SARTŲ žirgų lenktynės

Rolandas Juknevičius (ROSAS)
(Vokai iš asmeninės Rolando Juknevičiaus (Roso) kolekcijos)

Sartų žirgų lenktynės mano filatelijos kolekcijoje

Sartai – ketvirtas pagal plotą ir pirmas pagal kranto linijos ilgumą Lietuvoje telkšantis ežeras. Jo krantai skalauja Rokiškio ir Zarasų rajonų pakrantes. Braidę ar bent matę šį pirmūną daugelis.

Nūdienoje Sartų vardas garsiausiai suskamba žiemą, kuomet vyksta tradicinės, tikriausiai ne vieną šimtmetį skaičiuojančios, Sartų žirgų lenktynės. Nuo 1905 m. jos tapo kasmetinėmis.

Kasmetinių Sartų žirgų lenktynių 100-mečio progai pažymėti 2005 m. Lietuvos paštas išleido dailininko Kosto Katkaus parengtą pašto ženklą, pirmos dienos voką ir suvenyrinį lapą. Šiai progai įamžinti savus vokus pasidarydavo ir kolekcininkai. Džiaugdamiesi šia solidžia švente, kolekcininkai iš savo rinkinių ištraukdavo primirštų, senų, dar Lietuvos TSR Ryšių ministerijos XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose leistų pašto vokų, kuriuos mielai papuošdavo šimtmečiui skirtu Nepriklausomos Lietuvos pašto ženklu.

Man, kaip Zarasų rajono dalykėlius renkančiam kolekcininkui, malonu turėti Sartams skirtus leidinukus: Lietuvos TSR Ryšių ministerijos, Lietuvos pašto, Algimanto Mankaus, Jono Jarmalavičiaus išleistus vokus, skirtus ir susijusius su kasmetinių Sartų žirgų lenktynių 100-mečiu. Deja, bet kol kas nepavyko nei rasti, nei matyti voko ar atviruko skirto Sartų žirgų lenktynėms, išleisto iki sovietmečio. Jei toks atsiras – būtinai pasidalinsiu.

Branginkime Lietuvos turtus ir vienas kitą.

Lietuvos paštas 2005 m. vasario 5 d. išleido pašto ženklą „Sartų žirgų lenktynėms – 100 metų“. Dažnai kartu su naujuoju pašto ženklu, išleidžiamas tai pačiai temai skirtas vokas ir kiti leidiniai. Kadangi toks vokas išleidžiamas pirmąją pašto ženklo pasirodymo apyvartoje dieną, jis vadinamas Pirmos dienos voku (sutrumpintai PDV). Pirmos dienos vokų tiražas paprastai nenurodomas, todėl kartais gauti voką labai sunku, nes jie būna išperkami jau pirmąją dieną. Kolekcininkai, kaip ir kiekvieno naujo pašto leidinio, laukia ir stengiasi jį gavę įsidėti į kolekciją pagal jos temą. Vieni renka „švarius“ vokus, tai yra, niekuo nesuteptus, be jokių ženklų ar antspaudų. Kiti – su visokiais tai progai skirtais pašto žymėjimais. Treti – „praėjusius paštą“, tai yra, vokus su pašte uždedamais antspaudais. Ketvirti – tokius, kokius pavyksta gauti ir t.t. Pirmos dienos voko „Sartų žirgų lenktynėms – 100 metų“ dailininkas Kostas Katkus. Tam, kad pašto ženklas susisietų su jam skirtu voku, dailininkas voke pavaizdavo vieną iš trijų pašto ženkle vaizduojamų žirgų. Vokas papuoštas to paties autoriaus sukurtu pašto ženklu bei Pirmos dienos antspaudu (vadinamu Premier jour). Šis antspaudas taip pat žymi pirmąją pašto ženklo pasirodymo apyvartoje dieną. Pirmos dienos spaudą Lietuvos paštas paprastai pagamina tik vieną ar du. Jais antspauduojama dažniausiai tik Vilniaus centriniame pašte ir artimiausiame pašto skyriuje pagal pašto ženklo temą.


