytos mišios Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčioje. Akmenį pašventino Dusetų kunigas, ir muzikinei programai rastas merginų duetas taip pat iš Dusetų.

Rugpjūčio 21- oji. Po smarkaus lietaus paryčiais nušvito saulė. Su puikia nuotaika visi rinkosi į Šv. mišias Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčioje. Po mišių aplankę artimųjų kapus, būriavomės prie akmens – paminklo, kur pašventinus ir padainavus, visi patraukėme po didžiuoju Bradesių ąžuolu. Jis buvo labai vaišingas. Čia kiekvienas bendravo savaip prisimenant prabėgusius metus: kas grupelėmis, kas pavieniui susipažino iš naujo. Dalinosi prisiminimais apie buvusius bradesiškius, susipažino su jų atžalomis. Skambėjo aidėjo visas šilas nuo juoko ir net dainų, kurias traukėme kartu.

Atsisveikindami kiekvienas tarėme Ąžuolui – mes dar čia sugrįšim!!!

Rašinys parengtas pagal Aldonos Lingienės pasakojimą.
Užrašė Aldonos Lingienės dukra Valda Lingytė – Bugailiškienė
Nuotraukų autorė Valda Lingytė-Bugailiškienė

_________________

Bajorų šventasis Jonas Krikštytojas

Seniau, kai vaikščiaja Kristus pa svietų, ažeja vienakart miestan ir pradėja ieškat naktigulta, nes vakaras buva. Turėja Kristus su savim du makytiniu, vardais Petrų ir Jonų. Kristus tare:
– Aikim špitalen, tinai ubagėliai mums priims unt naktigulta, ir pergulesma.
Bet Jonas buva girdėjįs, kad karčemaj veselnykai su muziku labai gražiai graja, e raikia pridurt, kad anas viškai jaunas bernaitis tebuva, labai jam narėjas pasklausyt muzikas. Del ta ir pradėja Kristų kalbint, kad veli aitų karčeman un naktigulta, sakydamas:
– Tai, Viešpatie, kų čia mes tuos ubagėlius kliudysma – aikim veli karčeman, tai čia ben plačiai ir pavalniai galėsma atsilsėti!
Kristus ant takių ja žadžių nusišypsaja, nes numane makytinia mislį, ir dave jam valių. Nuveja anys visi trys karčeman. Čia karčemnykas juos prijeme ir dave jiem plačių ir minkštų lavų, katran visi trys sugule: makytinis Jonas un krašta, pats Kristus viduryj, e Petras prie sienai.
Ne už ilga veselnykai, girti būdami ir visur besibaldydami, susgrūda ir tan kamaran, kur Kristus su makytiniais gulėja. Jėme ir tinai anys grat ir šakt. Bešakunt vienas jau labai girtas, užmatįs, kad lavaj guli, susuka un kitus:
– Vyrai, aikit šį! Pamėginsma, ar kietas nugaras šitų girtuoklių, katrie čia lavaj gulia!
Un tų žadžių prišoka ben keli ir tuoj capt Jonų nuo krašta ir nu šlajuot par nugarų su virvagaliu. Prilupį, kiek tik pareja, veselnykai sviede Jonų lavan ir vėl jėme šakt. E Kristus tare Jonui:
– Gulk tu un mana vietas, kad kartais vėl anys nesumislytų tavįs lupt.
Tų pasakįs Kristus atsigule un krašta, e Jonų pagulde vidurin. Prisišakį veselnykai preja un lavų ir sušuka:
– Dabar jimkim vidurinį!
Ir vėl Jonų išsitrauke iš viduria ir vėl šveite, kiek tik narėja. Un gala vėl inmete lavan, sakydami:
– Pakaks ir tam.
Dabar Jonas pradėja Petrų prašytes, kad laistų jį un sava vietas prie sienai. Petras tuoj atsigule viduryj, e Jonas drebėdamas ažsiglaude ažu ja. Veselnykai šakį šakį ir kalba:
– Dabar jimkim ir išplaninkim kailį tam, kur prie sienai guli.
Tų pasakį vėl išsitįse iš lavas Jonų ir vėl jį baisiai prilupe.
Nuo tuo laika Jonas ne tiktai kad nevadindava karčeman unt naktigulta, bet ir pažiūrėt un jų nenarėja. Kristus kai kadu tyčia užmindava:
– Kurgi aisma pernaktavatų – maž ir karčeman?
Tai Jonas tuoj sušukdava:
– O ne, Viešpatie! Aikim geriau špitalian!

