Galerija

Baršėnų kaimo kryžius

Baršėnų žmonių kryžius. Pastatytas ir pašventintas 30-aisiais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metais. Kryžius – tikėjimo, vilties ir prisikėlimo ženklas. Kryžius pradėtiems, bet negimusiems, kryžius augusiems varge ir nepritekliuje, kryžius žuvusiems visuose karuose, kryžius mūsų krašto partizanams, žuvusiems Baršėnų laukuose, kryžius išvežtiems į Sibiro ir Vorkutos lagerius ir tremtį, kryžius savo noru šiandien paliekantiems Tėvynę, ieškant sotesnio ir gardesnio kąsnio, kryžius gyvenimo džiaugsmu ir pilnatve alsuojantiems…

Prieš 29 metus, Nepriklausomybės pradžioje Baršėnų žmonės taip pat čia pastatė kryžių, kuris per tris dešimtis metų pasviro, palinko, sutrumpėjo. Mes jį garbingai perkėlėme į Baršėnų kapus, prisiglaudusius Vainiūnų vienkiemio pusėj, prie beržyno. Naujasis kryžius yra ypatingas, altorinis. Vakarų pusėn – nukryžiuotasis, į rytus –  skaisčiausioji Dievo Motina, spinduliais iš rankų laiminanti mus ir mūsų laukus. Tokius prabangius kryžius kadaise statė mūsų ūkininkai prie savo sodybų, nors patys gyveno šiaudais dengtose gryčiose. Toks pat kryžius 1899 metais buvo pastatytas Pasarčių kaime, ūkininko Balio Palivano. Dabar jo niekas nebeatmena ir nebežino. Mažą atvaizdą išsaugojo obelietis Andrius Dručkus.

Kryžiui ir pernai pastatytam paminklui protėviams aukojo Baršėnų žmonės. Buvo kelios giminės, keli žmonės, kurie sakė – nereikia! Nematė reikalo prisidėti auka. Bet buvo tokių žmonių, kurie dirbo ne tik už save, bet už visą giminę, aukojo pinigus ir savo laiką. Todėl kryžius stovi.

Pro šią kryžkelę, pro šią žemę, kuri nuo šiol priklauso Baršėnų naujakuriui Justui Braciui ėjo ir eina ne tik Baršėnų žmonės. Kryžiui ir paminklui aukojo Mielonų, Pasarčių, Ščiurių, Lizgariaus vienkiemio senieji gyventojai. Ąžuolą kryžiui padovanojo Baršėnų marti iš panemunių Dzūkijos, ažuolo ir kryžiaus gabenimu rūpinosi Baršėnų dukters sūnus Gintaras Ališauskas, kryžių sumeistravo, atkūrė skulptorius Kęstutis Krasauskas.

Klaudijus Driskius, 2020 m. liepa

Kryžiaus kūrimo, statymo iš šventinimo nuotraukų autoriai: Gintaras Ališauskas, Eugenijus ir Klaudijaus Driskiai


Rasos-Kupolinės-Joninės…

Įvairūs šventės vardai, žmonės skirtingas prasmes į ją sudeda, visaip ir švenčia.
Pinami vainikai, pagerbiami Jonai ir Janinos, dega laužų ugnys, apeigų, dainų ir žaidimų mažiau…
Kriaunų apylinkėse iki šiol šventė švenčiama prisilaikant archaiškų tradicijų ir kuriant naujas.

Bendruomenės informacija ir nuotraukos,
2020 m. birželio 23 d.


SENTIKIŲ SEKMINĖS  (TROICA)

Aplink Sartų ežerą išsibarsčiusiuose kaimuose rusai sentikiai gyvena tris šimtus dešimt metų. Po 1667 m. religijos reformos persekiojami ir genami iš savo tėvynės Rusijos rusai sentikiai įsikūrė dabartinėje Kriaunų seniūnijoje – Rupetų, Stirniškio, Kriūgiškio, Margėnų, Bobriškio, Stravų kaimuose. 1710 m. šiandieniniame Rupetų kaime, pagal archyvų liudijimus Girios (Puščia) vietovėje buvo pastatyti pirmieji Lietuvoje sentikių maldos namai. Prieš 200 metų maldos namai perkelti į Bobriškį. 2019 m. Lietuvos valstybės rūpesčiu restauruoti.

Darbščių, praktiškų ir vieningų žmonių palikuonys sulaukė šių dienų. Kasmet birželio mėnesį sentikiai švenčia sekminių (Troica) šventę. Ryte meldžiamasi Bobriškio maldos namuose. Po to renkamasi į sentikių kapines Stirniškio ir Stravų kaimuose. Lietuvoje , taip pat Latvijoje gyvenantys sentikių giminės, artimieji lanko savo mirusiųjų kapus, prie kurių smilko ir gieda Rokiškio dvasinis sentikių tėvas Aleksandr Kudrešov su šeima.

Klaudijus Driskius, 2020 m. birželis. Autoriaus nuotraukos


Baršėnų paminklinis akmuo: nuo suradimo iki pašventinimo

Klaudijaus Driskiaus nuotraukos


Jurgis Kairys Kriaunose ir jo skrydis virš miestelio

Klaudijaus Driskiaus nuotraukos


Dievo Apvaizdos atlaidai ir miestelio šventė Kriaunose

Gražinos Balčiūnienės ir Klaudijaus Driskiaus nuotraukos


Lietuvos himno giedojimas Kriaunose 2019 m. liepos 6 d.

2018 m. palydėtuvės Kriaunose

Lietuvos himno giedojimas Kriaunose 2018 m. liepos 6 d.