Kai kurie kolekcininkai mėgsta pagaminti savo vokus, skirtus tai pačiai temai, kaip Lietuvos pašto išleidžiamas pašto ženklas. Algimantas Mankus, panaudojęs važnyčiotojų žirgais nuotrauką, padarė Sartų žirgų lenktynių 100-mečiui skirtą savo voką. Jį papuošė pašto ženklu ir Pirmos dienos antspaudu bei pasistengė, kad šventės dieną Dusetose ant jo būtų uždėtas įprastas pašto skyriaus antspaudas. Autoriai tokių vokų gali pagaminti tik kelis vienetus arba net kelis tūkstančius. Ant voko esančios raidės FDC (angliškai First Day Cover) reiškia – Pirmos dienos vokas (PDV).


Dailininkas Antanas Rimantas Šakalys Sartų žirgų lenktynių 100-mečiui pažymėti panaudojo seną Lietuvos TSR ryšių ministerijos 1978 m. balandžio mėn. išleistą voką skirtą Sartų lenktynėms su Zino Kazėno nuotrauka ir apipavidalinimu. Jį papuošė jubiliejiniu pašto ženklu bei pasistengė savo kolegai Juozui Šimkui išsiųsti, nors ne iš Dusetų pašto skyriaus, o iš Vilniaus, bet tą pačią šventės dieną – 2005 m. vasario 5 d. Tai pažymi Vilniaus pašto skyriuje uždėtas antspaudas. Šis vokas dar papuoštas ir Lietuvos filatelinės opozicijos visuomeninio judėjimo (FILOP) šimtmečiui skirtu spaudu. Šio judėjimo nariai, dažniausia dailininkai, mano, kad Lietuvos pašto leidiniai yra skurdūs tiek naujų pavyzdžių sukūrimu, tiek jų kokybe. Dėl to kuria savo meninius vokus ar kitokias puošmenas siunčiamiems vokams.


Lietuvos TSR ryšių ministerijos 1969 m. spalio 24 d. išleistas „švarus“ vokas skirtas Sartams su Zino Kazėno apipavidalinimu.





Artėja Grabnyčios, o su jomis ir SARTŲ žirgų lenktynių metas. Vyresni žmonės abi šventes, vykstančias Dusetose tuo pačiu metu, susiedavo, sakydami „par Grabnyčias važiuosma Dustos“.
Nunykęs važnyčiojimas žirgais ant Sartų ežero ledo atrado naują lenktynių vietą Dusetų hipodrome. Nors ir ne kiekvienais metais, – tai žiema per šilta (pernai), tai pandemija (šiemet), – tačiau lenktynės vyksta.
Kriaunų kraštas, turtingas žirgų auginimo ir lenktyniavimo jais tradicija, šiais metais į SARTŲ žirgų lenktynes grįžta šiltais profesoriaus Jono Stankūno prisiminimais.

Kotrynos Serulevičiūtės piešinys

Jonas Stankūnas

VLADO ŽIRGAI

Žiema. Po lijundros laukai ir keliai padengti plonu lyg stiklas leduku. Keliauju iš mokyklos.  Dėl  plikšalos pamelsvėjęs tiesus lyg juosta vieškelis, nuo Kriaunų palengva žemėdamas, leidžiasi į Kriaunos slėnį naujojo tilto link. Einu pamažu čiužindamas kojas, akimis ir padais sekdamas netikėtumų pilną kelio paviršių. Menkas netolygumas gali žaibiškai parblokšti ant ledo. Jau buvau bepasiekiąs kelio tiesiosios vidurį, kai staiga išgirstu nuo upės artėjantį ritmingą žirgo kvėpavimą ir aštrių pasagų skaldomo ledo skambesį. Dar kelios akimirkos – ir pro mane narčiai parietęs kaklą, grakščiai keldamas kojas, veržlia lenktynine risčia pralėkė širmas obuolmušis žirgas. Už jo, apžergęs aukštas lenktynines rogutes, orios laikysenos tvirtas važnyčiotojas, pilku kaimišku puspalčiu ir juoda avikailio kepure pasidabinęs vyras. Kojos įremtos į rogučių priekį, o iki pečių pakeltos rankos tvirtai ir jautriai laiko vadžias. Veide – oriai rami laikysena ir susižavėjimas strėle lekiančiu gražuoliu ristūnu. Dar akimirka ir aš jau girdžiu tik už nugaros tolstančią, per ledo netolygumus bilsnojančią metalinių pavažų muziką…

