Keležerių pradinė mokykla

Pradedame publikacijas apie Kriaunų krašte veikusias mokyklas, jose dirbusius mokytojus, besimokiusius mokinius. Skelbsime buvusių mokytojų ir mokinių prisiminimus, dokumentus, fotografijas.

Maloniai kviečiame visus parašyti apie savo vaikystės ir jaunystės metus mokykloje, taip pat kviečiame atsiliepti pastebėjus netikslumų ar turint papildymų, el. paštu: klaudijus.driskius@gmail.com, arba telefonais: 8 699 48388, 8 611 94355.

Mokyklos Kriaunų apylinkėse

Prie Kriaunų bažnyčios  XVIII a. antrojoje pusėje jau veikė parapinė mokykla, kuri po 1863 m. sukilimo buvo paversta rusiška liaudies mokykla, ji veikė iki 1915 m. Manoma, kad spaudos draudimo metais Kriaunų apylinkių kaimuose veikė slaptų daraktorinių mokyklų, kurių caro policijai nepavyko susekti ir todėl apie jas archyvuose medžiagos nepavyko rasti. Atsikūrus Lietuvos valstybei, visoje Lietuvoje buvo susirūpinta pradiniu švietimu. 1919 11 03  buvo atkurta Kriaunų pradžios mokykla, 1927 02 01 – Bagdoniškio pradžios mokykla (įkurta 1915 m.; manoma, okupacinės vokiečių valdžios), 1926 10 15 įsteigta Bajorų pradžios mokykla, 1927 11 03 įsteigta Keležerių pradžios mokykla (veikė Juozapavos k.). Panašiu laiku įsteigtos Bradesių, Bobriškio, Gegėliškio ir Lašų pradžios mokyklos.

Venantas Mačiekus

* * * * * * * * * *

Vieno brolio istorijos pabaiga tapo kito brolio istorijos pradžia

(Mantas Kelečius gimė 1994 m. Kaune. Nors pagal specialybę ir darbą yra teisininkas, nuo pat mažų dienų domisi savo protėvių gimtojo krašto istorija. Po senelio, partizanų metraštininko Andriaus Dručkaus, mirties kartu su kitais giminaičiais įkūrė asociaciją „Andriaus Dručkaus Iniciatyva“, kurios tikslas puoselėti Andriaus Dručkaus įkurtą Laisvės kovų istorijos muziejų Obeliuose, ugdyti ir puoselėti pilietiškumo ir patriotiškumo vertybes jaunojoje kartoje)

Broliai Balys (gimęs 1923 m. rugsėjo 23 d.) ir Andrius (gimęs 1928 m. balandžio 9 d.) augo Šiaurės rytų Lietuvoje tarp Dusetų ir Obelių įsikūrusiame Vaičėnų kaime neturtingų mažažemių Juozo (1893–1977) ir Konstancijos (1889–1977) šeimoje. Darbštūs ir patriotiškai nusiteikę tėvai augino šešis vaikus (trys iš jų mirė nesulaukę pilnametystės). Vaikai nuo mažų dienų buvo įtraukti į žemės darbus, ėjo piemenauti ar atlikti kitus darbus. Nors kaimo žmonės nebuvo baigę mokslų, tačiau turėjo savo įžvalgas, žinias ir bendrą išprusimą. Kaimo vyrai vakarais rinkdavosi aptarti įvykius Lietuvoje ir apylinkėse, diskutuodavo apie Europoje vykstančius politinius ir karinius konfliktus. Kadangi dažnai vaikai, ypač vyriausieji šeimų vaikai, būdavo reikalingi žemės darbuose, kaimo žmonės buvo pasiskirstę vaikų mokymo pareigomis. Vaikai mokė ir vieni kitus – vyresnieji mokė mažesniuosius skaityti, rašyti, skaičiuoti, o lankę mokyklą vaikai perduodavo kitiems išmoktas pamokas.

Balys Dručkus, būdamas vyriausias sūnus, padėjo tėvams dirbti žemę, nuo vaikystės dirbo piemenavo. Neturėdamas galimybės eiti į mokyklą, kaimo žmonių padedamas išmoko skaityti, rašyti. Labai domėjosi Lietuvos istorija ir žavėjosi Didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais. Visi pažinoję Balį Dručkų išskyrė jo ypatingus meninius gabumus – gražiai piešė, drožinėjo. Jau būdamas dvylikos metų įstojo į Keležerių pradžios mokyklą ir dėl jau turimų žinių kitais metais itin gerais pažymiais baigė visą ketverių metų pradžios mokyklos kursą.

