Pradedame publikacijas apie Kriaunų krašte veikusias mokyklas, jose dirbusius mokytojus, besimokiusius mokinius. Skelbsime buvusių mokytojų ir mokinių prisiminimus, dokumentus, fotografijas.
Maloniai kviečiame visus parašyti apie savo vaikystės ir jaunystės metus mokykloje, taip pat kviečiame atsiliepti pastebėjus netikslumų ar turint papildymų, el. paštu: klaudijus.driskius@gmail.com, arba telefonais: 8 699 48388, 8 611 94355.
Mokyklos Kriaunų apylinkėse
Prie Kriaunų bažnyčios XVIII a. antrojoje pusėje jau veikė parapinė mokykla, kuri po 1863 m. sukilimo buvo paversta rusiška liaudies mokykla, ji veikė iki 1915 m. Manoma, kad spaudos draudimo metais Kriaunų apylinkių kaimuose veikė slaptų daraktorinių mokyklų, kurių caro policijai nepavyko susekti ir todėl apie jas archyvuose medžiagos nepavyko rasti. Atsikūrus Lietuvos valstybei, visoje Lietuvoje buvo susirūpinta pradiniu švietimu. 1919 11 03 buvo atkurta Kriaunų pradžios mokykla, 1927 02 01 – Bagdoniškio pradžios mokykla (įkurta 1915 m.; manoma, okupacinės vokiečių valdžios), 1926 10 15 įsteigta Bajorų pradžios mokykla, 1927 11 03 įsteigta Keležerių pradžios mokykla (veikė Juozapavos k.). Panašiu laiku įsteigtos Bradesių, Bobriškio, Gegėliškio ir Lašų pradžios mokyklos.
Venantas Mačiekus
* * * * * * * * * *
ATRADIMAS
Tvarkant Vytauto Dieninio sodybą Dusetose pavyko rasti seniausią mus pasiekusį Bradesių pradžios mokyklos dokumentą ir nuotrauką. Fotografijoje neatpažinti 1939 m. Bradesių pradžios mokyklos mokiniai ir mokytoja. Taip pat 1944 m. Vytauto Dieninio Bradesių pradžios mokyklos 4 skyrių baigimo pažymėjimas. Pažymėjimas, išduotas Antrojo pasaulinio karo metais, 1944 m. liepos 6 d. apipavidalintas Lietuvos valstybės atributika, Bradesių pradžios mokyklos spaudu su Vyčio simboliu centre. Įdomu, kad po metų, 1945 m. gegužės 30 d. išduotas pažymėjimas Bradesių pradžios mokyklos mokinei Irenai Mikėnaitei (svetainėje skelbtas anksčiau) kukliai parašytas ant paprasto popieriaus lapelio. Pradedant naikinti Lietuvos valstybės simbolius, pažymėjime matyti tas pats Bradesių pradžios mokyklos spaudas su išskustu Vyčio simboliu.
Gražina Balčiūnienė
* * * * * * * * * *
NIJOLĖ PALIVONAITĖ-GAUDIEŠIENĖ
(Nijolė Palivonaitė-Gaudiešienė gimė 1960 m. Pasarčių k.
1967–1971 m. mokėsi Bradesių pradinėje mokykloje.
1983 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą.