Tai buvo pirmą kartą iš taip arti mano regėtas, visu greičiu lekiantis grynakraujis, Orlovo veislės ristūnas Kupletas, kaip ir pirmą kartą mano sutiktas jo važnyčiotojas Vladas Velička. Šiuos vardus aš sužinojau dar negreit, po daugelio metų tapęs Vlado Veličkos žentu.

Jaunystėje Vladas Velička negalėjo pasidžiaugti obuolmušiais ristūnais. Vladukui nebuvo lemta net baigti pradžios mokyklos. Nors mokslai sekėsi gerai ir mokytojai skatino juos tęsti, buvo pasakyta „Reikia užsidirbti duoną“. Po trejų metų pradžios mokykloje – samdinio dalia. Prie mokslų pavyko sugrįžti tik po to, kai buvo pilnai įsisavintos samdinio – piemens, pusbernio ir berno – „akademijos“. Pradėjus kurtis mašinų-traktorių stotims (MTS), reikėjo traktorininkų. Siekdamas įgyti profesiją ir stabilesnį uždarbį jau turimai šeimai, Vladas nedvejodamas įstojo į vieną iš keturių tuo metu Lietuvoje veikiančių – Veprių mechanizatorių mokyklą. Baigęs pradėjo dirbti Dusetų MTS. Čia greitai buvo pastebėta jo meilė technikai, žinių troškimas, organizaciniai gebėjimai. Buvo išsiųstas mokytis į 1944 m. Bukiškių kaime prie Vilniaus įkurtą žemės ūkio mokyklą. Tai buvo pirmoji ir didžiausia iš penkių Lietuvoje veikusių žemės ūkio specialistų mokymo įstaigų. Joje Vladas Velička įgijo traktorininkų brigadų brigadininko kvalifikaciją ir Dusetų MTS buvo paskirtas traktorininkų brigadininku.

Tai buvo visos mokslų aukštumos, kurių pasiekti Vladui lėmė likimas. Savo nugara išbandžius visus mažamokslio žmogaus gyvenimo sunkumus, šis tvirtu charakteriu ir aukštu įgimtu intelektu pasižymintis vyras, didžiausia gyvenimo vertybe laikė mokslą. „Vaikai, mokykities. Aš negalėjau siekti mokslų. Mokykities jūs“, – tvirtino tėtis savo atžaloms. Tėčio patarimas įtikino – trys iš keturių Vlado Veličkos vaikų – dukros Vlada, Irena ir Nijolė baigė Vilniaus universitetą. Vlada pasiekė dar daugiau – apgynė daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas, tapo profesore ir Lietuvos mokslo premijos laureate. Sūnus Lionginas pasekė tėčio pėdomis ir liko ištikimas technikai. Iki šiol jis visus stebina savo inžineriniais ir konstruktoriaus sugebėjimais, kurio rankose atgyja metalas. Už savo techninius kūrinius yra gavęs net respublikinių parodų apdovanojimus.

O iš kur Vlado Veličkos gyvenime žirgai? MTS ir kolūkiuose užimdamas visokias pareigas – traktorininko, traktorininkų brigadininko, trumpam – net kolūkio pirmininko, pasižymėjo meile ne tik technikai, bet ir žirgams. Žavėjosi jų greičiu, veržlumu. Žirgus turėdavo kolūkiai, nes buvo prestižas prisistatyti kolūkiui žirgų lenktynėse. Deja, azartu ir pasišventimu užsiimti šiuo sportu pasižymėjo nedaugelis. Iš ristūno ūkyje naudos mažai, o rūpesčių ligi kaklo. Todėl žirgus ir skirdavo tik pasiryžusiems prisiimti visą atsakomybę už žirgo priežiūrą ir treniravimą.

