Lašų pradinė mokykla

Pradedame publikacijas apie Kriaunų krašte veikusias mokyklas, jose dirbusius mokytojus, besimokiusius mokinius. Skelbsime buvusių mokytojų ir mokinių prisiminimus, dokumentus, fotografijas.

Maloniai kviečiame visus parašyti apie savo vaikystės ir jaunystės metus mokykloje, taip pat kviečiame atsiliepti pastebėjus netikslumų ar turint papildymų, el. paštu: klaudijus.driskius@gmail.com, arba telefonais: 8 699 48388, 8 611 94355.

Mokyklos Kriaunų apylinkėse

Prie Kriaunų bažnyčios  XVIII a. antrojoje pusėje jau veikė parapinė mokykla, kuri po 1863 m. sukilimo buvo paversta rusiška liaudies mokykla, ji veikė iki 1915 m.  Manoma, kad spaudos draudimo metais Kriaunų apylinkių kaimuose veikė slaptų daraktorinių mokyklų, kurių caro policijai nepavyko susekti ir todėl apie jas archyvuose medžiagos nepavyko rasti. Atsikūrus Lietuvos valstybei, visoje Lietuvoje buvo susirūpinta pradiniu švietimu. 1919 11 03  buvo atkurta Kriaunų pradžios mokykla, 1927 02 01 – Bagdoniškio pradžios mokykla (įkurta 1915 m.; manoma, okupacinės vokiečių valdžios), 1926 10 15 įsteigta Bajorų pradžios mokykla, 1927 11 03 įsteigta Keležerių pradžios mokykla (veikė Juozapavos k.). Panašiu laiku įsteigtos Bradesių, Bobriškio, Gegėliškio ir Lašų pradžios mokyklos.

Venantas Mačiekus

* * * * * * * * *

ANTANAS M. PURIUŠKIS

1945–1949 metais mokiausi Ragelių progimnazijoje, kurioje per tą laikotarpį dirbo keliolika mokytojų. Vieni jų mus mokino ilgiau. Tai mokytojai Juozas Petrulis, nuo kurio gimimo dienos 2020 m. sukanka 144 metai, Juozas Butėnas, Alfredas Kligys, Bronius Sirvydis, Vera Mirošnik, Birutė Seibutytė, Birutė Sirvydytė, Donata Kubiliūtė. Kiti mokino trumpiau – Bulavas, Balys Mackus, Malvina Čičinaitė, Elzė Aglinskaitė, Aldona Juodelytė, Aldona Kuzmaitė.

Mokytojas Juozas Petrulis

Iš visų mokytojų pats impozantiškiausias buvo Juozas Patrulis, gimęs 1876 metais ir netrukus sulaukęs septintojo savo amžiaus dešimtmečio, tačiau neprisimenu, kad šis gražus jo jubiliejus mokykloje būtų kaip nors paminėtas. Matomai todėl, kad rūsčiais pokario metais nebuvo tam nuotaikos. Mokytojas Petrulis, pirmiausia, iš kitų išsiskyrė savo išvaizda: vešlūs žili plaukai ir vešli žila barzda, todėl mokinių buvo vadinamas „senioku”, tačiau į senioką nebuvo panašus. Iš Audros kaimo, kur buvo jo namai, į Ragelius ateidavo neskubiu, bet tvirtu žingsniu, buvo tiesaus stoto ir pakankamai energingas. Rinko įvairias senienas. Aš jam irgi esu nunešęs akmeninį kirvuką ir caro laikų medalį. Apie save nieko nepasakodavo, todėl tik po daugelio metų sužinojau, kad jaunystėje jis mokėsi užsienyje keliuose universitetuose: Ciuricho, Freiburgo, Berno, Lozanos ir Ženevos Šveicarijoje bei Sorbonos Prancūzijoje. Mokėjo net šešias užsienio kalbas: anglų, latvių, lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių. Todėl mes, buvę jo mokiniai, pagrįstai galime didžiuotis, kad turėjome tokį Mokytoją. Deja, taip jau yra, kad mokiniai savo mokytojus įvertina tik praėjus nemažai laiko, kada į viską pažvelgiama ne paauglio, o suaugusio žmogaus akimis.

Mokytojas Petrulis mums dėstė istoriją ir geografiją. Visų vadovėlių, kuriuos jis atsinešdavo į progimnaziją, paraštės buvo išrašytos jo pastabomis ir komentarais. Mokinių žinias dažnai tikrindavo raštu. Pateikdavo kelis klausimus, į kuriuos reikėdavo raštu atsakyti. Tais laikais mokinių žinios buvo vertinamos penkių balų sistema: geriausias pažymys 5 (penketas), blogiausias 1 („kuolas“). Kai kurie mokytojai prie pažymio prirašydavo pliuso arba minuso ženklą. Pažymys su pliusu reiškė geresnį žinių įvertinimą, negu pažymys su minusu. Kartais rašydavo trejetą su dviem minusais. Tai būdavo silpnas trejetas arba, mokinių terminologija tariant, „trejetas su vadelėmis“. Mokytojas Petrulis mūsų atsakymus raštu vertindavo ne skaitmeniniais pažymiais, o raidėmis, kartais prie jų pridėdamas pliuso ar minuso ženklą. Nežinau, ar tai buvo paties Mokytojo sugalvota mokinių žinių vertinimo sistema, ar taip vertindavo žinias, kai jis pats buvo dar mokinys. Raidės turėjo tokias reikšmes: G+  tai penketas, G – ketvertas, P – trejetas, S – dvejetas. Buvo dar ir toks pažymys: P – S, kuris reiškė, kad čia „trejetas su vadelėmis“.