Vyresnėliui baigus pradžios mokyklą, būdamas aštuonerių metų mokytis pradėjo kitas brolis Andrius. Jaunajam Andriui teko derinti mokslus ir piemenavimo ar žemės darbus. Iš išlikusių pažymių knygučių matyti, kad mokyklos lankymas ir pažymiai labai priklausė nuo metų laiko – pavasarį ir rudenį lankymas bei pažymiai suprastėdavo, tuo tarpu žiemą – pagerėdavo. Andrius Dručkus yra sakęs: „Vaikystėje labai didelę įtaką padarė mokytojas Alfonsas Gurevičius, kuris buvo tikras Lietuvos patriotas ir sugebėjo ir mums įskiepyti stiprią Tėvynės meilę. Anuomet kaime retai kas turėdavo radijo imtuvą, tai mokytojas šeštadieniais kviesdavosi mokinius, ir mes per radiją klausydavomės paskaitų apie savanorių kovas, Lietuvos istoriją. Man ypač didelį įspūdį padarė pasakojimas apie Pilėnus. Gerdavome arbatą ir karštai diskutuodavome. Vaikiškos, naivios buvo tos diskusijos, bet giliai persmelktos meilės Tėvynei dvasia. Jos skatino labiau domėtis Lietuvos istorija, skaityti knygas“.

Andrius Dručkus ne kartą pasakojo, kad vaikams-jaunimui labai dideliu autoritetu buvo kiek už visus vyresnis Balys Vaičėnas (1915 11 23–1951 04 11). Nuo 1933 m. priklausęs Lietuvos Šaulių sąjungai, 1937 m. pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Čia išmoko artilerijos, raštvedybos, štabo darbo kultūros, procedūros ir kitų žinių. Baigęs tarnybą (1938 10 15), Balys Vaičėnas paskirtas į  pasienio policiją, tačiau prasidėjus sovietų okupacijai, buvo atleistas ir 1940 m. rudenį grįžo į gimtąjį Vaičėnų kaimą. Būdamas gimtinėje, pradėjo dalintis žiniomis su kaimo vyrais. Dalis jų buvo jo bendražygiai Šaulių sąjungoje, su kuriais dalyvavo ir 1941 m. birželio sukilime. Toks autoritetas patriotiškam Vaičėnų kaimo jaunimui daug reiškė ir visas kaimas įsitraukė į aktyvų pasipriešinimą prieš okupantus.

Tėvų Juozo ir Konstancijos namuose jau 1944 m. pradėjo rinktis kaimo vyrai aptarti esamos situacijos ir organizuotis į pasipriešinimo būrius. Balys Dručkus ir Balys Vaičėnas, sekdami įvykius Rokiškio apskrities Obelių valsčiuje, Kriaunų ir  Aleksandravėlės apylinkėse suorganizavo pirmuosius partizanų būrius. Metų pabaigoje juos sujungė į Vyties kuopą ir jai vadovavo. Pirmasis didesnis susirėmimas įvyko 1944 m. gruodžio 26 d. Tuomet Antazavės šilo, (Zarasų apskr.) nuo aušros iki sutemų vykusiame mūšyje žuvo tik vienas laisvės gynėjas – Jonas Kairys. Tokius menkus partizanų nuostolius lėmė vadų: Mykolo Kazano-Mutkos, Balio Vaičėno-Lordo, vokiečio Henriko Hovės ir kitų geras vadovavimas ir sumani kovos taktika.

Po šio mūšio partizanai išsiskirstė slapstytis mažomis grupelėmis. Balys Dručkus su pusbroliu Vytautu Dručkumi slapstėsi netoliese gimtojo Vaičėnų kaimo, o tėvų Juozo ir Konstancijos sodybos daržinėje buvo įsirengę slėptuvę. Slėptuvę susekę stribai Jonas ir Romusis Idai, apie ją pranešė Obelių stribams, kurie neužilgo sugavo du vaikinus. Pusbroliai Balys ir Vytautas Dručkai Obeliuose, o vėliau ir Rokiškyje buvo tardomi, siekiant išgauti, kur slapstosi kiti kaimo vyrai. Nepavykus perdavė kariniam komisariatui. Po ilgų kankinimų pastatytam prieš komisiją Baliui Dručkui iš burnos pasipylė kraujas ir komisija išsiuntė vienam mėnesiui gydytis namuose.

Deja, gydymasis užtruko neilgai – 1945 m. gegužės 2 d. Vaičėnų kaime pradėjo siautėti stribai. Buvo sudeginta partizanų vado Balio Vaičėno tėvų sodyba, o Juozas Dručkus ir sūnus Balys suimti. Tėvas buvo varomas priekyje ir, kai jau nebegirdėjo sūnaus žingsnių, atsisukęs pamatė, kaip gulintį ant žemės sūnų daužo šautuvo buožėmis, spardo kojomis. Į pavakarę jaunam beržynėlyje šalia upelio buvo rastas Balio Dručkaus kūnas. Jau po daugybės metų gyvendamas laisvoje Lietuvoje jo brolis Andrius Dručkus sakė: „Ir šiandien, praėjus 70 metų, negaliu pamiršti to kraupaus vaizdo: durtuvais subadytas kūnas, sudaužytas veidas, kulkų suvarpyta krūtinė, ant kaktos – kruvinų plaukų sruoga ir atviros mėlynos akys, tarytum klaustų: „Už ką?“ Juk jis buvo taikaus būdo, mylėjo Tėvynę, gimtąjį kraštą – argi tai nusikaltimas?”

Po brolio mirties 1945 m. liepą septyniolikmetis Andrius Dručkus davė partizano priesaiką ir pasirinko slapyvardį Kerštas. Tuomet rašė: „O Lietuva, Tėvyne mano! Aukoju Tau savo vos pražystančią jaunystę, jėgas, meilę ir geležinį pasiryžimą, kurio niekas man neišplėš, nei Sibiro šalčiai, kalėjimas, nei išdavikų ir raudonųjų budelių kankinimai. Aš einu bočių pramintu keliu ir sustosiu tik tuomet, kai mano rankose suplevėsuos Trispalvė Laisvės vėliava“.

Jau anksčiau buvęs ryšininku, Andrius gerai pažinojo partizanus ir buvo jų vertinamas, kaip geras žvalgas. Būtent dėl to jaunas ir landus vaikinas nuo pat pirmų dienų gavo užduotis, kurioms reikėjo itin gerai apylinkes žinančio ir atkaklaus partizano. Deja, atkaklumas Andriui Dručkui pradėjo kišti koją. Partizanų būrio vadas Balys Vaičėnas anksti pastebėjo, kad Andrius Dručkus yra linkęs rizikuoti, kupinas jaunatviško užsidegimo ir tryško noru atkeršyti už brolio žūtį. Atsižvelgdamas į tai, po maždaug metų praleistų miške, vadas B. Vaičėnas  Andriui Dručkui įsakė palikti mišką, grįžti į įprastą gyvenimą, tačiau nenutraukti veiklos, o kaupti, rinkti ir saugoti Vytauto apygardos Lokio rinktinės štabo dokumentus, nuotraukas, vado dienoraščius. Savaitgaliais pasimatydamas su partizanais, Andrius pradėjo juos fotografuoti. Neužilgo Balys Vaičėnas išleido įsakymą partizanams kaupti dokumentus, užrašus ir kitą partizaninės kovos medžiagą, kuri buvo perduodama Andriui Dručkui.

2018 m. rugpjūčio 28 d. būdamas 90-ies metų Andrius Dručkus užgeso tarp savo eksponatų Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose, atidavęs savo tėvynei Lietuvai visą gyvenimą.

Iki pat Lietuvos nepriklausomybės niekam nebuvo žinoma apie išlikusį Vytauto apygardos Lokio rinktinės štabo archyvą ir partizanų vado Balio Vaičėno dienoraščius, užrašus. Šią paslaptį Andrius Dručkus slėpė net nuo savo šeimos narių. Todėl Lietuvai sulaukus nepriklausomybės ir atsirandant pavieniams išsaugotiems dokumentams, didžiulio kiekio išsaugotų dokumentų ir nuotraukų pasirodymas tapo savotiška naujiena istorikams. Pats Andrius Dručkus sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės ir toliau vykdė partizanų vado Balio Vaičėno įsakymą –  išsaugoto Vytauto apygardos Lokio rinktinės štabo archyvo pagrindu 1998 m.Obeliuose įkūrė Laisvės kovų istorijos muziejų. Iškėlęs sąlygą, kad išsaugota kolekcija turi išlikti Obeliuose, o eksponatai nedalomi ir nebarstomi po kitus muziejus, 2009 m. Andrius Dručkus sukauptą kolekciją padovanojo Lietuvos valstybei.

Nuotraukos ir dokumentai išsaugoti Andriaus Dručkaus Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose

* * * * * * * * * *

ALVA  VERŠELYTĖ-MIKAŠIENĖ

(Alva Veršelytė-Mikašienė gimė 1951 m. Mielonų kaime, Kriaunų apylinkėje. 1958–1962 m. mokėsi Keležerių pradinėje mokykloje. 1962–1963 m. mokėsi Kriaunų vidurinėje mokykloje, vėliau – Obelių vidurinėje mokykloje. 1971 m. baigė Panevėžio prekybos mokyklą. Dirbo virėja Panevėžio 5-oje profesinėje technikos mokykloje, Liudo Giros kolūkio vaikų lopšelyje-darželyje. Vėliau dirbo paukštininke Audrupio paukštyne. Gyvena Laibgaliuose, Rokiškio r.)

IŠ  MOKYKLOS  PIRMUOJU  EŽERO  LEDU

Gimiau 1951 metų vasarą Mielonų kaime Marijos ir Balio Veršelių šeimoje. Turėjau du brolius – Gėnių, kuris gimė 1941 metais ir Vytą, kuris gimė 1944 metais. Buvau pagrandukė, todėl mane ganėtinai lepino, o ypač tėvelis. 1958 metų pavasarį dvi savaites lankiau Keležerių pradinę mokyklą tam, kad rudenį būtų lengviau pirmoje klasėje. Rugsėjo pirmąją ėjau į pirmą klasę. Mokytojas Julius Govedas. Mokytojo šeima gyveno kitame namo gale nei mokykla, o ši buvo labai gražioje vietoje, netoli Keležerių ežero. Mokyklos pastatas ankščiau buvo Survilų nuosavybė. Jame visa laiką buvo mokykla. Iš namų man į mokyklą buvo maždaug du kilometrai kelio. Žiemos anksčiau šaltos ir gilios. Mano tėveliai artimai bendravo su mokytojo šeima, todėl pasiūlė per šalčius man pagyventi pas juos. Pagyvenau ten dvi savaites ir pasakiau, jog aš geriau eisiu iš namų per sniegą, nes nebenorėjau ten būti.  Nebuvau labai drąsi, gėdijausi prieš kitus vaikus. Per ilgąją pertrauką duodavo vaikams arbatą, o man mokytojo žmona Elvyra atnešdavo sumuštinį – juodos duonos riekę užteptą uogiene. Man buvo labai nesmagu prieš vaikus. Mokytojas buvo geras, truputį griežtokas. Jis turėjo du sūnus – Stasį ir Algį. Vėliau gimė Kęstutis. Stasys jau ėjo į mokyklą. Mokytojas grodavo armonika, kai mes per pertraukas šokdavom rateliu ,,Kalvelį’’ ar ,,Aguonėlę’’. Jis turbūt buvo savamokslis muzikantas. Per muzikos pamokas grodavo, o vaikai dainuodavo. Kada iš pradinės mokyklos nuėjau į Kriaunų vidurinės mokyklos penktą klasę, per muzikos pamokas reikėjo parašyti natas, nemokėjau nė vienos natos.

Mano vyresni broliai Gėnius ir Vytas Veršeliai taip pat lankė Keležerių pradinę mokyklą. Buvo žiemos pradžia. Mokykla stovi ant kalno, pakalnėje Keležerių ežeras. Vaikam labai norėjosi išbandyti pirmo ledo tvirtumą. Brolis Gėnius su kaimynų sūnumi Rimantu Veršeliu ėjo namo tiesiai per ežerą. Mažesnių klasių mokiniai tuo metu repetavo Naujųjų metų šventei. Mokytojas grojo armonika, vaikai mokėsi šokti. Staiga mokytojas pro langą pastebėjo, kad mokiniai eina ledu, batų kulnais padaužydami, išbandydami ledą. Mokytojas metė armoniką, bėgte pakalnėn prie ežero, šaukdamas, kad mano brolis su Rimantu grįžtų, kol neįlūžo. Mokiniai grįžo krantan. Jaunesnis brolis Vytas dar buvo mokykloj. Mokytojas parašė laiškelį apie šį įvykį, padavė Vytui, kad perduotų tėvams. Gėnius nėjo namo, laukė brolio, kol šiam baigsis pamokos, ir prašė neperduoti laiškelio. O perdavė, ar ne – šito nežinau. Abu broliai jau mirę. Kol buvo gyvi – nespėjau paklausti.

Labai linksmos būdavo Naujųjų metų eglutės šventės. Šokdavom ir dainuodavom pasipuošę baltom palaidinukėm ir juodais klastuotais sijonais. Mano vyriausias brolis Gėnius prisimindavo, kaip tuojau po karo kai kurie vaikai šokdavo aplink eglutę medinėm klumpėm. Mums jau neteko, mes gyvenome geriau.

Į mokyklą ėjom kartu su – dabar jau amžinąjį atilsį jai – Regina Šliakaite iš Mielonų kaimo. Mes buvom geros draugės ir giminaitės. Ji gerai mokėsi, buvo labai draugiška ir gera. Mūsų klasėje dar mokėsi Alius Idas, Rima Sadauskaitė, Gintautas Krasauskas, Romualdas Zablackas iš Juozapavos. Iš Apeikiškio kaimo – Jonas Milaknis, Ivanas Venediktovas. Vyresnėse klasėse mokėsi Janina Adamonytė, Zita Šablinskaitė, Ignas Krasauskas, Jonas Veršelis, Rima Kralikaitė, Ona Krasauskaitė, Ona Kazlauskaitė, Petras Kralikas, Stasys Zablackas, Jonas Idas, Alvydas Vainauskas, Stasys Govedas. Mokykloje buvo 4 klasės, gal apie 25 mokiniai. Antrokai ir ketvirtokai į mokyklą eidavo nuo 9 valandos ryto, o pirmokai ir trečiokai nuo 10.30 val.

Pirmoje klasėje buvau įrašyta į spaliukes, turėjau ženkliuką. Ketvirtoje klasėje visi stojo į pionierius, o manęs tėvai neleido, nes jie buvo labai tikintys. Aišku, tuo metu labai norėjau ir aš būti pioniere. Visi vaikai po pamokų pasilikdavo sueigai, o aš viena turėjau eiti namo. Būdavo liūdna. Ruskelis iš Apeikiškio kaimo pasijuokdavo iš manęs, kad aš einu į bažnyčią. Nors jo tėvai, kai vėliau sužinojau (draugavau su jo sesėmis), buvo labai stipriai tikintys sentikiai. Kada nuėjau į penktą Kriaunų vidurinės mokyklos klasę, žiemą manęs nepriėmė į bendrabutį. Bendrabučio auklėtoja buvo Polina Rodčenkova. Nepriėmė todėl, kad nebuvau pionierė. Į mokyklą eiti buvo šeši kilometrai kelio.

Mokytojas Julius Govedas buvo aktyvus žmogus, suorganizavo Keležerių ir Juozapavos jaunimo tautinių šokių kolektyvą. Tuo metu kaime jaunimo buvo daug. Kolektyve šoko ir mano broliai. Mokykla uždaryta 1976 metais.

 

* * * * * * * * * *

 

ALGIS IGNAS KRASAUSKAS

(Algis Ignas Krasauskas gimė 1945 m. Keležerių kaime, Rokiškio apskrityje, matematikas informatikas. 1952 m. pradėjo lankyti Keležerių pradinę mokyklą, kurią baigė per 3 metus. 1954–1961 m. mokėsi Kriaunų vidurinėje mokykloje (6-oji abiturientų laida). 1969 m. baigė Vilniaus universiteto Matematikos mechanikos fakultetą. Dirbo Lietuvos valstybinio plano komiteto skaičiavimo centre, kuriant automatizuotas informacines sistemas. 1978 m. vadovaujant akademikui Raimondui Rajeckui apgynė technikos mokslų daktaro disertaciją tema „Matematikos metodų taikymas ekonomikoje”. Gyvena Vilniuje.)

Keležerių  pradinė  mokykla

Keležerių pradžios mokykla, įsteigta 1927 m., priklausė Obelių valsčiui (1926 m. Kriaunų valsčius sujungtas su Obelių valsčiumi). Mokymai vyko pagal tuometinės smetoninės Nepriklausomos Lietuvos švietimo programą. Pradžioje mokykla veikė ūkininko Vaclovo Survilos namuose, Ratuokliškio kaime. Apie 1930 m. šis ūkininkas Pakeležerės kaime buvusią mokyklą perstatė patogesnėje vietoje Keležerių kaime šalia vieškelio Obeliai – Dusetos. 1948 m. mokykla pervadinta į Keležerių pradinę mokyklą.

Nuo 1949 m. pradinės mokyklos vedėju (taip vadinosi tuomet jo pareigos) pradėjo dirbti mokytojas Julius Govedas (gim. 1928 m.) ir dirbo iki mokyklos uždarymo 1976 m.

Pradinio mokslo poreikis kaimuose gyvenantiems vaikams buvo didžiulis. Į Keležerių pradinę mokyklą ėjo Keležerių kaimo ir su juo besiribojančių Apeikiškio, Vaičėnų, Mičiūnų, Mielonų, Ratuokliškio, Juozapavos kaimų vaikai. Pateikiu Keležerių kaimo sodybų-vienkiemių sąrašą po 1926 m. Lietuvoje priimtos žemės reformos, pradedant nuo Apeikiškio kaimo ribos iki Juozapavos kaimo:

1. Davolis Pranas (sodininkas),
2. Daščioras Albinas (vilnų karšėjas),
3. Idas Viktoras (stalius),
4. Idas Alfonsas (kriaučius),
5. Idas Antanas (kavolis, tremtinys),
6. Kazlauskas Viktoras (pravarde Viktoriukas),
7. Kazlauskas Antanas (Viktoriuko brolis),
8. Šaikus Balys (bitininkas),
9. Eigminas Petras (eigulys),
10. Kazlauskas Antanas (pravarde Antoška, giesmininkas),
11. Krasauskas Ignas, Jono (pravarde Užkurio Igna, giesmininkas)
12. Tumėnas Balys (kavolis ir malūnininkas),
13. Krasauskas Ignas Mykolo (pravarde Mykoliokas),
14. Pitrėnas Ignas (žvejys),
15. Pitrėnas Jonas (pravarde Joniukas, giesmininkas ir bitininkas),
16. Baranauskas Petras (pirmojo P. Cvirkos vardo kolūkio pirmininkas),
17. Krasauskas Ignas, Juozo (pravarde Juoziokas),
18. Kazanavičius Juozas (linininkas),
19. Šablinskas Antanas (bagotas įvairia to meto žemės ūkio technika),
20. Šakalys Viktoras (visų darbų padėjėjas),
21. Krasauskas Balys, Jono (darbininkas)
22. Krasauskas Balys, Kazio (pravarde Kačeliokas),
23. Baranauskas Albinas (mechanizatorius),
24. Idas Balys (žvejys),
25. Idas Romas (pirmojo P. Cvirkos vardo kolūkio pirmininko pavaduotojas, prijaučiantis sovietams),
26. Tumėnas Izidorius (turėjo linų minyklą, tremtinys),
27. Idas Juozas (žvejys),
28. Krasauskas Izidorius, Jono (linininkas),
29. Krasauskas Vytautas (darbininkas),
30. Astrauskas Vincas (žvejys),
31. Survila Viktoras (Ratuokliškio kaimo ūkininkas, naujos Keležerių mokyklos statytojas),
32. Jasevičius Rimantas (Ratuokliškio eigulys, tremtinys),
33. Govedas Julius – mokytojas.

Pagal to meto žemės reformą kiekviena sodyba turėjo žemės ar miško bei užsiėmė įvairiausiais to meto kaimui reikalingais verslais, ir augino po keletą atžalų, kurioms pagal tuo metu galiojančias galimybes norėjo suteikti šiokį tokį išsilavinimą, aišku, pradedant nuo pradinės mokyklos.

Trys broliai – Ignas, Balys ir Izidorius Krasauskai augino 12 vaikų, kurie baigė Keležerių pradinę mokyklą.

Keletą žodžių apie mokytoją Julių Govedą. Mokytojas Julius Govedas su žmona Elvyra išaugino tris sūnus – Stasį, Kęstutį ir Algį, kurie mokėsi su mumis pradinėje mokykloje. Mokytojo šeima pagal tuo metu galiojančią tvarką ir gyvenimo sąlygas gyveno ūkiškai – laikė gyvulius ir paukščius, mokėjo ir dirbo visus ūkio darbus. Turėjo valtį, žvejojo Keležerių ežere, kuriame nardė gražios lydekos, o po akmenimis veisėsi vėžiai. Mokytojas draugavo su visais kaimo žmonėmis, grojo armonika ir akordeonu, turėjo gražų balsą. Keležerių kaime organizavo kaimo gegužines-šokius, mokykloje – naujametinius karnavalus, subūrė tautinių šokių ansamblį, kuris dalyvavo įvairiose Obelių ir Rokiškio šventėse. Kartą per savaitę mokykloje organizuodavo kino filmų demonstravimą Keležerių kaimo žmonėms.

• 
  
  
  
  

* * * * * * * * * *