Lietuvos savanoriai. Tai žmonės, kurie savanoriškai 1918 – 1920 m. įstojo į naujai formuojamą Lietuvos kariuomenę ginti Tėvynės ir prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo ir išsaugojimo. Nepriklausomybės kovose dalyvavo apie 30 tūkstančių vyrų, savanoriais pripažinti 10254. 1928 –1940 metais veikė valstybinė Savanorių komisija, kuri pripažintus savanorius apdovanojo Savanorio medaliu. Iš Kriaunų krašto kilę arba Kriaunų krašte savo gyvenimus kūrė 15 savanorių, 2 Vyties Kryžiaus kavalieriai. Vasario 16-osios proga pradedame publikuoti pasakojimus apie šiuos nepaprastus kriauniečius.
Klaudijus Driskius, 2021 m. vasario 16 d.
Jonas Kastanauskas, Adomo sūnus
Gimė 1899 01 06 Juozapavos vns. Juodupės vls. (Rokiškio r.).
Tarnavo sav. 1919 06 30–1921 11 09.
1930 m. gyv. Kriaunų vls. Stirniškių k.
Apdovanojimo liudijimas Nr. 4793, išduotas 1930 04 15.
Du Jonai – karo dalyviai
Jono Kastanausko sodyba esanti šalia Jono Liolio sodybos, buvo malonus sutapimas, suteikęs galimybę dviejų kare dalyvavusių kaimynų draugiškam bendravimui. Šventadienių popietėse Jonas Kastanauskas buvo dažnas svečias Liolių šeimoje. Kaimynų pokalbiuose buvo aptariami karo frontuose išgyventų įvykių prisiminimai. Man, devynmečiui berneliui, jau buvo įdomu klausytis jų pokalbių. Vieno vakaro vyrų pokalbio temą aš prisimenu dar ir šiandien.
Mano tėvelis kalbėjo: „buvau ir aš to Didžiojo karo, to pragaro, dalyvis. Buvau mobilizuotas į milijoninės, gerai ginkluotos carinės Rusijios armijos gretas. Fronte kariavau pusantrų metų. Patekau vokiečių nelaisvėn. Išlikau gyvas. O karo perkūnijos griaudėjo keturis metus. Milijonai žmonių žuvo. Tūkstančiai invalidais tapo. Tūkstančiai našlaičių vaikučių ir našlių moterų. O kiek apgriautų miestų, sudegintų kaimų. Ir laimėjusių karą nėra“.
Tada prabilo Jonas Kastanauskas: „o mes, paprasti kaimo artojų sūnūs, išėjom savanoriais atgimstančios Lietuvos ginti. Paprastai ginkluoti, nedaug apmokyti karo meno, bet kupini didelio ryžto, ėjom į kovą prieš gausesnę „baltųjų arų“ formuotę. Prie Širvintų ir Giedraičių nelengvoj kovoj buvo sustabdytas Želigovskio dalinių veržimasis į Lietuvos gilumą. Savanorių drąsūs žygiai išvarė nekviestus svečius iš rytų ir vakarų”.
Dviejų Jonų pokalbį prisimindamas užrašė Vladas Liolys
2024 m. balandžio 30 d.
Jono Kastanausko gyvenimo kelias
1934 m. Jonas Kastanauskas savo vardu pirko iš ūkininko Povilo Stakėno, gyvenančio Sipelių kaime, Panemunio valsčiuje, 25 ha žemės sklypą ir sodybą su trobesiais. Su motina, broliu Petru ir seserim Stefanija čia apsigyvenę jie tapo pastovūs šio kaimo gyventojai.
Gražiai sutardami, Jonas kaipo šeimos galva, rūpinosi visais ūkio tvarkymo reikalais. Jis matė vieną nepatogumų kliūtį: tai, kad savoji žemė už pusantro kilometro nuo sodybos kaime. Visi darbai ir ganyklos toli nuo namų. Skverbėsi svajonė į galvą – perkelti trobesius į vienkiemį. Reikėjo turėti pinigų.
1935-ųjų žiemą Jonas pasipiršo darbščiai mergaitei Rumpiškėnų kaime. Turinčiai ir pasogos nemenką dalį. Piršlybos gerai pasisekė, sutarė ir vestuves iškilmingas surengti. Giminės ir kaimynai tikrai žavėjosi jaunaisiais, dalyvaudami tokioje linksmoje vestuvių šventėje.
Po Jono vestuvių ir toliau visa šeima darbavosi vieningai.
Gal po dviejų metų brolis Petras susižavėjo dora mergaite, to paties kaimo išgarsinta siuvėja Veronika Liolyte. Jie sukūrė savo šeimą, savam Sipelių kaime. Susirado nuomojamą butą ir išėjo gyventi atskirai.
Gal po pusės metų ir seserį Stefaniją išviliojo į bendrą šeimyninį gyvenimą jaunuolis iš Ratkūnų – Juozas Vairys. Vėliau jie apsigyveno Skapiškyje.
Iš bendro šeimos gyvenimo išeinantiems broliui ir sesutei Jonas turėjo rasti galimybę – jiems kuo nors atsilyginti. Jonas tai darė, kuo galėjo – atsilygino.
Jonui liko didelių rūpesčių našta: trobesių perkėlimas į vienkiemį ir tiems darbams vykdyti susirasti pinigėlių.
Graudus šeimos likimas
Po brolio ir sesers, sukūrusių savas šeimas, atsiskyrimo iš Jono šeimos, po pusės metų ir motinos širdies žiburėlis užgeso. Likęs Jonas su žmona, vieni du, kūrė planus, kaip greičiau rasti galimybių trobesius iš sodybos kaime perkelti į vienkiemį. Taip būtų patogiau ir lengviau bandą plėsti ir ūkio darbus atlikti.
Galimybių ribas aptarę, pradėjo pirmo namelio statybą. Tai buvo nedidelis būsimos pirties namelis. Namelyje sumūryta krosnis valgiui gaminti ir truputis vietos buitinei kasdienybei. Buvo nutarta tame namelyje gyventi kolei bus griaunami trobesiai kaime ir statomi vienkiemyje. Tai buvo apie 1939-uosius metus, kai jie persikėlė gyventi į būsimos pirties namelį.
Gyvenamas namas vienkiemyje buvo pastatytas ir stogas uždengtas jau karo ir okupacijų metais. Namo vidaus įrengimo darbai sustojo. Trūko medžiagų ir valiutos, o valstybinių prievolių duoklę atidavus teko tik bulvėmis maitintis. Toj mažytėj būsimos pirties trobelėj ir vaikučiams lovytei vietos neužteko. Augo vaikučiai siauroje ir vargingoje buities aplinkoje. Liūdni tėvelių veidai žiūrėjo į stovintį tuščią namą be langų, be lubų, be grindų, kantriai laukdami išsvajoto prašviesėjimo. O laikas nešė vis juodesnes tamsėjimo bangas.
1949-ųjų pavasaris žemdirbiams atplukdė dar niekad nesapnuotą praradimų skausmą. Neatlaikę prievolių ir mokesčių naštos, valstiečiai tampa kolūkiečiais. Jono Kastanausko žmonos nervai šito skausmingiausio smūgio neatlaikė. Ji pateko į psichiatrinę ligoninę Latvijoje. Namo sugrįžti nebuvo lemta. Kolūkio „Gegužės 9-oji“ pirmininkas Meškauskas, matydamas Jono šeimos apgailėtiną padėtį, pasiūlė Jonui erdvų, tuščią kambarį kolūkio raštinės pastate gyventi su vaikučiais. Ten pat esančios arklių fermos – būti arklių šėriku.
Pasiūlymas Jonui patiko, kad pastovus darbas arčiau vaikučių.
1950-ųjų žiemos šalti vėjai nebevargino Jono ir jo vaikučių. Netekus žmonos, o vaikučiams – mamytės, čia erdvus kambarys ir šiluma liūdesį ramino.
Ramuma truko neilgai. Vieną vakarą kolūkio pirmininkas naktinį sargą Romą Devenį, arklių šėriką Joną Kastanauską pakvietė į raštinę. Čia sėdėjo keletas uniformuotų vyrų. Jie truputį pakalbėję, apibūdinę padėtį, kad aplink miškai ir nelabai ramu, tad jiems, čia esantiems, įteiks po ginklą gynybai. Pirmiausia įteikė kolūkio pirmininkui, jo žmonai, buhalteriui Valčiukui, naktiniam sargui Romui Deveniui ir arklių šėrikui Jonui Kastanauskui. Po šių dovanų Jonas jautėsi labai nesaugus. Ilgai nelaukęs, jis pardavė nebaigtą įrengti savąjį namą ir ruošėsi iš čia pasitraukti ir ginklo atsisakyti. Bet kol jis ieškojo vietos kur trauktis ir tapti beginkliu, balandžio 26-osios naktis kruviną tragediją įvykdė. Nežinia kas kiek priešinosi užpuolėjams. Žuvo kolūkio pirmininkas, jo žmona pabėgo, žuvo naktinis sargas Romas Devenis, arklių šėrikas Jonas Kastanauskas ir jo sūnus. Dukra, ugnies paliesta, pabėgo.
Po įvykio Janytę globojo giminės.
Vladas Liolys
2024 m. balandžio 30 d.
Algirdas Tranas
Mano senelis – Lietuvos savanoris Juozapas Baukys
Juozapas Baukys gimė 1896 11 07 Kriugiškio k. Kriaunų vls. (Rokiškio r.). Tarnavo Lietuvos kariuomenėje 1919 07 01–1922 02 09, buvo lenkų nelaisvėje. Gyveno gimtinėje. Apdovanojimo liudijimas Nr. 1218, išduotas 1928 10 31. Mirė 1946 m. Palaidotas Kriaunų kapinėse.
Mano senelis iš motinos pusės Juozapas Baukys mirė 1946 metais, o aš gimiau 1956 metais Krasnojarsko krašte, tai mes „prasilenkėme“ visu dešimtmečiu. Iki to laiko, kada aš suaugęs galėjau bandyti ką nors sužinoti apie senelio praeitį, jau buvo praėję 25–30 metų nuo jo mirties, ir niekas apie jo savanoriavimą 1918–1922 metais ar gyvenimą „prie Smetonos“ – sovietiniais laikais nebepasakojo.
Jo žmona, mano senelė Ona Baukienė, grįžusi iš Sibiro 1958 metais apsigyveno pas mamos seserį Stasę Jūžintuose, ir iki jos mirties 1970 metais aš su ja mačiausi tik keletą kartų – per atlaidus Jūžintuose arba Kriaunose. Senelė daugiausia kalbėdavo su dukterimis. Aš buvau vaikas ir jokių istorijų ar kokių nors pasakojimų apie senelį iš jos nesu girdėjęs. O mama pasakojo, kad jos tėtis buvo labai darbštus, mėgo tvarką ir švarą, vaikus prie darbų spaudė (tie dalykai per mamą ir man buvo įdiegti). Juozapas Baukys buvo progresyvus ir apsišvietęs ūkininkas, vienas pirmųjų valsčiuje turėjo nusipirkęs radijo imtuvą, turėjo grūdų kuliamąją, malūną miltams malti, pieno separavimo įrangą bei kitus tais laikais modernius žemės ūkio mechanizmus. Apie 1938–1940 metus buvo renkamas valsčiaus viršaičiu ar seniūnu, kaip supratau, tai buvo jo visuomeninės pareigos. Vykdant žemės reformą 1927-1928 metais Lietuvos kariui savanoriui Juozapui Baukiui buvo paskirta 10 ha Stirniškio palivarko žemės. Jam tėvai atidavė savo turėtus 12 ha Kriugiškio kaime, o iki 1940 m. jis nusipirko iš kaimynų dar 20 ha žemės. 1940 metais Juozapo Baukio ūkis turėjo jau 42 ha žemės. Deja, senelis mirė jaunas, sulaukęs 50 metų nuo kaulų džiovos, palaidotas Kriaunų kapinėse. Jokių jo savanorystės ar žemės įsigijimo dokumentų neišliko, nes tremiant į Sibirą Baukio šeimą (jo žmonai Onai, mano mamai Aldonai su vyru Juozu ir kitai dukrai Stasei) buvo duota tik 2 valandos susirinkti daiktus kelionei į Sibirą. Buvo stengtasi pasiimti nors kiek būtiniausių maisto produktų ir drabužių, o visi dokumentai, bei kitos vertybės liko namuose. Išdraskius namus vietinių skrebų dėka viskas buvo išvogta arba sunaikinta.
Mano tėvų neturėjo ištremti į Sibirą, nes pagal to laiko įstatymus, jei iš šeimos kažkas savo noru 1944–1945 m. ėjo tarnauti į tarybinę armiją ir buvo fronte, tai tų frontininkų ir jų šeimų neturėjo represuoti. Mamos brolis Vytautas Baukys 1944–1948 m. „savo noru“ tarnavo tarybinėje armijoje (buvo fronte, dalyvavo karo veiksmuose imant Berlyną, ir tik 1948 metais dėl sveikatos būklės komisuotas grįžo iš Vokietijos).
Tėvo tėvai Tranai turėjo 37 ha žemės, bet gyveno neturtingai, tad jų irgi neturėjo išvežti. Bet vietiniai komunistuojantys skrebai Novikovai, Jermolajevai ir Sinicos labai norėjo susigrobti Baukių turtą ir sugalvojo, kad geriausia tai padaryti juos ištremiant į Sibirą. Taigi, 1951 m. spalio mėnesį Stirniškio kaimo Baukių, Bobriškio kaimo Kolosovų ir Kriugiškio kaimo Kazanavičių šeimos buvo sukrautos į sunkvežimį ir nuvežtos į Turmanto stotį, kur buvo formuojamas tremtinių ešelonas. Jau ten Baukių nenorėjo „priimti“ į traukinį, nes jų nebuvo tremiamųjų sąrašuose. Bet vietiniai skrebai susitarė su MGB pareigūnais, kad juos „reikia“ būtinai išvežti, o jau Sibire „razberutsa“ su šiais „buožėmis“. Kadangi mano tėvai buvo ką tik susituokę (1951-09-15), tai mano tėvas Juozas Tranas irgi pateko į tremtinių būrį, o jo motinos neišvežė, nes iš jos nebuvo ką atimti. Mamos brolis Vytautas tuo metu mokėsi Kaune Žemės ūkio akademijoje ir nieko nežinojo apie savo šeimos tremtį, o kai sužinojo, jau buvo vėlu ką nors daryti. Krasnojarske atvykus ešelonui su tremtiniais, vėl iškilo klausimas, už ką atvežė Baukių šeimą, tame tarpe ir mano tėvus, nes jų nebuvo tremiamųjų sąrašuose. Vietinė komendantūra davė užklausimą į Lietuvą, kodėl Baukius ir Traną atvežė, tai vietiniai skrebai nusiuntė „atsakymą – „už ryšius su banditais“. Taip niekas daugiau ir nesiaiškino, apie kokius banditus eina kalba, realiai jokių „ryšių“ ir partizanų tose Sartų vietovėse jau nebuvo. Tai buvo tik pretekstas ir būdas atsikratyti nepageidaujamais žmonėmis. Aukščiau paminėti vietiniai skrebai (labiausiai aršus buvo Jokimas Novikovas) išsitampė visą likusį Baukių šeimos turtą, gyvenamąjį namą nugriovė, o pamatus išsprogdino. Kiti sodybos pastatai buvo naudojami kolūkio reikmėms.
Kriaunose šiuo metu gyvena ūkininkas, žinomas visuomenininkas Vytautas Druskis . Vytauto Druskio senelė Eleonora Baukytė-Skvarnavičienė (1898–1963) buvo mano senelio Juozapo Baukio sesuo, o Vytauto Druskio mama Ona Skvarnavičiūtė–Druskienė (1923–1991) buvo mano mamos pusseserė, gyveno Baršėnuose. Kita Eleonoros Baukytės-Skvarnavičienės dukra Eugenija Skvarnavičiūtė-Kurlavičienė (1923–2008) taip pat gyveno Baršėnuose. Tokia giminystė.