Nusirašinėti ar naudotis „špargalkomis“, stengiantis, kad mokytojas to nepastebėtų, mokiniai praktikuoja, matyt, nuo tų laikų, kada atsirado pačios mokyklos. Taip buvo ir Ragelių progimnazijoje. Klasėse stovėjo dviviečiai suolai, kurių viršutinėje dalyje buvo atverčiama lentelė, kad mokiniui būtų patogiau atsistoti, įėjus į klasę mokytojui ar atsakinėjant. Beveik visuose suoluose tarp tos lentelės ir kitos suolo dalies, prie kurios lentelė pritvirtinta vyriais, būdavo mokinių išpjautas plyšys, pro kurį vogčiomis galima būtų pasižiūrėti į atverstą knygą ar tam paruoštą „špargalką“. Per vieną geografijos pamoką aš irgi nusprendžiau „nusirašyti“. Mokytojo Petrulio duota mums užduotis buvo tokia: išvardyti aukščiausius Afrikos kalnus ir ilgiausias upes. Aš iki šiol prisimenu tą geografijos pamoką, nors nuo to laiko praėjo  septyniasdešimt vieneri  metai. Mokiausi gerai, ne vieną trimestrą klasėje buvau pirmas mokinys.

Per tą geografijos pamoką irgi žinojau atsakymus į pateiktą užduotį, nes prieš tai, daug kartų parsinešdamas į namus pasiskolintą geografijos vadovėlį, kadangi nuosavo neturėjau, vakarais prie menkos spingsulės žodis į žodį, į kelis įvairaus formato ir storio sąsiuvinius buvau visą jį persirašęs. Pokario metais nebuvo nei parkerių, nei šratinukų. Rašydavome įstatyta į medinį kotelį plunksna, pasidažydami ją buteliuke su rašalu, pagamintu iš vandenyje ištirpintos cheminio pieštuko šerdelės. Įdėjau daug bereikalingo darbo, bet tuo pačiu, kelis kartus perskaitydamas tuos pačius sakinius, pagilinau ir geografijos žinias. Tada dar nežinojau, kad nereikia persirašinėti viso vadovėlio ištisai. Užtenka perskaičius dalį teksto, užsirašyti pagrindinius teiginius, kitaip tariant, pasidaryti santrauką. Tiesa, tokį patarimą buvau gavęs. Kartą vakare pas mus užėjo keli miškiniai. Vienas iš jų, tikriausiai, buvo baigęs gimnaziją ar kokius kitokius mokslus. Pamatęs mano triūsą, pasakė, kad neverta taip vargti, reikia daryti santrauką ir paaiškino, kaip ją daryti. Iš to vyro pirmąkart išgirdau terminą „santrauka“. Tačiau patarimu nepasinaudojau, nes perrašinėjau paskutinius vadovėlio puslapius.

Per minėtą geografijos pamoką paauglio proteliui, matyt, buvo įdomus pats nusirašymo procesas, kurį dariau pirmą kartą. Mokytojas Petrulis, aišku, mano veiksmus stebėjo, bet nieko nesakė. Kai buvo surinkti lapeliai su atsakymais, jis pirmiausia susirado mano lapelį ir jame parašė S. Aš išraudau kaip kalakutas, nors Mokytojas man irgi nieko nesakė, o tik pasižiūrėjo į mane. Tai buvo pamoka visam gyvenimui. Po to mokiausi dar keliolika metų: Rokiškio I-joje vidurinėje mokykloje, Rygos civilinės aviacijos mokykloje, Kauno politechnikos instituto Vilniaus filiale, bet nusirašyti daugiau niekur nebandžiau.

1993 m. yra išleista knyga „Rokiškio Tumo-Vaižganto mokyklai – 75“, kurią parengė Elena Vajegienė ir Regina Mikšytė. Knygoje yra patalpintas Juozo Petrulio straipsnis „Iš autobiografijos“, parašytas 1930 m. vasario mėnesį. Skaitant šį straipsnį, galima sužinoti, kad Juozas Petrulis, studijuodamas užsienyje lietuviškos spaudos draudimo laikais, rūpinosi jos reikalais, aktyviai veikė, telkdamas iš Lietuvos kilusius studentus į draugijas, vėliau pavadintas korporacijomis. Taip 1899 m. Šveicarijoje Freiburge buvo įsteigta draugija „Rūta“, vėliau pavadinta „Lithuania“. Į šią draugiją J. Petrulis telkė studentus ir studijuodamas Ženevos ir Sorbonos universitetuose. Vėliau jam teko darbuotis leidžiant lietuviškus laikraščius bei dirbti administracinį darbą. 1918 m. Juozas Petrulis kartu su būriu jį palaikančių inteligentų rūpinosi, kad Rokiškyje būtų įkurta gimnazija. Šioje gimnazijoje 1920–1928 m. J. Petrulis mokytojavo, kurį laiką ėjo direktoriaus pareigas.