PATEIKĖJAS: Dominykas Sirvydis

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Dauliūnai, k., Jūžintų sen., Rokiškio r. sav., Panevėžio apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Dauliūnų kaimas, Jūžintų parapija

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 314-315, Nr. 153
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)


Naujųjų Kriaunų kapinių kryžiaus šventinimas,
Sekminių kiaušinienė ir košė


Baršėnų kaimo kryžius

Baršėnų žmonių kryžius. Pastatytas ir pašventintas 30-aisiais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metais. Kryžius – tikėjimo, vilties ir prisikėlimo ženklas. Kryžius pradėtiems, bet negimusiems, kryžius augusiems varge ir nepritekliuje, kryžius žuvusiems visuose karuose, kryžius mūsų krašto partizanams, žuvusiems Baršėnų laukuose, kryžius išvežtiems į Sibiro ir Vorkutos lagerius ir tremtį, kryžius savo noru šiandien paliekantiems Tėvynę, ieškant sotesnio ir gardesnio kąsnio, kryžius gyvenimo džiaugsmu ir pilnatve alsuojantiems…

Prieš 29 metus, Nepriklausomybės pradžioje Baršėnų žmonės taip pat čia pastatė kryžių, kuris per tris dešimtis metų pasviro, palinko, sutrumpėjo. Mes jį garbingai perkėlėme į Baršėnų kapus, prisiglaudusius Vainiūnų vienkiemio pusėj, prie beržyno. Naujasis kryžius yra ypatingas, altorinis. Vakarų pusėn – nukryžiuotasis, į rytus –  skaisčiausioji Dievo Motina, spinduliais iš rankų laiminanti mus ir mūsų laukus. Tokius prabangius kryžius kadaise statė mūsų ūkininkai prie savo sodybų, nors patys gyveno šiaudais dengtose gryčiose. Toks pat kryžius 1899 metais buvo pastatytas Pasarčių kaime, ūkininko Balio Palivano. Dabar jo niekas nebeatmena ir nebežino. Mažą atvaizdą išsaugojo obelietis Andrius Dručkus.

Kryžiui ir pernai pastatytam paminklui protėviams aukojo Baršėnų žmonės. Buvo kelios giminės, keli žmonės, kurie sakė – nereikia! Nematė reikalo prisidėti auka. Bet buvo tokių žmonių, kurie dirbo ne tik už save, bet už visą giminę, aukojo pinigus ir savo laiką. Todėl kryžius stovi.

Pro šią kryžkelę, pro šią žemę, kuri nuo šiol priklauso Baršėnų naujakuriui Justui Braciui ėjo ir eina ne tik Baršėnų žmonės. Kryžiui ir paminklui aukojo Mielonų, Pasarčių, Ščiurių, Lizgariaus vienkiemio senieji gyventojai. Ąžuolą kryžiui padovanojo Baršėnų marti iš panemunių Dzūkijos, ąžuolo ir kryžiaus gabenimu rūpinosi Baršėnų dukters sūnus Gintaras Ališauskas, kryžių sumeistravo, atkūrė skulptorius Kęstutis Krasauskas.

Klaudijus Driskius, 2020 m. liepa

Kryžiaus kūrimo, statymo iš šventinimo nuotraukų autoriai: Gintaras Ališauskas, Eugenijus ir Klaudijus Driskiai


Rasos-Kupolinės-Joninės…

Įvairūs šventės vardai, žmonės skirtingas prasmes į ją sudeda, visaip ir švenčia.
Pinami vainikai, pagerbiami Jonai ir Janinos, dega laužų ugnys, apeigų, dainų ir žaidimų mažiau…
Kriaunų apylinkėse iki šiol šventė švenčiama prisilaikant archaiškų tradicijų ir kuriant naujas.

Bendruomenės informacija ir nuotraukos,
2020 m. birželio 23 d.


SENTIKIŲ SEKMINĖS  (TROICA)

Aplink Sartų ežerą išsibarsčiusiuose kaimuose rusai sentikiai gyvena tris šimtus dešimt metų. Po 1667 m. religijos reformos persekiojami ir genami iš savo tėvynės Rusijos rusai sentikiai įsikūrė dabartinėje Kriaunų seniūnijoje – Rupetų, Stirniškio, Kriūgiškio, Margėnų, Bobriškio, Stravų kaimuose. 1710 m. šiandieniniame Rupetų kaime, pagal archyvų liudijimus Girios (Puščia) vietovėje buvo pastatyti pirmieji Lietuvoje sentikių maldos namai. Prieš 200 metų maldos namai perkelti į Bobriškį. 2019 m. Lietuvos valstybės rūpesčiu restauruoti.

Darbščių, praktiškų ir vieningų žmonių palikuonys sulaukė šių dienų. Kasmet birželio mėnesį sentikiai švenčia sekminių (Troica) šventę. Ryte meldžiamasi Bobriškio maldos namuose. Po to renkamasi į sentikių kapines Stirniškio ir Stravų kaimuose. Lietuvoje , taip pat Latvijoje gyvenantys sentikių giminės, artimieji lanko savo mirusiųjų kapus, prie kurių smilko ir gieda Rokiškio dvasinis sentikių tėvas Aleksandr Kudrešov su šeima.

Klaudijus Driskius, 2020 m. birželis. Autoriaus nuotraukos


Baršėnų paminklinis akmuo: nuo suradimo iki pašventinimo

Klaudijaus Driskiaus nuotraukos


Jurgis Kairys Kriaunose ir jo skrydis virš miestelio

Klaudijaus Driskiaus nuotraukos


Dievo Apvaizdos atlaidai ir miestelio šventė Kriaunose

Gražinos Balčiūnienės ir Klaudijaus Driskiaus nuotraukos


Lietuvos himno giedojimas Kriaunose 2019 m. liepos 6 d.

2018 m. palydėtuvės Kriaunose

Lietuvos himno giedojimas Kriaunose 2018 m. liepos 6 d.