Kriaunų krašto savanoriai

Lietuvos savanoriai. Tai žmonės, kurie svanoriškai 1918 – 1920 m. įstojo į naujai formuojamą Lietuvos kariuomenę ginti Tėvynės ir prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo ir išsaugojimo. Nepriklausomybės kovose dalyvavo apie 30 tūkstančių vyrų, savanoriais pripažinti 10254. 1928 –1940 metais veikė valstybinė Savanorių komisija, kuri pripažintus savanorius apdovanojo Savanorio medaliu. Iš Kriaunų krašto kilę arba Kriaunų krašte savo gyvenimus kūrė 15 savanorių, 2 Vyties Kryžiaus kavalieriai. Vasario 16-osios proga pradedame publikuoti pasakojimus apie šiuos nepaprastus kriauniečius.

Klaudijus Driskius, 2021 m. vasario 16 d.





Algirdas Tranas

Mano senelis – Lietuvos savanoris Juozapas Baukys

Juozapas Baukys gimė 1896 11 07 Kriugiškio k. Kriaunų vls. (Rokiškio r.). Tarnavo Lietuvos kariuomenėje 1919 07 01–1922 02 09, buvo lenkų nelaisvėje. Gyveno gimtinėje. Apdovanojimo liudijimas Nr. 1218, išduotas 1928 10 31. Mirė 1946 m. Palaidotas Kriaunų kapinėse.                                                                            

Mano senelis iš motinos pusės Juozapas Baukys mirė 1946 metais, o aš gimiau 1956 metais Krasnojarsko krašte, tai mes „prasilenkėme“ visu dešimtmečiu. Iki to laiko, kada aš suaugęs galėjau bandyti ką nors sužinoti apie senelio praeitį, jau buvo praėję 25–30 metų nuo jo mirties, ir niekas apie jo savanoriavimą 1918–1922 metais ar gyvenimą „prie Smetonos“ – sovietiniais laikais nebepasakojo.

Jo žmona, mano senelė Ona Baukienė, grįžusi iš Sibiro 1958 metais apsigyveno pas mamos seserį Stasę Jūžintuose, ir iki jos mirties 1970 metais aš su ja mačiausi tik keletą kartų – per atlaidus Jūžintuose arba Kriaunose. Senelė daugiausia kalbėdavo su dukterimis. Aš buvau vaikas ir jokių istorijų ar kokių nors pasakojimų apie senelį iš jos nesu girdėjęs. O mama pasakojo, kad jos tėtis buvo labai darbštus, mėgo tvarką ir švarą, vaikus prie darbų spaudė (tie dalykai per mamą ir man buvo įdiegti). Juozapas Baukys buvo progresyvus ir apsišvietęs ūkininkas, vienas pirmųjų valsčiuje turėjo nusipirkęs radijo imtuvą, turėjo grūdų kuliamąją, malūną miltams malti, pieno separavimo įrangą bei kitus tais laikais modernius žemės ūkio mechanizmus. Apie 1938–1940 metus buvo renkamas valsčiaus viršaičiu ar seniūnu, kaip supratau, tai buvo jo visuomeninės pareigos. Vykdant žemės reformą 1927-1928 metais Lietuvos kariui savanoriui Juozapui Baukiui buvo paskirta 10 ha Stirniškio palivarko žemės. Jam tėvai atidavė savo turėtus 12 ha Kriugiškio kaime, o iki 1940 m. jis nusipirko iš kaimynų dar 20 ha žemės. 1940 metais Juozapo Baukio ūkis turėjo jau 42 ha žemės. Deja, senelis mirė jaunas, sulaukęs 50 metų nuo kaulų džiovos, palaidotas Kriaunų kapinėse. Jokių jo savanorystės ar žemės įsigijimo dokumentų neišliko, nes tremiant į Sibirą Baukio šeimą (jo žmonai Onai, mano mamai Aldonai su vyru Juozu ir kitai dukrai Stasei) buvo duota tik 2 valandos susirinkti daiktus kelionei į Sibirą. Buvo stengtasi pasiimti nors kiek būtiniausių maisto produktų ir drabužių, o visi dokumentai, bei kitos vertybės liko namuose. Išdraskius namus vietinių skrebų dėka viskas buvo išvogta arba sunaikinta.