Vladas Velička per savo gyvenimą turėjo keturis žirgus. Visus širmus. Dvi kumelaites ir du eržilus. Pirmoji ristūnė kumelaitė buvo mišrūnė Širmutė. Po jos irgi mišrūnė – Bitė. Ji buvo jau vyresnio amžiaus. Iš tų laikų likęs atsiminimas, kad Bitė pasižymėjo eiklumu ir kietu charakteriu. Nemėgo būti raginama ir už paskatinimą botagu vadeliotoją bausdavo savaip…  Trečiasis buvo jaunas mišrūnas – eržilas Vėjelis. Vladas jį treniravo nuo pirmųjų žingsnių. Labai įspūdingas pasakojimas – pirmas bandymas važiuoti pakinkius. Neturint lengvo vežimėlio, žirgas buvo pakinkytas į paprastas vežėčias. Niekas negalėjo numanyti, kad žirgą gali taip išgąsdinti ratų bildesys. Išsigandęs eržilas nėrė iš kiemo, peršoko vieškelį, po to griovį ir nurūko dobiliena. Laimė, kad ratai nesubyrėjo ir žirgas neatitrūko nuo vežimo nešinas vien dvirãčiais ar ienomis, kaip dažniausiai būna tokiais atvejais. Labai tvirtam vadeliotojui stačiomis pavyko išsilaikyti vežime iki žirgas tiek išsilakstė dobiliena, kad neteko jėgų. Abu liko sveiki. Vladas grįžo vedinas putotu nuo siautulio žirgu. Nuo to momento treniruotės vykdavo taikiai.

Vėjelis – aukščiausią prizą laimėjęs Vlado ristūnas. Jei neapgauna mūsų atmintis, tai įvyko  1963 m. Sartų žirgų lenktynėse jaunų mišrūnų žirgų klasėje Vladas su Vėjeliu laimėjo aukso medalį. Deja, medalis šeimoje neišliko. Jis atiteko kolekcionieriui, ir dabar surasti nepavyko. Atmintyje tik bendras jo vaizdas. Medalio averse, kaip tais laikais buvo priimta, buvo atvaizduotas vienas iš olimpinio judėjimo simbolių – discobolus (disko metikas). Medalis skirtas važnyčiotojui pakabinti ant kaklo tarybinių laikų Lietuvos vėliavos spalvų trispalve juostele. Žirgą mena tik vienintelė mėgėjiška Vėjelio nuotrauka (1 pav.).

1 pav. Vladas Velička su ristūnu Vėjeliu (1963 m.)

Paskutinis Vlado turėtas žirgas – grynakraujis Orlovų ristūnas Kupletas. Šis žirgas jau priklausė labai aukštai klasei, kurioje, norint pasiekti gerų rezultatų, reikalinga ypatinga priežiūra ir treniruočių režimas. Tuometiniame kaime, neturint tinkamų sąlygų, žymesnių rezultatų nebuvo pasiekta.

Azartiškas sportui Vladas Velička ne mažiau mylėjo ir „plieno žirgus“. Dar pokariu dirbdamas MTS, įsigijo motociklą IŽ-49. Tiesa, pasisekė ne iš karto. Pirmas įgytas motociklas pasirodė labai sudėvėtas, todėl suremontavus teko jį parduoti. Antras buvo apynaujis, bet ir jo teko atsisakyti. Šeimoje atsitiko nelaimė. Krito šeimos maitintoja karvutė. Kad nemažos šeimynos pietūs ir vakarienė vėl būtų pagardinti pienu, motociklą teko parduoti. Tik trečiasis motociklas (2a pav.) buvo „sėkmingas.” Jis išliko iki šių dienų ir originaliai suremontuotas, jau 68 metus skaičiuojantis puošia sūnaus Liongino senų automobilių ir motociklų kolekciją (2b pav.). Apie Vlado aistrą motociklams iki šių dienų tarp vaikų ir vaikaičių prisimenamas juokelis. Važinėjant motociklais tų laikų bekelėmis, nuolat tekdavo ramstytis kojomis. Nuo dažno brūžinimo į kelią batai greitai suplyšdavo. Visada nuotaikinga jo žmona Leokadija Vladą šmaikščiai erzindavo pašaipiu juokeliu: „Nors su vyžom, bet ant Ižo“. 