Dirba miško išteklių specialiste VĮ Valstybinių miškų urėdijos Biržų regioniniame padalinyje)
KELIAS BRADESIŲ MOKYKLON
Į Bradesių pradinę mokyklą iš namų žingsniuodavau po tiesumui: pro Skarelienę – pereidavau per patį kiemą, takelis ėjo pro pat langus ir vedė link Stankevičių sodybos, prieš tai perbėgant tokį gražų pušynėlį su kadagiais. Išėjus iš pušynėlio, atsidurdavau ant kalniuko, kur toliau dešinėje matėsi Girčių sodyba, dar toliau – Gruodžių, o dar toliau link Sartų ežero ant kalno geltonavo Marcinkevičių sodyba, o už jos ant kito kalnelio – Alekso Šakalio (jie turėjo 4 vaikus – Otiliją, Skirmantę, Edmundą ir Gvidą), pakalnėje – kito Balio Šakalio, vadinamo Eibraces (jis vis kartodavo priežodį „ei bracia“). Takelis nesiekė Stankevičių sodybos kiemo, o vingiavo už tvarto ir vedė jau į plentą, kairėje palikdamas Sartų tarybinio ūkio ūkvedės Angelės Kaladinskaitėssodybą. Šiek tiek paėjus lygiagrečiai plentui, įsukdavau į plentą, kur dešinėje buvo Cibulskių (vėliau ten apsigyveno Gegelevičiai)sodyba, o kairėje, toliau ant kalno matėsi fermos, Bradesių raštinė, arčiau – Ruoličių namas, pieno supirkimo punktas, Mikėnų sodyba. Dar šiek tiek paėjėdavau plentu – ir jau mokykla, dešinėje paliekant bibliotekininkės Audronės Gruodytės-Motiekienės sodybą.
Žiemos būdavo snieguotos: sniegas toks tvirtas, kad kartais eidavau tiesiog sniego paviršiumi, retkarčiais įsmunkant iki juosmens. Į mokyklą vedė nepaprasto grožio takas, apsodintas medžių alėja.
Mokyklos pastate buvo rūbinė, salė su scena, biblioteka, klasė, pionierių kambarys, o vakarinėje pastato dalyje per visą galą – mokytojų butas. Erdvioje salėje mokėmės šokti, žaisdavome žaidimus. Pastatą šildė kūrenama krosnis (stačiamalkis).
Įėjus į mokyklą, iš karto patekdavai į gražią didelę salę su scena. Iš salės buvo durys: kairėje į biblioteką (bibliotekininkė Audronė Gruodytė-Motiekienė), per vidurį – į mokymo klasę, o gale buvo pionierių kambarys ir mokytojų butas: įėjimas į virtuvę, tuomet toks pereinamas kambarys ir gale dar kitas.
Skirtingų klasių vaikai mokėmės vienoje klasėje. Klasėje stovėjo toks aliuminis bakelis su kraneliu vandeniui atsigerti, o po kraneliu padėtas kibiras. Klasė – didelė graži, langai į kiemo pusę, kur įrengtas, kaip dabar vadintume, mažas stadionas. Stadione dažniausiai žaisdavome kvadratą, šokdavome į tolį, per ožį, bėgdavome ratu. Mergaitės mėgdavome šokinėti „langelius“, žaisti „virvutę“. O tos aikštės gale, dešinėje pusėje, visai ant Bradesių šilo skardžio krašto buvo mokytojų lauko virtuvėlė, lauke – stalas valgymui. Mokyklos vakarinėje pusėje augo sodas su daugybe rojaus obelaičių. Tų raudonų skanių obuoliukų skonį prisimenu ir dabar.
Mūsų mokytojai buvo Valerija ir Algirdas Mikašiai. Jie augino tris vaikus: vyriausias Ričardas, Rolandas ir Rūta. Mokytoją Valeriją prisimenu kaip labai švelnią, moterišką, tolerantišką, ramią mokytoją. Jos vyras Algirdas Mikašius mums vesdavo fizinio lavinimo pamokas, fotografuodavo. Valerija ir Algirdas Mikašiai buvo organizuoti, gerai sugyveno su Sartų tarybinio ūkio vadovais.
Algirdas Mikašius vesti fizinio lavinimo pamokų dar važinėjo į Kriaunas ir Dusetas. Mokyklos valytoja buvo Veronika Subatavičienė, ji gyveno prie Bradesių tilto, kur susilieja Sartų ir Zalvės ežerai.