Mano tėvų neturėjo ištremti į Sibirą, nes pagal to laiko įstatymus, jei iš šeimos kažkas savo noru 1944–1945 m. ėjo tarnauti į tarybinę armiją ir buvo fronte, tai tų frontininkų ir jų šeimų neturėjo represuoti. Mamos brolis Vytautas Baukys 1944–1948 m. „savo noru“ tarnavo tarybinėje armijoje (buvo fronte, dalyvavo karo veiksmuose imant Berlyną, ir tik 1948 metais dėl sveikatos būklės komisuotas grįžo iš Vokietijos).

Tėvo tėvai Tranai turėjo 37 ha žemės, bet gyveno neturtingai, tad jų irgi neturėjo išvežti. Bet vietiniai komunistuojantys skrebai Novikovai, Jermolajevai ir Sinicos labai norėjo susigrobti Baukių turtą ir sugalvojo, kad geriausia tai padaryti juos ištremiant į Sibirą. Taigi, 1951 m. spalio mėnesį Stirniškio kaimo Baukių, Bobriškio kaimo Kolosovų ir Kriugiškio kaimo Kazanavičių šeimos buvo sukrautos į sunkvežimį ir nuvežtos į Turmanto stotį, kur buvo formuojamas tremtinių ešelonas. Jau ten Baukių nenorėjo „priimti“ į traukinį, nes jų nebuvo tremiamųjų sąrašuose. Bet vietiniai skrebai susitarė su MGB pareigūnais, kad juos „reikia“ būtinai išvežti, o jau Sibire „razberutsa“ su šiais „buožėmis“. Kadangi mano tėvai buvo ką tik susituokę (1951-09-15), tai mano tėvas Juozas Tranas irgi pateko į tremtinių būrį, o jo motinos neišvežė, nes iš jos nebuvo ką atimti. Mamos brolis Vytautas tuo metu mokėsi Kaune Žemės ūkio akademijoje ir nieko nežinojo apie savo šeimos tremtį, o kai sužinojo, jau buvo vėlu ką nors daryti. Krasnojarske atvykus ešelonui su tremtiniais, vėl iškilo klausimas, už ką atvežė Baukių šeimą, tame tarpe ir mano tėvus, nes jų nebuvo tremiamųjų sąrašuose. Vietinė komendantūra davė užklausimą į Lietuvą, kodėl Baukius ir Traną atvežė, tai vietiniai skrebai nusiuntė „atsakymą – „už ryšius su banditais“. Taip niekas daugiau ir nesiaiškino, apie kokius banditus eina kalba, realiai jokių „ryšių“ ir partizanų tose Sartų vietovėse jau nebuvo. Tai buvo tik pretekstas ir būdas atsikratyti nepageidaujamais žmonėmis. Aukščiau paminėti vietiniai skrebai (labiausiai aršus buvo Jokimas Novikovas) išsitampė visą likusį Baukių šeimos turtą, gyvenamąjį namą nugriovė, o pamatus išsprogdino. Kiti sodybos pastatai buvo naudojami kolūkio reikmėms.

Kriaunose šiuo metu gyvena ūkininkas, žinomas visuomenininkas Vytautas Druskis . Vytauto Druskio senelė Eleonora Baukytė-Skvarnavičienė (1898–1963) buvo mano senelio Juozapo Baukio sesuo, o Vytauto Druskio mama Ona Skvarnavičiūtė–Druskienė (1923–1991) buvo mano mamos pusseserė, gyveno Baršėnuose. Kita Eleonoros Baukytės-Skvarnavičienės dukra Eugenija Skvarnavičiūtė-Kurlavičienė (1923–2008) taip pat gyveno Baršėnuose. Tokia giminystė.

Kitas mano senelis iš tėvo pusės Petras Tranas taip pat buvo Lietuvos savanoris. Bet tai jau kita istorija.

Fotografijos iš Algirdo Trano šeimos albumo

Juozapas Baukys II pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo pulko raitelių kavalerijos karys. Jonava, 1920 m.

Baukių šeima apie 1931–1932 metus (joje su savo tėvais Ona Kazanavičiūte-Baukiene ir Juozapu Baukiu mano mama Aldona ir jos brolis Vytautas).

Baukių šeima apie 1939–1940 metus. Čia jau visa šeima – šalia tėvų Onos (1893–1970) ir Juozapo (1896–1946) iš kairės pirmas (su šortais) stovi jauniausias sūnus Juozapas Baukys (1930–1966), antroje eilėje iš kairės – mano mama Aldona Baukytė–Tranienė (1924–2017), kita dukra Stasė Baukytė–Dručiūnienė (1928–2015) ir sūnus Vytautas Baukys (1926–1953).





Birutė Driskiūtė-Žalalienė

Skrydis virš Petrešiūnų

Mūsų krašto savanoris Jeronimas Grigalius Garolis

Jeronimas Grigalius Garolis (1900 11 17 Petrešiūnai, Kriaunų valsčius, Rokiškio apskritis – 1972 12 22 Sidnėjus, Australija; palaidotas Rukvudo kapinėse, netoli Sidnėjaus), Lietuvos karo lakūnas. Majoras (1932). Antano Garuolio ir Marijonos Janulionytės-Garuolienės sūnus.

Mokėsi Švenčionių gimnazijoje, per I-ąjį pasaulinį karą – M. Yčo lietuvių gimnazijoje Voroneže (Rusija). Baigė Kauno suaugusiųjų gimnaziją. Nuo 1919 rugsėjo 13 d. Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais ir bermontininkais. 1920 baigęs karo mokyklą pasiprašė į karo aviaciją. Nuo 1922 skraidė savarankiškai. Karo lakūnas (1923). 1924 baigęs aukštojo pilotažo kursą tarnavo 3 eskadrilėje.

1926 rugsėjo 26 dieną Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje susituokė su Elžbieta Svečinaite (1903–1952).

Dalyvavo 1926 gruodžio septynioliktosios perversme. 1927 komandiruotas į Čekoslovakiją, 1929 – į Italiją. 1929 birželio 20 d. pirmasis iš Lietuvos lakūnų iš krentančio lėktuvo „Ansaldo A120“ iššoko su parašiutu „Salvator“ (lėktuvas sudužo). 1930 rugpjūčio 18–23 d. per Lietuvos karo aviacijos vizitą į Maskvą pilotavo lėktuvą „Ansaldo A120“. 1932 pusę metų stažavo Italijos karo aviacijoje. Tais pačiais metais gavo majoro laipsnį ir buvo paskirtas Lietuvos žvalgybos eskadrilės vadu.

1934 po dalyvavimo nepavykusiame voldemarininkų perversme iš karo aviacijos paleistas į atsargą. 1934–40 Lietuvos aeroklubo instruktorius. 1934–41 Kauno civilinio aerodromo dispečeris. Vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo skraidyti malūnsparniu. 1941 dalyvavo Birželio sukilime, ėjo 12 būrio vado ir štabo viršininko pareigas (1941 birželio 24–27 d.). 1942–44 alaus daryklos „Sudavija“ Prienuose direktorius. 1944 Prienų burmistras. Tais pačiais metais su šeima pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1949 gyveno Australijoje. Parašė straipsnių. Jo atsiminimus „Šešiolika metų lėktuve“ paskelbė J. Dovydaitis (išspausdinta žurnale „Lietuvos sparnai“, 1938 nr. 4–5).

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinas (1929), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių, Lietuvos nepriklausomybės medalis (abu 1928), garbės ženklas „Plieno sparnai“ (1932).

Jeronimo Grigaliaus Garolio duktė dailininkė keramikė Jolanta Garolytė-Janavičienė (g. 1929) gyvena Sidnėjuje. Jos vyras Jurgis Janavičius (1926–2012) buvo hidrografas, rašytojas, poetas, dailininkas, fotomenininkas. Jie susituokė 1953, užaugino sūnų ir dvi dukras.

Jeronimo Grigaliaus Garolio archyvas yra Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune.

Vytauto Briedžio asmeninio archyvo fotografijos

Viešnagė gimtuosiuose Petrešiūnuose.
Iš kairės: Jeronimas Garolis, jo dėdienė Teresė Verbiejūtė-Garuolienė, motina Marijona Janulionytė- Garuolienė, dėdienės anūkė Anelė Ličytė-Turkevičienė, Jeronimo tarnaitė, žmona Elžbieta Svečinaitė-Garolienė su dukrele Jolanta Garolyte-Janavičiene, Jeronimo sesuo Elena Garuolytė-Briedienė, brolis Antanas Garuolis (priekyje)


Jeronimo skrydis virš Petrešiūnų. Tolumoje Sartų ežeras. Iki 1934 m.

Jeronimas Grigalius Garolis (dešinėje) su broliu Antanu ir seserimi Elena

Jeronimo Grigaliaus duktė Jolanta Garolytė-Janavičienė (antroji iš dešinės) su vyru Jurgiu Janavičiumi (1926–2012) ir vaikais Povilu, Marija (pirmieji iš kairės) ir Viktorija (stovi dešinėje) Sidnėjuje

„Mano orlaivis“ – ant nuotraukos užrašė Jeronimas Grigalius Garolis

Jeronimas Grigalius Garolis