2a pav. Vladas Velička su motociklu IŽ-49 1988 m.
2b pav. Vlado Veličkos sūnus Lionginas Velička su tuo pačiu restauruotu motociklu 2020 m. 

Įsimintina Vlado meilė ir darbiniams „plieno žirgams“ – traktoriams. Per gyvenimą Vladas įsisavino ir dirbo su įvairių rūšių tarybiniais traktoriais: vikšriniais KD, NATI, DT, kartais ir tuometiniu galiūnu S-100, dar pravardžiuojamu „dusu“, na o antroje gyvenimo pusėje „Laimės“ kolūkis jam paskyrė ratinį „Belorus“ MTZ-50. Negaliu pasakyti jo paskyrimo metų. Žinau tik tiek, kad tai buvo bene pirmasis „Belorus“ su vairuotojui skirta kabina. Kiek menu, tai buvo ypač prižiūrimas Vlado „žirgas“. Niekada nemačiau jo purvino ar apvarvėjusio tepalais. Variklis visada tryško jėga, lyg būtų ne traktorius, o varžyboms paruoštas bolidas. Ne veltui dažną žiemos dieną Vladą galima buvo surasti kolūkio dirbtuvėse prie iki smulkmenų išardytos technikos šlifuojant vožtuvus ir cilindrus, suvedinėjant stūmoklių žiedus, tvarkant ir sandarinant viską, kas vasarą gali užtraukti gėdą šeimininkui. Traktorius pragyveno ilgus metus kolūkyje, kai paprastai kiti po metų – kitų jau patekdavo į metalo laužą. Pragyveno ir kolūkius. Ir dar kurį laiką mačiau jį dirbant jau Nepriklausomos Lietuvos ūkininkų laukus.

Laikas lekia, nusinešdamas žirgus ir važnyčiotojus. Keičiasi gyvenimas, net ir gamta. Jau ištisos kartos vaikų auga niekad nematę tikros žiemos, negirdėję, kaip nuo šalčio poška tvoros ir su spiegesiu trūkinėja ledas. Mėlynieji Sartai jau seniai nepasidengia tokio storio ledu, kuris išlaikytų į žirgų lenktynes susirinkusias tūkstantines žiūrovų minias. Svilinantį vėją, tamsiai mėlyno ledo paviršiumi raitantį sniego gyvates jau baigiame pamiršti. Begalines nuostabiausio Aukštaitijos ežero platybes pakeitė uždaras hipodromo laukas. Po žirgų kanopomis dabar skamba ne krištolu skylantis Sartų ledas, o dunksi jų vandeniu aplieti hipodromo takai. Važnyčiotojai iš rogučių persėdo į lengvus vežimaičius.  

Besikeičianti gamta ir kažkur skubantis gyvenimas keičia ir šventės dvasią. Nematyti į lenktynių šventę gausiai susirinkdavusių gretimų apylinkių žiūrovų važių ir rogių nei storais kailiniais ar kaimiškais raštais margintomis skaromis apsirėdžiusių jų keleivių… Negirdėti nepamirštamo roges tempiančių ristūnų ir darbinių arklių nešamų žvangulių, skambaliukų ir varpelių skambesio. Dabar šį romantinį vyksmą pakeitė iš visos Lietuvos, ir ne tik, gausiai suvažiuojančių automobilių virtinės ir įvairiaspalvė, triukšminga aistringų varžybų sirgalių minia.

 Išliko tik svarbiausias lenktynių šventės atributas – ristūnai. Gracingai išlenktais kaklais, pagauti lenktynių azarto jie lekia vis eiklesni, vis grakštesni – širmi, bėri, sarti, ilgakojai, ilgakarčiai, nartūs Sartų ristūnai, sukurdami nepaprastą atmosferą ir ilgam išliekančias nuostabias emocijas. Aukštaitijoje Sartai neįsivaizduojami be žirgų, o žirgai – be Sartų.