Iš mokyklos namo galėdavau grįžti ir kitu keliu – pro Girčių sodybą. Ten ėjo traktoriumi pravažiuojamas kelias pro Pasarčių mišką į žvyrkelį Juozapava–Kriaunos, nes visur važiuota traktorių (veždavo pašarus, vandens cisternas), buvo dirbami laukai, auginami gyvuliai. Link namų pasukdavau prieš pat Pasarčių mišką, kairėje ant kalniuko palikdama gražią Klemenso Šakalio sodybą (jie turėjo 3 dukras – Agrafiną, Elvyrą ir Vandą), palei Gyvačeras (nuo seno tėvai taip vadino nedidelį raistą, sakė ten buvę gyvačių), esančias tarp Pasarčių miško ir dirbamų laukų link Skarelienės, kuriose augo suvargę beržiukai, pušaitės, o ant aukštų kemsynų kvepėjo gailiai, augo mėlynojai, dygo lepšiai. Ir jau namie. Kartais grįždavau plentu. Šiek tiek buvo galima eiti palei plentą, tai, prisimenu, mes su Georgijumi Buidovu grįždami iš mokyklos sukabindavome portfelius ant karties kaip dešras ir žygiuodavome namo. Praėjus fermas, kairėje plento pusėje gyveno toks vienišas Jatkūnas (vėliau čia gyveno Jančiauskai, o vėliau sodyba sunyko). Link namų galėjau pasukti Ališauskų keliu (nors Ališauskų sodybos jau seniai nebebuvo, bet tą kelią vadindavome Ališauskų keliu – tėtei jis kažkodėl buvo paradinis) arba pro Broniaus Ido sodybą.
Tais laikais buvo pilni kaimai žmonių – jaunimo, vaikų, tai Bradesių mokykloje vykdavo ir tų pačių kaimo žmonių surengti vaidinimai. Tą vakarą susirinkdavo pilna salė žiūrovų. Po vaidinimo suolus išstumdydavo į kraštus ir vykdavo šokiai. Armonika grodavo vietiniai: iš Velikuškių kaimo Regimantas Stasiulionis, kuris vėliau tapo sesers Stefutės vyru, Rimantas Zablackas iš Lukštinių kaimo ir kiti. Jaunimas, aišku, šokdavo nenoriai, nes senimas sėdėjo pakraščiais ir apkalbėdavo šokančius. Prie Sartų ežero vykdavo pionierių stovyklos ir kartais atveždavo ledų vafliuose. Stovykloje būti neteko, bet ledų nusipirkti atmindavau dviračiu.
Mes visos mergaitės labai sugyvenom – nežinojom, kas yra piktumai ar negerumai. Draugės buvom su Rūta Mikašyte. Dažnai po pamokų pasilikdavau dar mokykloje: eidavome valgyti rojaus obuoliukų. Mokytoja duodavo valgyti pietus lauke ant stalo, šalia lauko virtuvėlės. Kartą, kad nereikėtų plauti lėkščių, jas sumetėm į skardžio griovą… Rūta viešėdavo mano namuose: eidavome grybauti, čiuožti pažiūžomis, rengdavome vaidinimus, padėdavome mano mamai girdyti veršelius (mano tėvai prižiūrėjo Sartų tarybinio ūkio veršelius nacionalizuotuose mūsų tvartuose). Daug bendravome su Rima ir Alma Stankevičiūtėmis, dažnai viešėdavome vienos kitų namuose, žaisdavome, tėvai visada mus, vaikus, pavaišindavo kuo nors. Su Nijole ir Irena Bražytėmis vasarą eidavome į Sartų tarybinio ūkio Bradesių skyrių padirbėti ir užsidirbti: tekdavo sodinti pašarinių griežčių daigus, salietruoti, ravėti, o dažniausiai priiminėti ir minti šieną ant fermos daržinės. Vaikams tai buvo sunkus darbas, bet to nesijautė, nes ir pridūkdavome ir prijuokaudavome. Dar draugavome su Irena Šakalyte.Jos tėvų sodyba buvo ant nedidelės kalvelės siaurame žemės lopinėlyje, skiriančiame Salinio ir Ilgelio ežerus, tarsi saloje. Į svečius pas Ireną Šakalytę tekdavo eiti siauru liūno takeliu, prieš tai praeinant fermas, Streikų, Malcių sodybas.
Bradesių mokyklą uždarė 1971 metais. Vėliau, kai Bradesių mokykla jau buvo uždaryta, dar retkarčiais tame pastate vykdavo šokiai-gegužinės. Mokiniai pradėjo važinėti į Dusetas ar Obelius ir ten lankyti mokyklas, nes šiuo pagrindiniu keliu dažnai važiuodavo autobusai įvairiais maršrutais: Rokiškis–Vilnius, Rokiškis–Utena, Obeliai–Kaunas, Rokiškis–Bradesiai ir kt. Į Kriaunas tuo metu retai važiavo autobusai, tik du kartus per dieną: anksti ryte apie 7 val. ir po pietų apie 15.30 val., todėl mokiniai Kriaunų mokyklos nesirinkdavo. Mokytojai Valerija ir Algirdas Mikašiai kurį laiką gyveno Bradesių pradinės mokyklos bute, tačiau važinėjo dirbti kitur: mokytojas Algirdas Mikašius – į Dusetas fizinio lavinimo mokytoju, o mokytoja Valerija Mikašienė – į Galažerių pradinę mokyklą pradinių klasių mokytoja. Vėliau mokytojų šeima išsikėlė gyventi į Rudžionių kaimą už Našio ežero. Galažerių pradinę mokyklą uždarius, pradėjo mokytojauti Rudžionių pradinėje mokykloje. Mokytoja Valerija Mikašienė mirė 2003 metais, mokytojas Algirdas Mikašius – 2007 metais.
2019 metų vasarą plaukėme baidarėmis Sartų ežeru nuo Dusetų, pro Gipėnus, Zaduoją, Velikuškius, Bradesius, Pasarčius. Praplaukus Bradesių kaimą, pradėjau akimis ieškoti tos maudymosi vietos, kur atbėgdavome vaikai per Pasarčių mišką, per palaukę ir nuo didelio kalno pasileisdavome į Sartų ežerą. Tuo metu kalnas buvo šienaujamas ar nuganomas gyvulių. Netoli gyvenę Davainiai atvesdavo ir karves pagirdyti. Už kiekvieno ežero vingio atrodė, kad čia mano vieta, kur maudėmės, sustodavau, lipdavau į krantą – ne, ir vėl ieškojau kitokių ženklų, prisimenu buvo šaltinis. Kaip sename filme ieškojau praeities, o praeitį jau paslėpė užaugęs penkiasdešimtmetis miškas…
(Rašinio bendraautorė Rūta Mikašytė-Mikšienė gimė 1961 m. Bradesiuose.
1968–1971 m. mokėsi Bradesių pradinėje mokykloje.
1981 m. baigė Utenos medicinos mokyklą. Dirba Rokiškio r. centrinėje ligoninėje)
* * * * * * * * * *
MARYTĖ PALIVONAITĖ-BUŽINSKIENĖ
(Marytė Palivonaitė-Bužinskienė gimė 1950 m. Pasarčių k.
1956–1960 m. mokėsi Bradesių pradinėjė mokykloje.
1970 m. baigė Utenos medicinos mokyklą. Gyvena Ignalinoje)
PILNOS ROGĖS MOKINIŲ
Į Bradesių pradinės mokyklos pirmą klasę išėjau mokytis šešerių metų. Tuo metu į pirmą klasę ateidavo įvairaus amžiaus vaikai: buvo, kas pradėjo lankyti mokyklą aštuonerių ar net devynerių metų – gal dėl darbų, kai vaikai buvo mažieji pagalbininkai, gal laukdavo, kol eis vyresnis brolis ar sesė, ar kitos priežastys. Tuo metu nebuvo labai griežtai reglamentuota, kelių metų vaikai privalo pradėti lankyti mokyklą.