Kitas mano senelis iš tėvo pusės Petras Tranas taip pat buvo Lietuvos savanoris. Bet tai jau kita istorija.
Fotografijos iš Algirdo Trano šeimos albumo
Birutė Driskiūtė-Žalalienė
Skrydis virš Petrešiūnų
Mūsų krašto savanoris Jeronimas Grigalius Garolis
Jeronimas Grigalius Garolis (1900 11 17 Petrešiūnai, Kriaunų valsčius, Rokiškio apskritis – 1972 12 22 Sidnėjus, Australija; palaidotas Rukvudo kapinėse, netoli Sidnėjaus), Lietuvos karo lakūnas. Majoras (1932). Antano Garuolio ir Marijonos Janulionytės-Garuolienės sūnus.
Mokėsi Švenčionių gimnazijoje, per I-ąjį pasaulinį karą – M. Yčo lietuvių gimnazijoje Voroneže (Rusija). Baigė Kauno suaugusiųjų gimnaziją. Nuo 1919 rugsėjo 13 d. Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais ir bermontininkais. 1920 baigęs karo mokyklą pasiprašė į karo aviaciją. Nuo 1922 skraidė savarankiškai. Karo lakūnas (1923). 1924 baigęs aukštojo pilotažo kursą tarnavo 3 eskadrilėje.
1926 rugsėjo 26 dieną Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje susituokė su Elžbieta Svečinaite (1903–1952).
Dalyvavo 1926 gruodžio septynioliktosios perversme. 1927 komandiruotas į Čekoslovakiją, 1929 – į Italiją. 1929 birželio 20 d. pirmasis iš Lietuvos lakūnų iš krentančio lėktuvo „Ansaldo A120“ iššoko su parašiutu „Salvator“ (lėktuvas sudužo). 1930 rugpjūčio 18–23 d. per Lietuvos karo aviacijos vizitą į Maskvą pilotavo lėktuvą „Ansaldo A120“. 1932 pusę metų stažavo Italijos karo aviacijoje. Tais pačiais metais gavo majoro laipsnį ir buvo paskirtas Lietuvos žvalgybos eskadrilės vadu.
1934 po dalyvavimo nepavykusiame voldemarininkų perversme iš karo aviacijos paleistas į atsargą. 1934–40 Lietuvos aeroklubo instruktorius. 1934–41 Kauno civilinio aerodromo dispečeris. Vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo skraidyti malūnsparniu. 1941 dalyvavo Birželio sukilime, ėjo 12 būrio vado ir štabo viršininko pareigas (1941 birželio 24–27 d.). 1942–44 alaus daryklos „Sudavija“ Prienuose direktorius. 1944 Prienų burmistras. Tais pačiais metais su šeima pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1949 gyveno Australijoje. Parašė straipsnių. Jo atsiminimus „Šešiolika metų lėktuve“ paskelbė J. Dovydaitis (išspausdinta žurnale „Lietuvos sparnai“, 1938 nr. 4–5).
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinas (1929), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių, Lietuvos nepriklausomybės medalis (abu 1928), garbės ženklas „Plieno sparnai“ (1932).
Jeronimo Grigaliaus Garolio duktė dailininkė keramikė Jolanta Garolytė-Janavičienė (g. 1929) gyvena Sidnėjuje. Jos vyras Jurgis Janavičius (1926–2012) buvo hidrografas, rašytojas, poetas, dailininkas, fotomenininkas. Jie susituokė 1953, užaugino sūnų ir dvi dukras.
Jeronimo Grigaliaus Garolio archyvas yra Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune.
Vytauto Briedžio asmeninio archyvo fotografijos
Iš kairės: Jeronimas Garolis, jo dėdienė Teresė Verbiejūtė-Garuolienė, motina Marijona Janulionytė- Garuolienė, dėdienės anūkė Anelė Ličytė-Turkevičienė, Jeronimo tarnaitė, žmona Elžbieta Svečinaitė-Garolienė su dukrele Jolanta Garolyte-Janavičiene, Jeronimo sesuo Elena Garuolytė-Briedienė, brolis Antanas Garuolis (priekyje)
Jeronimas Grigalius Garolis