Atsiminimais ir nuotraukomis 2021 m. dalijosi Vlado Veličkos (1925-1997) vaikai:
Lionginas Velička,
Vlada Veličkaitė-Stankūnienė,
Irena Veličkaitė-Šapokienė,
Nijolė Veličkaitė-Lipnickienė.
Piešinys – Kotrynos Serulevičiūtės (14 metų), Vlado Veličkos proanūkės.




Turime ir savų čempionų

Kiek siekia žmonių atmintis, rašytiniai, kino ir fotografijos šaltiniai – mūsų apylinkėse, Baršėnų ir Ažubrasčio kaimuose gyveno du žirgų lenktynių Dusetose ant Sartų ežero Lietuvos čempionai: Jonas Ževeliauskas ir Juozas Likša.


Jonas Ževeliauskas

(Du kartus, 1962 ir 1963 metais žirgų lenktynių Dusetose ant Sartų ežero
Lietuvos čempionas,
gimė 1923 m. liepos 15 d. Baršėnuose,
mirė 1995 m. birželio 13 d. Utenoje, palaidotas Utenoje)

„Kiek leidžia atmintis, man, dešimtmetei, tai tėvo žirgas, vardu Tarzanas, mūsų namuose buvo labai svarbus reikalas. Tėtė jį labai mylėjo ir prižiūrėjo, šukavo, glostė, treniravo, net tvarte jam kambarys buvo atskiras. Tai buvo ne darbinis arklys, o tikrų tikriausias žirgas, juodas, visas žvilgantis, labai grakštus. Prisimenu tas šaltas žiemas, gerai užšalusį Sartų ežerą, kur per pliką ledą einant atrodydavo, kad į bedugnę nugarmėsi. Tėtė ant to ledo,su lengvomis lenktyninėmis rogutėmis žirgą treniruodavo, o kai būdavo sniego, tai iš tuometinio tarybinio ūkio atvažiuodavo traktorius ir atvalydavo specialų ratą, koks būdavo lenktynėse. Taip ruošėsi tuometinėms, 1963 m. žirgų lenktynėms Dusetose. Ir išvažiavo tiesiausiu keliu, per Sartų ežerą vieną vasario pradžios šeštadienį į lenktynes, o paskui jį ir Baršėnų kaimo sirgaliai, taip pat su rogėmis, tame tarpe ir mama. Mes su sese Stase (broliai dar nebuvo gimę) likom namuose…. Ir grįžo visi vakarop linksmi, žinodami, kad Jonas laimėjo medalį, dar ir rezultatą prisimenu: 2 min., 32 sekundės. O kai tėtė grįžo, tai parvežė dar ir tujų vainiką, kurio kvapą iki šių dienų atsimenu.

Mama dar pasakojo, kad po finišo tėtė davė žirgui cukraus gabaliukų ir su ašaromis akyse, su Tarzanu, kaip su vaiku kalbėjo.

Žirgai anais laikais buvo svarbus dalykas, o žirginiu sportu nemažai pažįstamų užsiiminėdavo. Prisimenu, Baršėnų kaime Albinas Katkauskas laikydavo žirgą, o ir pas tėtę atvažiuodavo daugiau bendraminčių – Jonas Valiulis iš Kriaunų, Juozas Kostiuška iš Juozapavos. Lionginą Gabrulevičių iš Antazavės prisimenu, apie žirgus iki paryčių kalbėdavo.

Dalyvaudavo tėtė dar ir vasaros žirgų lenktynėse Utenos Rašės hipodrome.”

Prisiminė dukra Nijolė Ževeliauskaitė Kalibatienė,
gyvenanti Raudondvaryje, Kauno rajone, 2019 m. sausio 15 d.