Mokytojus Sofiją ir Albiną Strumskius prisimenu kaip šaunius, pareigingus, atsakingus ir tvarkingus. Strumskiai atvyko iš Aleksandravėlės ir savo vaikų neturėjo. Buvo veiklūs, organizuoti, veždavo vaikus į ekskursijas, o tuo metu nebuvo taip paprasta: transporto ir pinigų juk niekas neturėjo. Prisimenu ekskursiją prie Stelmužės ąžuolo.
Mane mokė tik mokytoja Sofija Strumskienė. Šalia mokyklos buvo mokytojų daržas ir, nustatyta tvarka kiekvienas mokinys turėjo prižiūrėti po lysvę (maždaug 1×1 m) daržovių – burokėlių, morkų, svogūnų ir pan. Kiekvieną savaitę, trečiadienį, eidavom ravėti, laistyti, po to piešdavome. Žinoma, visus darbus atlikdavo mokytojai, bet vaikams tai buvo pareiga ir auklėjimas.
Žiemą per ilgąją pertrauką mokytojai atnešdavo išvirę arbatos aliuminiame puode ir duodavo vaikams gerti aliuminiuose puodeliuose. Užkąsti vaikai atsinešdavo savo: prisimenu, kad atsinešdavau duonos riekę, užteptą taukais, ir buvo labai skanu, užsigeriant arbata. Kalėdinę eglutę puošdavau savo darytais popieriniais žaisliukais ir ilgomis girliandomis, sudurtomis iš sukarpytų rugių stiebelių.
Visi kaimai buvo gyvi: visos sodybos gyvenamos, pilnos suaugusių, vaikų ir jaunimo. Didžiausias pulkas vaikų į mokyklą ir iš mokyklos eidavo tuo keliu pro Girčių sodybą, pro Klemenso Šakalio namus, per Pasarčių mišką. Kelias buvo platus, išvažinėtas arkliais ir traktoriais. Menu, kad kartais ir tėtė (Boleslovas Palivonas) važiuodavo arkliu ir pakeliui paveždavo. Sakydavo: „nu, vaikai, norit važiuot?“ ir prigužėdavo pilnos rogės mokinių. Žiemos būdavo gilios sniego, kartais arklys klimpdavo, puškuodavo, rogės pakrypdavo tai į vieną, tai į kitą pusę, kol kelias išsivažinėdavo, o vaikams – smagu. Juk tiek daug vaikų buvo iš Pasarčių kaimo, iš už miško – tai Alė ir Leonas Palivonai, Antanas Bagužis, Alfonsas Palivonas, Birutė Palivonaitė, Lucija Idaitė iš už ežero ir kiti.
* * * * * * * * * *
IRENA MIKĖNAITĖ
(Irena Mikėnaitė gimė 1937 m. Bradesiuose. 1944–1948 m. lankė Bradesių pradžios mokyklą. Gyvena Vilniuje. Humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus edukologijos universiteto Prancūzų kalbos katedros docentė)
SPALVOTI PIEŠTUKAI
Dabar tas pastatas stovi tuščias. Tik vasarą kokie vasarotojai trumpam apsistoja. Prie vandens kelelis neišvažinėtas. Žole užžėlęs. Medžiai to kelelio pakraščiuose didžiuliai, šakomis vienas su kitu susisiekia. O kiek buvo džiaugsmo ir vilčių, kai šį pastatą statė! Čia bus naujoji Bradesių mokykla! Tokio didelio namo kaime dar nėra buvę. Net antrame aukšte bus kambarių. Išvedė kartą mokytojas Jonas Nagulevičius sodint medelių. Keliuką, vedantį į būsimą mokyklą, apsodinsim liepaitėm. Mokytojas su virve matavo, kokį tarpą tarp medelių palikti, o mes kasėm duobutes, nešėm vandenį, sodinom ir laistėm. Kaimo vaikai prie darbo įpratinti, taigi stengėmės kaip galėdami. Kai iš abiejų pusių kelelio jau stovėjo pasodinti medeliai, mokytojas visus pagyrė:
-Matot, vaikai, kaip gražu. Užaugs liepų alėja. O jūs – geri vaikai. Nė vienas netinginiavot, bet geriausiai iš visų dirbo Gintas. Jūs plepėjot, o jis vienas dirbo nekalbėdamas. Ir padovanojo Gintukui dėžutę su šešiais spalvotais pieštukais. Atidarė vaikas tą dėžutę ir žiūrėjo lyg žado netekęs. Vienas pieštukas buvo raudonas, kitas geltonas, trečias mėlynas… Oi, net apsakyt sunku. Mums širdys apsalo. Pokario mokinukai tokio lobio dar nebuvom matę. Ratu apstoję apdovanotąjį, mes aikčiojom iš nuostabos, o Gintukas stovėjo purvinose rankutėse laikydamas tą dėžutę ir sutrikęs tylėjo. Turbūt seniai jam niekas tokio džiaugsmo nebuvo suteikęs. Tada galvojau: „Kad taip būčiau žinojus, būčiau dantis sukandus, burnos nepravėrus“. Ką bekalbėt. Dėl tokių pieštukų, turbūt, kiekvienas iš mūsų būtume dienų dienas ar net savaites žodžio neištarę.