Pokario metais, dirbdamas Ragelių progimnazijoje, Juozas Petrulis kurį laiką irgi buvo jos direktorius. Aš turiu ir saugau Adomo Mickevičiaus knygą „Konradas Valenrodas“. Ją man, kaip geriausiam IV klasės mokiniui, 1948 m. padovanojo Ragelių progimnazijos pedagogų taryba. Dovanojimo įrašą pasirašė direktorius Juozas Petrulis ir klasės auklėtojas Alfredas Kligys.

Mokytojas Juozas Petrulis mirė 1958 m, palaidotas Ragelių kapinėse. Ant jo kapo yra užrašas:

Knygnešys ir pedagogas
Audros JUOZAS PETRULIS
1876–1958

Kai atvažiuoju į šias kapines, visada aplankau ne tik savo tėvų ir artimųjų kapus, bet ir buvusio savo Mokytojo Juozo Petrulio kapą, uždegu žvakutes.

2020 m. birželio mėn.

* * * * * * * * * *

ANTANAS M. PURIUŠKIS

Nors neturiu nei mokslinių vardų, nei laipsnių, tačiau klasėse ir auditorijose praleidau daugiau kaip 22-jus jaunystės metus (antramečiu nebuvau).
Kol gavau brandos atestatą, mokiausi dvylika metų: 1941-1945 metais Lašų pradinėje mokykloje, 1945–1949 m. Ragelių progimnazijoje, 1949–1953 m. Rokiškio I-je vidurinėje mokykloje. Tarnaudamas armijoje 1953–1955 m. , vienerius metus mokiausi atskiro aviacijos mokomojo pulko auditorijose Saratove. 1956–1959 m. mokiausi Rygos specialiųjų tarnybų aviacijos mokykloje (rusiškai RAUSS). Esu pirmas lietuvis baigęs šią mokyklą. 1964–1970 metais mokiausi Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialo (KPI VF) vakariniame skyriuje, todėl teko mokytis šešerius metus.

Lašų pradinė mokykla

Keturiasdešimt pirmais
Aš pradėjau lankyti
Mokyklą savo pirmą
Arba Lašų pradinę.

Pradinį išsilavinimą gavau Lašų pradinėje mokykloje, kurioje mokiausi 1941–1945 metais ir baigiau keturis skyrius. Tais laikais klasėmis vadinosi mokymosi laikas tik progimnazijose ir gimnazijose, kurias vėliau pavadino vidurinėmis mokyklomis. Lašų pradinė mokykla buvo įsteigta 1925 m., pertvarkius Lašų dvarelio klėties pastatą. Apie tai pasakojo mano tėvelio jaunesnioji sesuo ir mano krikšto mama Anelija Puriuškytė-Kėsylienė (1908-2000). Kai įrenginėjo mokyklą, ji jau turėjo 17 metų ir vežiojo žvyrą mokyklos meistrams.

Teko girdėti, kad ilgai šioje mokykloje mokytojavo Kazanavičius iš Kriūgiškio kaimo. Pats žinau, kad daug metų šioje mokykloje dirbo dar dvi mokytojos: Stasė Pumputienė ir Monika Mikulėnienė.

Pirmą kartą mane ir Bronių Jasinevičių iš Meldučių kaimo į mokyklą palydėjo mūsų mamos. Kadangi iki to laiko man teko būti tik kaimo gryčiose, tai mokyklos pastatas nustebino savo dydžiu. Pastatas buvo aptvertas medine dažyta tvora, prie vartų augo didelis šermukšnis. Kieme buvo šulinys, už tvoros malkinė ir tualetas.

Mokykloje buvo dvi klasių patalpos. Kiekvienoje jų mokėsi dviejų skyrių mokiniai. Jei atsirasdavo vienas ar du mokiniai, kurie norėdavo baigti penktą skyrių, jie tilpdavo didesnėje klasėje. Kiekvienoje klasėse kabojo kryžius, o vienoje – dar ir įžymių Lietuvos žmonių portretai: Basanavičiaus, Kudirkos, Maironio, Vaižganto ir Žemaitės. Pamokos prasidėdavo ir baigdavosi malda. Į mokyklą atvažiuodavo Kriaunų kunigas Pranas Raščius, kuris mokė tikybos. Mokykloje buvo mokoma skaityti, rašyti, skaičiuoti, linksniuoti ir asmenuoti. Buvo mokoma istorijos ir geografijos, buvo dailyraščio ir dainavimo pamokos. Švenčių progomis buvo ruošiami įvairūs saviveiklos pasirodymai, į kuriuos ateidavo mokinių tėvai ir jaunimas.

Prieš eidamas į mokyklą raides jau pažinojau, nes namuose iš kažkur buvo atsiradusi ranka rašyta abėcėlė. Aš su ja prieidamas prie tėvo ar jo sesers Anelijos, savo krikšto mamos, vis klausdavau, kokia čia raidė. Taip ir išmokau pažinti raides.

Ilgiausiai šioje mokykloje mus mokino mokytoja Stasė Pumputienė iš Petrešiūnų kaimo. Suolai buvo dviejų tipų: vienuose sėdėdavo po tris mokinius, kituose po du. Vienu metu mokytoja priešais visus klasės suolus buvo pastačiusi dvivietį suolą su užrašu „Tinginių suolas“. Į šį suolą kartais pasodindavo mokinį, kuris neparuošdavo pamokų. Man jame sėdėti neteko.

Įsiminė mokytojos surengta ekskursija, kurios metu aplankėme Petrešiūnų piliakalnį ir Skujinės mišką. Mokytoja pasakojo apie piliakalnių laikus, o Skujinės miške pirmą kartą gyvenime pamačiau keletą gyvačių. O gal tai buvo žalčiai, nes prie miško gyvenantis jau baigęs mokyklą Valainis šiuos roplius paimdavo pirštais prie galvos ir pakėlęs rodė mums, kaip jie raitosi. Mūsų akyse Valainiukas atrodė vos ne fakyru.

Lašų mokykloje pirmą kartą gyvenime per Kalėdų vakarą pamačiau Kalėdų senelį. Nors jau žinojau, kad čia persirengėlis, bet jo lininė barzda ir ūsai, raudonas apsiaustas bei jo „štukos“ padarė įspūdį ir įsiminė.

Kai mokiausi Lašų pradinėje mokykloje, mokytoja Stasė Pumputienė joje dirbo visą laiką. Ji buvo pagrindinė mano mokytoja, kurią labai gerai prisimenu. Buvo didelė saviveiklos vakarų entuziastė bei organizatorė. Šioje mokykloje, iš pradžių to nenorėdamas, ir aš pradėjau dalyvauti saviveikloje. Mokykloje buvo ruošiamas vakaras, ir mokytoja Pumputienė liepė man išmokti reikiamą tekstą. Aš atsisakiau. Tada ji gal ne visai pedagogiškai paėmė mane už kalnieriaus, pakišo po nosimi tekstą ir liepė mokytis. Po tokios mokslo pradžios tekstą išmokau greit. Tekstas buvo skirtas okupuotai Lietuvai, nes tame vakare ją simbolizavo tautiniais rūbais apsirengusi mergaitė, kurios rankos buvo surištos storu pančiu. Ruošiant kitus vakarus, jau viską darydavau taip, kaip buvo liepiama. Lašų pradinėje mokykloje ir vėliau Ragelių progimnazijoje buvau „artistas“.

Lašų pradinėje mokykloje kurį laiką dirbo ir po du mokytojus. Todėl vienas kitą keisdami, trumpai mane mokino dar viena panelė, kurios pavardės nebeprisimenu, mokino Vilys iš Didėjos, Malcius iš Rukelių ir mokytojas Baranauskas. Jis, tikriausiai, buvo kilęs iš toli, todėl su žmona gyveno mokyklos antrame aukšte. Turėjo du sūnus, kurie irgi mokėsi šioje mokykloje. Iš paskutinių išvardytų mokytojų geriausiai prisimenu Baranauską. Pirmiausia dėl to, kad jis vaikščiodavo su ramentais, ko man anksčiau matyti neteko. Neteko matyti, kaip jis su ramentais lipa laiptais. Buvo vokiečių laikmetis. Jis važiavo traukiniu, kurį lėktuvai pradėjo bombarduoti. Šokdamas iš to traukinio ir smarkiai susižalojo. Taip pat gerai prisimenu jo dainavimo pamokas. Turbūt, jis pats buvo didelis mėgėjas dainuoti, todėl liepdavo mums atsistoti, atsistodavo pats, pasidėdavo ant stalo dešinįjį ramentą, abiem rankom pradėdavo diriguoti ir kartu su mumis traukdavo: „Ant kalno karklai siūbavo“, „Plaukė žąselė per ežerėlį“, „Gale gryčios kamarytė, stovi pieno puodynytė“ ir kitas dainas. Prisimenu, kaip jis kartą nubaudė vieną savo sūnų, kuris klasėje išdykavo. Pastatė jį į kampą, parodęs ramentu, į kurį tas turi stoti. Mums tai buvo netikėta.

Lašų pradinėje mokykloje buvo bibliotekėlė, iš kurios imdavau knygas. Buvo ir tokių, kuriose buvo rašoma apie vaiduoklius. Nors vaiduoklių bijojau, bet namie ant suolo, po savim parietęs kojas, vis vien jas skaitydavau. Pirmą kartą perskaičiau „Brolių Grimų pasakas“. Keliolika knygų (jų skaičiuje ir Biblija) turėjo mano krikšto tėvas Kostas Puriuškis (1913–1977) seklyčioje stovinčioje etažerėje. Jas irgi skaitydavau. Biblijos skaityti bijojau, nes kaimo „literatūros žinovai“ sakydavo, kad ją reikia skaityti tam tikra tvarka, nes kitaip skaitantį gali apsėsti velniai. Prisimenu, kaip kartą nuėjau pas krikšto tėvą knygos. Jo namie nebuvo, o knygą man davė jaunesnis brolis Juozas. Atsisėdęs ant suolo, pradėjau ją vartyti, o Juozas stovėdamas prie knygų etažerės pradėjo vartyti Bibliją. Tuo metu seklyčios duris pravėrė jauniausias iš brolių Antanas ir pradėjo žegnotis bijodamas, kad brolio neapsėstų velniai. Manau, kad jis taip darė juokais. Nors dabar tai prisiminus keista, bet Bibliją bijojau skaityti net mokydamasis vidurinėje mokykloje.

Mokydamasis Lašuose labai vargau su aritmetika. Spręsti uždavinius man nesisekė, o tėvai negalėjo padėti. Šiuo reikalu tikras „asas“ buvo mano krikšto tėvas Kostas Puriuškis, bet aš gėdydavausi eiti pas jį prašyti pagalbos, nors tėvai liepdavo. Todėl daug vaikiškų ašarų išliejau, vargdamas su uždaviniais. Tėvų raginamas, esu nuėjęs pagalbos pas kaimyną krikšto tėvą.

Lašuose, vieną pavasarį buvau smarkiai susirgęs. Iš pradžių ligos lyg ir nejutau. Tik prisimenu, kad tą rytą eidamas į mokyklą pakelėje du kartus vėmiau. Atėjęs į mokyklą, netrukus visai susmukau. Mokytoja Pumputienė pasodino mane ant plačios palangės ir nuėjo į greta esančią pieninę klausti, ar yra kas nors iš Narkūnų kaimo, kad galėtų apie mano ligą pranešti tėvams. Nežinau kas, bet tėvams pranešė ir tėvas atvažiavo arkliu manęs parsivežti. Nuvežė mane į Rokiškio ligoninę. Apie ligos eigą žinau tik iš motinos pasakojimo, kuri visą laiką buvo su manimi ligoninėje. Pasakojo, kad visą laiką su didele temperatūra gulėjau nei gyvas, nei miręs arba šokdavau iš lovos ir ji vos galėdavusi mane sulaikyti. Nieko nevalgydavau. Daktarai nustatė tris ligas: galvos (gal tai buvo meningitas?), plaučių ir šlaunies uždegimą. Mama, aišku, pergyveno, verkšleno. Ligoninės vedėjas Vladas Lašas, kuris vėliau tapo akademiku, kartą pasakęs: „Neverk, motin, jeigu vaikas ir pasveiks, iš jo nieko gero nebus.“ Aš pasveikau. Tačiau galvą man skaudėdavo dažnai, kol baigiau visus mokslus. Šlaunis irgi dažnai būdavo lyg ne sava, užtirpusi. Tas tęsėsi iki tarnybos armijoje. Po to visos ligos praėjo, o aš jau atšvenčiau savo 70-mečio Jubiliejų. (Rašyta 2004 m., dabar man jau 86 metai.).

Ketvirto skyriaus mokiniams eilės tvarka žiemos metu reikėdavo ateiti į mokyklą anksčiau ir užkurti krosnį, kuri šildė abi klasių patalpas. Man irgi teko ne vieną kartą eiti į mokyklą su ryšuliu balanų ir kūrenti krosnį.

Baigiant Lašų pradinę mokyklą, ketvirtame skyriuje reikėdavo laikyti egzaminus, kuriuos išlaikius išduodavo mokyklos baigimo pažymėjimą. Tai buvo pirmieji mano egzaminai. Užbėgdamas į priekį galiu pasakyti, kad visais vėlesniais mano mokymosi metais pavasarį reikėdavo laikyti kelis egzaminus. Be to, progimnazijoje ir vidurinėje mokykloje, baigiantis kiekvienam trimestrui, reikėdavo rašyti po du kontrolinius darbus: vieną iš literatūros, kitą iš matematikos.

Sovietiniu laikotarpiu beveik 40 metų Lašų pradinės mokyklos mokytoja buvo Monika Mikulėnienė. Deja, kaimuose mažėjo sodybų, jose gyvenančių žmonių ir mokinių skaičius, todėl buvo uždarinėjamos mokyklos. Lašų mokykla dar kurį laiką veikė, tiktai jau kitame pastate. Jame mokytojavo mano tėvelio sesers Anelijos anūkė Neringa Petrauskaitė-Baranauskienė.

Reikia pasakyti, kad sovietiniu laikotarpiu mūsų krašte buvo įkurta dar viena pradinė mokykla Meldučių kaime Antano Ragelio sodyboje. Gal tuo laikotarpiu, kai aš tarnavau armijoje. Prisimenu, kad ji veikė dar 1956 metais, o joje mokytojavo Žiukelytė. Jos vardo neprisimenu. Po kurio laiko ši mokykla buvo perkelta į Narkūnų kaimo Balio Mackaus (Pono) sodybą. Prisimenu, kad ji veikė dar 1960 metais, o panelės mokytojos nei vardo, nei pavardės nebeprisimenu.

Pirmuosius savo prisiminimus apie gimtąjį Narkūnų kaimą, savo mokslų ir darbo metus 1998–2005 metais parašiau eilėmis. Jie išspausdinti mano knygoje „Menu tėviškėlę mielą“. Pateikiu eiliuotą tekstą apie savo mokslą Lašų pradinėje mokykloje iš autobiografinio pobūdžio pasakojimo „Likimą kalant, metai ėjo“.

Keturiasdešimt pirmais
Aš pradėjau lankyti
Mokyklą savo pirmą
Arba Lašų pradinę.

Ilgiausiai čia mokino
Mus Stasė Pumputienė,
Mkino Baranauskas
Ir Vilys iš Didėjos.

Taip pat trumpai mokino
Dar Malcius iš Rukelių,
Pavardės nepamenu
Aš dar vienos panelės.

Kodėl tiek mokytojų,
Aš negaliu paaiškint.
Matomai, kad neramūs
Tuo metu buvo laikai.

Šioje mokykloj buvo
Tik dvi patalpos klasių
Kiekvienoj jų mokinos
Mokiniai dviejų skyrių.

Pertraukų metu vaikai,
Rankomis susitvėrę,
Dainuodami ratelius
Čia įvairiausius ėjo.

Rateliams vadovavo
Irena Šidlauskaitė,
Pirmoji „meilė“ mano
Iš Petrešiūnų kaimo.

Pokary josios tėvus
(Taip komentavo žmonės),
Palikę ją su broliu,
Miško vyrai nušovė.

Daugiau sutikt neteko*
Balsingosios Irenos,
Bet ją kartas nuo karto
Menu dar ir šiandieną.

…………………………………………………………………………………………………………………………………………

*Ireną teko sutikti ir pabendrauti beveik po 60 metų. Ji gyvena Rokiškyje. Jai įteikiau pačius pirmuosius eiliuotus savo prisiminimus, kuriuose yra ir šie posmai.

P.S. 1998-2018 metais esu parašęs kelis prisiminimų rinkinius, kurie atspausdinti penkiose knygose:
„Menu tėviškėlę mielą“,
„Pietryčiuos nuo Ragelių“,
„Nuo Narkūnų iki Vilniaus“,
„Štai ir viskas apie Narkūnų kaimą“,
„Prisimena paauglys ir senjoras“.           

Kaip prisiminimų autorius, aš prieš savo pavardę rašau raidę M, kuri nurodo tėvavardį -Motiejus, nes kaime buvo dar keturi Antanai tokia pat pavarde. Dabar likom tik dviese, kiti mirė. Apie mano prisiminimus kelių autorių buvo rašyta spaudoje. Buvau vadinamas net kaimo metraštininku.

* * * * * * * * * *

ANTANAS M. PURIUŠKIS                                                                                                                         

Gimiau 1934 m. gegužės 25 d. Narkūnų kaime, buvusiame Rokiškio valsčiuje. Kaime buvo 63 sodybos. Šeimoje buvau antras vaikas. Pirmas vaikelis gimė 1932 m. ir iš karto mirė, peržegnojant pakrikštytas Jonu. Tėvas Motiejus Puriuškis (1906–1980) buvo ramaus būdo, lėtokų judesių, tačiau visokeriopas meistras ir kaimo giedorius.  Motina Adelė Kurklietytė – Puriuškienė (1903 – 1986) buvo labai tvarkinga, švari, gero būdo, mokėjo ir greitai dirbo visus moteriškuosius darbus. Tėvų šeimoje kartu su manimi išaugo dar trys vaikai: broliai Alyzas (1936 – 2006), Bronius (1939 – 2007) ir sesuo Marytė (1944 – 2007).
Nežiūrint kelių mėnesių darbo vienoje kolūkio „įstaigoje“, grįžus iš armijos, per 48 tolesnės darbo veiklos metus man teko dirbti trijose žinybose:
ilgiausiai (1959-1972) ir (1993-2004) Vilniaus aerouosto teritorijoje buvusiose ir esančiose tarnybose. Mano darbas aviacijoje vyko dviem etapais: aerofloto laikais – jaunystėje ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, – prieš išeinant į pensiją;
(1972-1976) – Lietuvos aklųjų draugijoje (LAD);
(1977-1993) – Elektrinio suvirinimo įrenginių instituto Vilniaus filiale.
Aukštų pareigų neturėjau, nes buvau ir esu nepartinis. Be savo darbo pagal užimamas pareigas esu nemažai nuveikęs konstravimo srityje.
Baigęs institutą, įgijau radijo aparatūros konstravimo ir gamybos specialybę. Tačiau pagal šią specialybę dirbti radijo gamykloje neteko, nors konstruktoriaus gyslelę turėjau, todėl esu sukonstravęs gal porą dešimčių mėgėjiškų radijo prietaisų. Konstruoti pradėjau dar besimokydamas Rygos aviacijos mokykloje. Per vienas atostogas pagaminau dviejų lempų radijo imtuvą, o per kitas – keturių lempų. Dirbdamas aerouoste padariau du matavimo prietaisus įtampai, srovei ir varžai matuoti. Prie tų prietaisų vėliau dar padariau priedą tranzistorių parametrams tikrinti.
Tapęs pensininku, nebeužsiimu veikla, susijusia su radijo įrenginių taisymu, todėl ir minėti prietaisai nebereikalingi, bet išmesti gaila, nes savo laiku į juos įdėjau nemažai darbo. Todėl juos perdaviau Rokiškio krašto muziejui kaip mėgėjiškos konstrukcijos eksponatus. Kartu perdaviau ir prietaisų techninę dokumentaciją: jų principines schemas, montažinių plokščių brėžinius su vaizdais iš detalių ir sujungimo takelių pusės bei kitus užrašus ir brėžinius, susijusius su prietaisų konstravimo eiga.
Su žmona Emilija Angele Kancevičiūte-Puriuškiene (g. 1935 m.) išauginome sūnų Rimantą (g. 1962 m.) ir dukrą Liną (g. 1969 m.). Abu jie, kaip ir mes, baigė aukštuosius mokslus, gyvena Vilniuje  sklypuose pasistatę namus. Turime tris anūkus ir anūkę, kurie irgi baigia aukštuosius mokslus.
Mes, du seneliai, vasarą daugiau laiko praleidžiame sode, kurio sklype pats pasistačiau namuką, garažą ir sauną. Kvėpuojame tyru oru ir judame dirbdami, kas pagyvenusiems sveika.

Mokyklos „pas Vaičiulį“, „pas Pakalnį“, „pas Mozūrą“

Narkūnų kaimo ir gretimų kaimų gyventojų šeimynos buvo gausios. Dažnoje augo keturi ar penki vaikai, todėl visada daugelis jų buvo mokyklinio amžiaus. Jeigu panagrinėti, kur mokėsi minimu laiku tų kaimų vaikai, galima išskirti kelis laikotarpius:

caro valdymo ir lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį;

laikotarpį nuo spaudos draudimo panaikinimo iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo;                

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį.

Caro laikais lietuviškų mokyklų nebuvo. Gal tik nedaugelį vaikų mokė „daraktoriai“, o kiti, daugiau atmintinai, mokėdavo skaityti tik iš maldaknygės. Ar „daraktorius“ mokė Narkūnų ir gretimų kaimų vaikus, žinių nėra, nors Ragelių apylinkėse „daraktorių“ būta. Taip teigia žymus šių apylinkių pedagogas Juozas Petrulis iš Audros kaimo.

Kalbant su žmonėmis, gimusiais XIX-jo šimtmečio pabaigoje ar XX-jo šimtmečio pradžioje, pavyko sužinoti, kad pirmoji mokykla, kurioje mokėsi Narkūnų ir kitų  kaimų vaikai, buvo „pas Vaičiulį“, t. y. Gavėniškio vienasėdyje, buvusiame prie Skujinės miško. Iki spaudos draudimo panaikinimo šioje mokykloje mokino rusų kalba, tikriausiai, mokytojas irgi buvo rusas. Apie tą mokyklą žinių nedaug. Vaikai mokėsi tik žiemos metu. Pasakojama apie tokį įvykį. Mokykloje kabojo caro portretas, kurį vaikai ištepė vištos „kakiu“. Mokytojas klupdė vaikus ant žirnių, mušė liniuote per delnus, tačiau vaikai „kaltų“ neišdavė.

Mokykla „pas Vaičiulį“ veikė ir panaikinus spaudos draudimą. Joje dvi žiemas mokėsi ir mano tėvas Motiejus Puriuškis, gimęs 1906 metais. Kadangi tais laikais mokinių amžius buvo įvairus, galima teigti, kad mokykla „pas Vaičiulį“ veikė beveik du praėjusiojo amžiaus dešimtmečius, t. y.  nuo 1904 m. iki 1916 –1917 metų.

Vėliau jau tokia mokykla veikė Narkūnų kaime „pas Pakalnį“ (šeimininko pravardė), t.y. Antaną Dambrauską. Joje dvi žiemas mokėsi jaunesnioji tėvo sesuo Anelija, gimusi 1908 metais. Ji pasakojo, kad mokykloje buvo keturi skyriai. Mokslas vykdavo irgi tik žiemos metu: nuo Visų šventės iki Užgavėnių arba nuo Visų šventės iki Velykų, t. y. 4 ar 5 mėnesius.

Visų skyrių mokiniai tilpo toje pačioje gryčioje, kur prie krosnies barškindavo puodus namų šeimininkė. Mokytojas sėdėjo prie kaimiško stalo, o mokiniai ant suolų. Kai reikėdavo rašyti, klaupdavosi ant grindų, o ant suolo dėdavosi sąsiuvinį arba marmurinę lentelę, jeigu rašydavo grifeliu. Buvo ir lenta, ant kurios rašydavo kreida.

Vaikus mokė skaityti, rašyti, skaičiuoti ir linksniuoti. Buvo reikalaujama mokėti atpasakoti, ką paskaito mokytojas arba paskaičius pačiam mokiniui iš elementoriaus, kurių buvo du: „Saulutė“ ir „Žiupsnelis“. Žinias vertindavo penkių balų sistema: geriausias pažymys 5 (penketas), blogiausias –1 („kuolas“).

Mokytojais mokykloje „pas Pakalnį“ buvo Memėnas (ar Nenėnas), kuris gyveno pas Tadą Valainį, kitais metais – Pupelytė, kuri gyveno pas Tadą Mozūrą. Pupelytė buvusi labai graži pana ir mėgdavusi prieš šventes paskaityti vaikams ką nors iš įdomesnių knygų. Mokykloje „pas Pakalnį“ už išdykavimą vaikus klupdydavo, bet liniuote per delną nemušdavo.

Į mokyklą „pas Pakalnį“ ateidavo ir gretimų kaimų vaikai: Meldučių, Puriuškių, Baltakiškio ir Lašų. Reikia manyti, kad tik dalis mokinių baigdavo keturis skyrius. Paklausus senesnį žmogų apie jo mokslą, tenka išgirsti atsakymą – kelias žiemas jis mokėsi „pas Vaičiulį“ ar „pas Pakalnį“.

Į mokyklą „pas Pakalnį“ atvažiuodavo Ragelių kunigas, kuris mokė tikybos. Minimu laikotarpiu Rageliuose kunigavo Stanislovas Stakelė, kuris atvažiuodavo balta kumele, apsivilkęs „baronais“ (milu apmuštais kailiniais), susijuosęs raudonmarge juosta ir kaklą apsirišęs margaspalve skara. Kunigas Stakelė, matyt, buvo Strazdelio tipo kunigas, todėl pasakojama, kad kiti kunigai jo nemėgo.

1917 metais buvo įsteigta Ragelių pradinė mokykla, o Nepriklausomos Lietuvos laikais – 1925 metais – Lašų pradinė mokykla, pertvarkius Lašų dvarelio klėties pastatą. Ar tuo metu tebeveikė ir mokykla „pas Pakalnį“, tikslių žinių nėra. Tikriausiai, kad veikė, nes 1928 – 1930 metais tokia mokykla jau veikė Narkūnuose „pas Mozūrą“, kurioje mokytojavo Paulina Čeičytė, kilusi iš Aleknų kaimo, esančio netoli Latvijos sienos. Apie tai man 2000 m. pasakojo Ona Jasinevičiūtė-Mazelaitienė, kilusi iš Meldučių kaimo. Ji gyveno Vilniuje. Vilniuje gyveno ir mokytoja Paulina Čeičytė-Dienienė, atšventusi savo 90–metį ir mokiusi „pas Mozūrą“ Oną Jasinevičiūtę. 

1910 metais Narkūnų kaimui skirstantis į vienkiemius, kaime buvo galvojama pastatyti tikrą mokyklą. Buvo išskirtas vienos dešimtinės sklypas, esantis priešais Valainio sklypo šiaurės vakarų kampą, maždaug už 150 m. į Liepynų miško pusę, pažymėtas Nr.56 išskirstyto į vienkiemius Narkūnų kaimo plane. Tačiau mokykla liko nepastatyta. Narkūnus pralenkė Rageliai, o vėliau, įsteigus Lašų pradinę mokyklą, jau ir tokios būtinybės nebebuvo. Narkūnų vaikai lankė minėtas mokyklas: vieni – Ragelių, kiti – Lašų, priklausomai nuo to, kuri mokykla buvo arčiau namų. Tiek Ragelių, tiek Lašų mokykloje mokslo metų trukmė buvo normali. Ragelių mokykloje, nors ne iš karto, buvo šeši skyriai, o Lašų – penki. Žinoma, dauguma mokinių baigdavo tik keturis skyrius, o kai kurie ir mažiau.

2020 m. birželio mėn.

* * * * * * * * * *

 

 

Nijolė Dilytė-Stonkienė (gim. 1963 m.) Lašų pradinę mokyklą lankė 1970–1973 m. Vėliau mokėsi Kriaunų vidurinėje mokykloje. Po baigimo (1981 m.) išvyko mokytis į Kauną, kur baigė Kauno technologijos technikumą (dabar – Kauno kolegija). Dirba baldų įmonėje apskaitininke.

LAŠŲ PRADINĖ MOKYKLA

Gyvenimas. Jo tėkmė tokia nesulaikoma, kad nėra kada atsigręžti atgal, pagalvoti apie praėjusius metus. Ir tik tada, kai kažkas primena senus laikus, susimąstai… Kurgi vis tik to kelio pradžia?

O prasideda gyvenimo pažinimas mokykloje. Pirmoji mokytoja, pirmosios raidės, tavo suolas. Lašų pradinė mokykla turėjo labai senas šaknis. Dar apie 1930 m. joje mokėsi mano tėvelis. Tai buvo dviejų aukštų mūrinis pastatas su dideliu rūsiu. Tame rūsyje nemaža bendruomenės dalis laikydavo savo atsargas žiemai. Pirmame aukšte buvo mokykla ir biblioteka. Antrame gyveno mokytojos šeima.

Mokyklą juosė aukštų tankių eglių tvora, skirianti mokyklą nuo šalia esančios sodybos. Buvo didelis kiemas su krepšinio lenta ir sūpynėmis. Tai pertraukų metu buvo didžiausi traukos taškai. Buvo viena klasė su trimis eilėmis suolų. Viena eilė – viena klasė. Mūsų laida buvo pirmoji, kai pradinė mokykla tapo trimetė (iki to laiko pradinėse mokyklose buvo keturios klasės). Tuo laiku per visas tris klases būdavo apie 20 vaikų.

Žinoma, mokyklos širdis visada yra mokytoja. Pirmoji mokytoja visada išliks giliausiai širdyje. Šviesios atminties mokytoja Monika Mikulėnienė buvo nuostabus žmogus ir visa širdimi atsidavusi savo darbui. Ji visą savo gyvenimą tam paskyrė. Buvo ir atlaidi, ir reikli, ir rūpestinga. Po jos sparnu užaugo ne viena karta.

Pamenu, buvo labai šalta žiema. Į mokyklą atėjom nedaug vaikų. Pamokų nebuvo. Mokytoja ne iš karo mus išleido, palaukė, kol apšilsime, ir tik tada apvyniojus šalikus iki akių leido eiti namo.

Egzotika tais laikais buvo toks vaisius kaip bananai. Mokytoja iš kažkur jų gavo. Kurį laiką laikėme po stiklu kaip eksponatą. Vėliau visiems po mažą gabalėlį padalijo…

Tame pačiame pastate buvo ir kaimo biblioteka. Labai patikdavo ten lankytis. Bibliotekininke ilgą laiką dirbo I. Pankovaitė. Ji visada mus maloniai priimdavo pasišnekučiuoti, pasiūlydavo labai senų ir įdomių knygų. O skaityti mes tada labai mėgome.

Eina metai ir viskas keičiasi, kaimai tuštėja, mokyklos užsidaro. Seniai neliko jau ir senosios Lašų mokyklos, kaip ir daugelio kitų kaimo mokyklų. Tik labai gerai, kad lieka prisiminimai, lieka mūsų krašto istorija, kurios dalimi esame ir mes patys.