Jonas Ževeliauskas – Dusetų žirgų lenktynių ant Sartų ežero ledo Lietuvos čempionas su žirgu Tarzanu 1962 m. (Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka)


Jono Ževeliausko 1963 m. čempiono diplomas

Šis paveikslėlis neturi alt atributo; jo failo pavadinimas yra Jono-Ževeliausko-1962-m.-aukso-medalis-aversas-1024x1024.jpg
Jono Ževeliausko 1962 m. aukso medalis, aversas
Šis paveikslėlis neturi alt atributo; jo failo pavadinimas yra Jono-Ževeliausko-1962-m.-aukso-medalis-reversas-1024x1024.jpg
Jono Ževeliausko 1962 m. aukso medalis, reversas
Jonas Ževeliauskas laimi Sartų žirgų lenktynes 1963 m. (filmuota medžiaga neįgarsinta).
(Filmuota medžiaga iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo)


* * * * * * * * * * * *

Juozas Likša

(Šešis kartus, 1955 m., 1956 m., 1957 m., 1958 m., 1959 m. ir 1960 m.
žirgų lenktynių Dusetose ant Sartų ežero Lietuvos čempionas,
gimė 1888 m. liepos 15 d. Zarasų r. Zaduojos kaime.,
mirė 1978 m. sausio 11 d. Rokiškio r. Baršėnų k., palaidotas Dusetose)

„Gimiau Letuvoj, Zarasų rajoni, Zaduojas kaimi. Ašei turėjau daug hektarų žemes. Linktyniaut pradėjau da pre Smetonas laikų. Ti aš važinėjau kakius tris metus. Linktiniaudavau ašei ir pre rusų. Tadu gi aš turėjau anglų veislas kumelį Sakalų. Šitų arklį aš gavau iš Pakačinių kaima. Anas buva gaspadoriaus. Jį vargina pats savininkas, paskui jį na ja atajame ir atidave man. Pirmais metais, kai atajame na gaspadoriaus šitų arklį, tai anas nieka nebėga. Su šituo arkliu aš dalyvavau vasaras ir žemas varžybos. Linktiniavau unt Zarasų, Dustų, Utenas ir kitų ažerų. Pre rusų linktynės dalyvavau na 1940-tų iki 1965-tų metų. Par šituos metus man jau sekes. Eržilas buva gauruotas. Su juo  paimdavau visų laikų pirmų vietų. Gaudavau vainikų ir premijas. Zarasuos premijas buvą mažas, iki 50 rublių, a Dustos iki 100 rublių. Preš bėgimų Sakalui raike duot pą kiluogramų cukraus. Na tą laiką kai pajamiau na gaspadoriaus, penėjau šienu ir grūdais, a dabilų duot buvą negalima, be arklys dūsdava. Duodavau ir duonas. A paskutiniu laiku arklys apšlūba ir nebe teip bėgdavą. Bet vis tiek da du metus su juo laimėjau. A paskui atidaviau kolūkin.

Ašei turiu du auksinius medalius. Unksčiau medalių neduodavą, a duodavą tik vainikus ir premijas. Vienų kartų, kai laimėjau linktynes man davę pakinktus ir rageles. Žiemų duodava ragelas, a vasarų ratelius. Maną arklys buvą labai paklusnus, gerai bėgdavą, tai ir laimėdavau pirmų vietų. A dabar jau susenau ir nebėra kadu“.

                                                            Iš Dusetų mokytojos Zofijos Vilytės (1927-1988)
                                                            užrašytų Juozo Likšos prisiminimų,

saugomų Zarasų krašto muziejuje

Šis paveikslėlis neturi alt atributo; jo failo pavadinimas yra Juozas-Likša-1958.jpg
Šešis kartus Dusetų žirgų lenktynių ant Sartų ežero ledo Lietuvos čempionas Juozas Likša Dusetose 1958 m. (Kadras iš Lietuvos kino studijos 1958 m. kino kronikos, Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Šis paveikslėlis neturi alt atributo; jo failo pavadinimas yra Juozas-Likša-1964.jpg
Šešis kartus Dusetų žirgų lenktynių ant Sartų ežero ledo Lietuvos čempionas Juozas Likša Dusetose 1964 m. (Kadras iš Lietuvos kino studijos 1964 m. kino kronikos, Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Juozas Likša ketvirtą kartą laimi Sartų žirgų lenktynes Dusetose 1958 m.
(Filmuota medžiaga iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo)