Atliepiant Kriaunų bendruomenės iniciatyvą, minimalius Varpo parengimo eksponavimui darbus (bokštelio gamyba, Varpo užkėlimas, apšvietimas) finansavo Rokiškio rajono Vietos veiklos grupė, prisidedant Rokiškio rajono savivaldybei.
Kriaunų parapija teikė paraišką pagal Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo programos „Kultūra“ kvietimą platesnės apimties projektui, numatančiam ne tik pilną aplinkos sutvarkymą, bet ir gretimai esančią Bobriškio sentikių cerkvės, Kriaunų muziejaus, Sartų ežero apylinkių bei jose esančių gamtos ir istorijos paminklų lankymą, skatinti vietos gyventojų gaminių pardavimą.
Deja, Centrinė Projektų Valdymo Agentūra (CPVA) nepamatė projekto vertės, atsakydama:
– bendruomenės siūlomi kurti produktai nėra originalūs ir inovatyvūs:
– bendruomenės pasirengimo lygis yra vidutinis;
– nėra ilgalaikio tęstinio poveikio lankytojams;
– Varpo eksponavimo projektas turi vidutinę kūrybinę ir meninę vertę;
– Varpo eksponavimo projektas tik iš dalies panaudoja vietos socialinį, istorinį, kultūrinį kontekstą.
Apgailėtinos CPVA išvados. Kriaunų krašto žmonės tiki, kad lankytojai suvoks istorinę šio varpo vertę, Sėlių krašto įžymių vietų lankymas suteiks nepamirštamus įspūdžius ir pasididžiavimą savo krašto istorija.
**********************
Kriaunų bažnyčios varpo aprašymas
Kriaunų bažnyčios varpas nulietas iš bronzos. Instrumento korpuso aukštis – 43,5 cm, apatinis skersmuo – 42,5 cm. Varpo forma ištęsta, artima cilindrui, naudota XII a. pabaigoje – XIII a. nulietuose varpuose, užima tarpinę poziciją tarp itin senoviškos pintinio avilio (vok. Bienenkorb) ir vėliau paplitusios taip vadinamos cukraus galvos (vok. Zuckerhut) formos. Kriaunų varpo liemens sienelės stačios ir dar neturi nuo XIII a. jau beveik visuotinai priimto valmo (išlinkimo) apatinėje korpuso dalyje. Instrumento kaklą ir viršugalvio pakraštį puošia trys iš suporintų virvelių sudarytos juostos. Toks puošybos būdas sutinkamas paprastai ant XII–XV a. varpų. Varpo viršugalvis žemas, ant jo patalpinta stambi, tabletės pavidalo karūnos pagrindo plokštė. Karūna masyvi, sudaryta iš šešių stambių išlenktų lankų, jų planas tradicinis – dvigubo kryžiaus pavidalo, ašinis statramstis plokščias, jo viršuje išliko daug vėliau nupjautos vidurinės ąsos pėdsakas. Varpo paviršius padengtas patina. Varpo korpusą nuo viršugalvio iki pat graižo vertikaliai skaido nelygi žymė primenanti įplėšimą tai nėra liejimo defektas, bet pėdsakas varpo modelio gamybos, kuris buvo daromas iš molinių juostų ir žymi jų sujungimo vietas.
Varpo būklė stebėtinai gera, pagrindine to priežastimi yra itin storos instrumento sienelės, jų storis svyruoja tarp 4,14–3,84 cm. Pažymėtina aukšta instrumento liejimo kokybė bei geras modelio paruošimas (lygus varpo paviršius, taisyklingos proporcijos, tiksliai suliniuotos virvelės), visa tai liudija varpą pagaminusio meistro aukštą profesinį lygį.
Varpo liežuvis geležinis, kaltas, be gumburo, gali būti senas, tačiau tiksliau jo datuoti nėra įmanoma.
Kompleksą su varpu sudaro geležinė pakaba, ją gaminant naudotos montavimo, lankstymo, metalo virinimo technikos. Pakaba greičiausiai datuotina XX a. I trečdaliu, didelė tikimybė, kad tai greičiausiai vietinio meistro dirbinys, pagamintas čia pat Kriaunose, gretimuose Obeliuose ar Rokiškyje.
Dr. Gintautas Žalėnas, dailės istorikas, kampanologas,
Kultūros ministro įsakymas dėl Kriaunų varpo įrašymo į kultūros vertybių registrą