Tik žymiai vėliau supratau, kodėl mokytojas būtent Gintukui Bražiui tą dėžutę padovanojo. Jis vienintelis iš mūsų visų nebeturėjo nei tėvo, nei motinos.
2004 m.
* * * * * * * * * *
ALFREDAS ALIŠAUSKAS
(Afredas Ališauskas gimė 1940 11 27 Lukštinių kaime, mirė 2013 02 17 Vilniuje. 1948–1951 m. lankė Bradesių pradinę mokyklą. 1951 metais kartu su broliais Alvidu, Aldoniu ir tėvu Viktoru buvo ištremti į Sibirą, Tomsko sritį. Į Lietuvą grįžo 1957 m. Aktyviai dalyvavo Lietuvos Atgimime – gynė Aukščiausiosios Tarybos rūmus 1991 m. sausio įvykiuose, talkininkavo atstatant Trijų kryžių paminklą Vilniuje. 1990 m. parvežė brolio Aldučio palaikus iš Tomsko srities Verchneketsko rajono Kuzurovo kaimo. Parašė ir 2010 m. išleido knygą „Mano gimtinė – Lukštiniai”)
BRADESIŲ PRADINĖ MOKYKLA
Kada Bradesiuose pradėjo veikti lietuviška mokykla, nepavyko surasti duomenų. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Bradesiuose veikė rusiška mokykla. Spėjama, kad lietuviškos mokyklos užuomazgos pradėjo veikti anksčiau, jau po 1904 metų spaudos laisvės atgavimo. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, pažangesni kaimo žmonės pradėjo rūpintis, kad Bradesiuose būtų įsteigta lietuviška pradžios mokykla. Skirstant kaimą į vienkiemius, mokytojas Aleksas Rapolis prašęs paskirti žemės sklypą mokyklai, bet bradesiškiai nesutikę. Tik vėliau supratę, kokią klaidą padarę.
Porą dešimtmečių mokykla glaudėsi Izidoriaus Gruodžio namuose, tik po Antrojo pasaulinio karo buvo pastatytas naujas mokyklos pastatas. (Šios žinios paimtos iš Irenos Mikėnaitės knygos ,,Ten, prie Sartų”.)
1948 m. pavasarį apie trejetą savaičių prieš mokslo metų pabaigą, kad priprasčiau prie mokyklos tvarkos, tėvai, pasitarę su mokytojais Jonu Nagulevičiumi ir Algirdu Močiškiu, kurie pas mus būdavo nereti svečiai, nuvedė mane į Bradesių mokyklą susipažinti su mokyklos gyvenimu, kad rudenį tapčiau tikru mokiniu. Keista ir baugu man, vienkiemio vaikui, buvo tarp daugybės triukšmaujančių mažesnių ir didesnių, tinkančių gal net į artojus, išdykėlių, nuo kurių bildėjo visas nemažas mokyklos kiemas.
Pirmas skyrius mokėsi kartu su ketvirtuoju Leonardo Gruodžio gryčioje, o antras ir trečias skyrius – Gruodžių senojoje gryčioje, kur kitame šios gryčios gale gyveno Kazio Gruodžio – ,,Štabo“ sesuo Kesilienė su šeima. Dabar, kur kadaise stovėjo senoji mokykla, yra pats Bradesių sankryžos vidurys.
Per tas tris savaites pamažu apsipratau prie triukšmingo mokyklos gyvenimo. Mūsų klases mokino mokytojas Algirdas Močiškis, tačiau jie dažnai keisdavosi. Kadangi aš mokytojus pažinau, tai net spėjau prisirišti, ypač prie mokytojo Močiškio. Pamenu, kai per vasaros atostogas pasklido nereta tais laikais žinia, kad mokytoją Nagulevičių areštavo, o po kelių dienų atėjo dar baisesnė žinia, kad nuo automato serijos už Dusetų, atsitiktinai tenai patekęs, žuvo mokytojas Algirdas Močiškis. Aš labai jo gailėjau ir verkiau. Niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad kitais mokslo metais, kurie netrukus prasidės, mokykloje nebus senųjų mokytojų. Kaip kiti, nepažįstami žmonės, galės užimti jų vietą?
Kitais mokslo metais Bradesių mokykloje mokinius sutiko nauji mokytojai: juodaplaukis, stambus apie 35 metų su trumpais ūsiukais, maloniu, tačiau beveik nesišypsančiu veidu mokyklos vedėjas Antanas Zlatkus ir jaunas mokytojas, antazaviškis Jonas Abarius. Ketvirtas ir mano pirmasis skyrius mokėsi tame pačiame name, tik dabar jau šį pavasarį į Sibirą išvežtos, Leonardo Gruodžio šeimos viename kambaryje. Kitame Leonardo kambaryje jau gyveno, palikęs savo kiūžtančią lūšną netoliese, kaime nelabai mėgstamas bradesiškių – Rimša su šeima. Mūsų klasė buvo kitame kambaryje už nesandariai į jų kambarį uždarytų durų, pro kurias laisvai sklido šutinamų bulvių garai. Mokytojai rūpinosi naujai ant kalnelio statoma mokykla. Dažnai vesdavo mokinius talkinti meistrams, išvalyti iš statybų aikštelės skiedras, sunešti ir sukrauti atvežtas plytas.
Artėjant pavasariui, areštavo mokytoją Antaną Zlatkų. Jo sena motina po sūnaus arešto iš Bradesių išvyko. Mokytojas Jonas Abarius vienas kurį laiką mokino visus keturis skyrius, sujungęs į vieną, senosios Gruodžių gryčios kambaryje. Būdavo, užduos darbą vieniems, imasi kitų ir taip toliau. Kol atvyko nauja mokytoja Albina Varatinskaitė. Tuo metu mokyklos statyba pasistūmėjo ir mūsų jau klasės, nebe skyriai, persikėlė į naują mokyklą. Nespėjome apsiprasti naujose patalpose, mokytoją Joną Abarių paėmė į kariuomenę. Mokslo metus užbaigė viena mokytoja Albina Varatinskaitė.
Kitų metų rugsėjo pirmąją Bradesių mokykloje mokinius sutiko mokytoja Albina Varatinskaitė ir nauja mokytoja – mokyklos vedėja Virginija Matiukaitė. Tą rudenį daug teko dirbti, tvarkant mokyklos aplinką. Nors teritorijos tvarkyme mokiniai talkino kiekvienais metais, bet tada daug dirbdavome pagalbiniuose statybos darbuose, kaip atvežtų plytų sukrovimas, perkrovimas į kitą vietą, jų pernešimas prie mūrijimo darbų. Apie mokyklą dar riogsojo krūvos jau patamsėjusių skiedrų, kai kur pradėjusių apželti dilgėlėmis. Vos ne kiekvieną dieną dirbo tai vienos, tai kitos klasės mokiniai. Krovėm skiedras ant neštuvų, kiti nešėm už mokyklos prie skardžio ir vertėm į duobes, kartais talkindavo iš naujai sukurto kolchozo (kolūkio) gautas arklys. Lyginom duobėtą mokyklos kiemą.
Tais mokslo metais mokykla pastatė neblogą vaidinimą. Keletas mokinių, jų tarpe ir aš turėjome būti „Lenino anūkais“ – pionieriais. Iškilo problema – iš kur gauti raudonos medžiagos kaklaraiščiams? Jos pažadėjo gauti lukštiniškis Romas Kazanavičius. Artėjant nustatytai dienai, tėvai leido man nueiti pas Romą į namus. Ilgai sėdėjau, kol Romas, nutaikęs patogią progą, nusivedė mane į tamsoką kamarą, iš kažkur ištraukė nestorą rietimą plonos, gražios, raudonos medžiagos. Kiek atvyniojęs, įkirpo kraštelį ir atplėšė pusmetrinę medžiagos juostą, kad užtektų trims kaklaraiščiams. Į premjerą susirinko beveik visų mokinių tėvai. Žmonių prigūžėjo pilna mokyklos salė. Dominykas Stankevičius pagrojo armonika. Raudoną pionieriaus kaklaraištį ryšėjau gyvenime vienintelį kartą – per vaidinimą tą vakarą.
Gyvenimas mokykloje ėjo ramia, kasdienine vaga. Per pertraukas mokyklos salėje mergaitės šokdavo, dainuodavo, eidavo įvairiausių ratelių.
Kaime buvo liūdnoka. Už darbą kolūkyje žmonės nieko negaudavo. Visas žmonių išgyvenimo šaltinis buvo 60-ties arų sklypelis. Kas parsinešęs iš savo buvusio lauko keletą pėdų rugių prasimanydavo vaikams kąsnelį duonos, kas išsisunkdavo krūminės, kas prisidurdavo ką nors parduodant Daugpilio turguje, o iš ten parsiveždavo keletą kepaliukų duonos. Tačiau už viską buvo persekiojama. 1950–jų metų rudenį už keletą naštų dobilų pagrėbstų iš savo lauko mūsų mamą nuteisė šešeriems metams lagerių.
Pavasarį, pasibaigus mokslo metams, Bradesių mokytojos išvyko. 1951 m. rudenį mokinius mokykloje pasitiko liūdnai pagarsėjęs Aleksandravėlėje mokytojas Albinas Strumskis su žmona Sofija. Nors milicininko Vinco Navicko pastangų dėka jiems mokytojaujant mokėmės su broliu Alvydu Bradesių mokykloje tik vieną rugsėjo mėnesį, tačiau prisimenu Albiną Strumskį, kaip žiaurų, grubų, nuolat smurtaujantį, besityčiojantį iš nelaimingų vaikų, mokytoją.
Strumskiai mokytojavo Bradesiuose nuo 1951 metų rudens iki 1960-ųjų metų pavasario. Jiems išvykus, iš Kamajų miestelio į Bradesius atvyko mokytojai Valė ir Algis Mikašiai su dviem berniukais. Prie mokytojų Strumskių pradėjusi nykti Bradesių mokykla, prie Mikašių dar kurį laiką šiaip taip tempėsi, kol apie 1970 metus buvo uždaryta.
Uždarius mokyklą, pastate kurį laiką veikė Bradesių biblioteka. Vėliau buvusi mokykla rekonstruota ir čia įkurta Rokiškio švietimo darbuotojų poilsiavietė. Tačiau pastatas pamažėl apleistas. Paskutinis renginys poilsiavietėje – 1999 m. rugpjūčio mėn. vykusi Lietuvos Romuvos stovykla. 2017 m. gegužės 7 d., 69 metus stovėjęs mokyklos pastatas sudegė.
