Kriaunų krašto savanoriai

Lietuvos savanoriai. Tai žmonės, kurie savanoriškai 1918 – 1920 m. įstojo į naujai formuojamą Lietuvos kariuomenę ginti Tėvynės ir prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo ir išsaugojimo. Nepriklausomybės kovose dalyvavo apie 30 tūkstančių vyrų, savanoriais pripažinti 10254. 1928 –1940 metais veikė valstybinė Savanorių komisija, kuri pripažintus savanorius apdovanojo Savanorio medaliu. Iš Kriaunų krašto kilę arba Kriaunų krašte savo gyvenimus kūrė 15 savanorių, 2 Vyties Kryžiaus kavalieriai. Vasario 16-osios proga pradedame publikuoti pasakojimus apie šiuos nepaprastus kriauniečius.

Kriaunų bendruomenė, 2021 m. vasario 16 d.

---

Lietuva nepažįsta savo vaikų

Šįmet sukanka 165 metai, kai gimė Kriaunų krašto Nepriklausomybės kovų savanoris Antanas Pagirys.
Tekstas skiriamas šviesiam Jo atminimui.

* * * * * * * * *

Kriaunų bendruomenė puoselėja savo krašto istoriją.

Mūsų kartos žmonės mažai žino apie tai, kas vyko krašte prieš 100 ar daugiau metų.

Bendruomenės veiklos suvedė mane su Kriaunų krašto Nepriklausomybės kovų savanorių gyvenimais bei likimais.

2024 m. rugpjūčio mėnesį gavau laišką nuo ponios Florencijos Pagirys iš Argentinos.

Aš gaunu daug laiškų ir nesvarbu, kokia kalba jie parašyti, stengiuosi juos išsiversti ir perskaityti.

Laiškas nuo Florencijos buvo parašytas atvira širdies kalba, todėl ties juo stabtelėjau ir nepasitenkinau vien tik kompiuteriniu vertimu. Paprašiau tuo metu buvusio šalia bičiulio tuojau pat išversti laišką tiesiogiai sėdint prie ekrano bei norėjau išgirsti Jo komentarą apie tai.

Išgirdau.

Nedelsdamas nusprendžiau Florencijai atsakyti.

Po to viskas prasidėjo…

Pradžioje planavau rašyti apie savanorį Antaną Pagirį, tačiau Florencijos laiškas, jame išsakyti lūkesčiai, jos prašymas padėti ir mano noras atversti dar vieną nežinomą mūsų krašto istorijos puslapį apvertė planus aukštyn kojom ir rašinys atsirado visai kitoks.

Šiais metais Florencija Pagirys, jos mylimas tėtis Sergio Pagirys ir aš, Eugenijus Driskius, parengėme tekstą apie vienos šeimos – savanorio Antano Pagirio šeimos – istoriją. Čia pabandysime stabtelėti ties viena šeimos atšaka ir penkiomis jos kartomis. Šis rašinys neapima didelės Antano Pagirio šeimos atskirų narių sudėtingų ir net nežinomų likimų, jame nenorime talpinti išgyventos asmeninės tuštumos, ankstyvų netekčių, tylos šeimoje, tačiau norime rašyti apie šeimos kartų ryšius, ilgai trukusias savasties paieškas ir apie tai, kad Lietuva nepažįsta savo vaikų.

Nuotraukos iš Pagirių šeimos Argentinoje archyvo publikuojamos su Florencijos sutikimu.

Eugenijus Driskius

* * * * * * * * *

Florencija Pagirys
savanorio Antano Pagirio proproanūkė
(giminės paieškų siela ir variklis)

Beieškant, kas gyvena mano kraujyje

Mano vardas Florencia Pagirys. Esu argentinietė, bet mano šaknys Lietuvoje.

Nuo vaikystės labai buvo smalsu, kokios mano šaknys: esu argentinietė, bet žinojau, kad prieš tris kartas protėviai argentiniečiai nebuvo, ir jaučiau, kad mano istorijoje yra daug nežinomųjų. Lyg dalis manęs būtų buvusi paslėpta. 2020-aisiais, kai pasaulis sustojo dėl pandemijos, nusprendžiau leistis į asmeninę kelionę: ieškoti savo šaknų, pažinti savo šeimos istoriją ir išsiaiškinti, iš kur esu kilusi. Tai mano paieškos kelias, žingsniai, su kuriais artėjau savo tapatybės link, emocijos, kurios mane lydėjo, ir klausimai, kurie vis dar lieka neatsakyti.

Kai pasaulis sustojo, kažkas manyje pradėjo judėti

2020-aisiais, kai pasaulis buvo paralyžiuotas, kažkas mano viduje pradėjo keistis. Karantinas buvo tobulas momentas susidurti su klausimu, kurio ilgą laiką vengiau: iš kur aš esu kilusi iš tikrųjų?

Žinojau labai nedaug apie savo šeimos istoriją. Mano senelis iš tėvo pusės mirė jaunas, kaip ir jo tėvas, Juozas Pagirys, mano prosenelis. Neturėjome nuotraukų, dokumentų nei pasakojimų. Tik vieną frazę mano tėvelis miglotai atsiminė: „Manau, kad mūsų pavardė yra graikų kilmės“. Ilgą laiką taip ir maniau, bet kažkas nesutapo. Jaučiau, kad trūksta vienos detalės. Taigi per karantiną nusprendžiau pradėti ieškoti atsakymų.

Iš pradžių tai buvo tik smalsumas, bet greit virto emociniu procesu. Nepažįstamu ir dažnai vienišu. Kartais jaučiau, kad keliauju be krypties, lyg ieškočiau adatos šieno kupetoje. Bet kiekviena užuomina, kad ir kokia maža buvo, man duodavo impulsą tęsti.

Pirmoji didi staigmena buvo, kad mano prosenelis – ne graikas, o lietuvis. Lietuvis. Negalėjau patikėti! Niekas mano šeimoje to nežinojo. Tai buvo kaip prarasta mūsų istorijos dalis, kuri staiga vėl pasirodė.

Taip prasidėjo mano kelionė: su netikėta tiesa… ir daug naujų klausimų.

Mažų pėdsakų kelias

Tęsti kelionę nebuvo lengva. Po pirmojo atradimo jaučiau lyg stovėčiau priešais užvertas duris ir nežinočiau, kaip jas atverti. Buenos Airėse gauti dokumentus apie mano prosenelio gyvenimą buvo beveik neįmanoma. Vienintelis dalykas, kurį pavyko sužinoti, buvo jo tėvų vardai: Antanas Pagirys ir Anatazija Jocys, mano proproseneliai. Tik tiek… bet tai jau buvo šis tas. Siūlas, už kurio galima traukti.

Sužinojau, kad prosenelis atvyko į Argentiną 1926 m., būdamas tik 21-erių metų ir nemokėdamas kalbėti ispaniškai. Galvojant apie tai mane užplūdo klausimai: kas jį paskatino priimti tokį svarbų sprendimą? Ko ieškojo kitoje vandenyno pusėje? Gal geresnio gyvenimo? Gal tik vilties?

Neradusi atsakymų vietiniuose archyvuose, susisiekiau su Lietuvos archyvu. Paprašiau prosenelio gimimo liudijimo. Puikiai pamenu, kaip atėjo laiškas. Paprastas popierius, bet jį atsivertusi verkiau. Jaučiau palengvėjimą, liūdesį, jaudulį. Tai buvo patvirtinimas, kad visa tai tikra. Kad prosenelis egzistavo, kad pavardė turėjo šaknis. Kad ėjau geru keliu…

Be institucijų pagalbos, mano paieška tapo visiškai skaitmeninė. Praleidau valandų valandas priešais kompiuterį, skaitydama archyvus, rašydama nepažįstamiems žmonėms, rinkdama fragmentinę informaciją. Ir kiekviena maža detalė, kad ir kokia nereikšminga būtų, mane artino prie jo. Žinoti, kas buvo jo tėvai, jo broliai, jo gimimo vieta… visa tai suteikė šiai istorijai gyvybės.

Kartais jaučiau lyg spręsčiau galvosūkį, nežinodama, ar turiu visas detales. Bet po truputį tuštuma pradėjo pildytis.

Kai šaknys įgauna gyvybę

Vienas iš raktinių momentų mano paieškoje buvo susitikimas su Eugenijumi, gerai pažįstančiu regioną, kuriame gyveno mano prosenelis. Jo pagalba buvo neįkainojama: jo dėka radau namus, kuriuose augo mano prosenelis, ir tik per vieną nuotrauką man pavyko susisiekti su giminaičiais, kurie vis dar gyvena Lietuvoje.

Argentinoje šeimos saitai yra labai stiprūs. Nesvarbu, kiek artimas ar tolimas esi, jei yra sąryšis – esi šeima. Nors šiandien nebeturiu kontakto su jais, man džiugu žinoti, kad dalis mano prosenelio šeimos vis dar gyvena Lietuvoje.

Dabar turiu atsakymus į daugelį klausimų, kurie mane pastūmėjo pradėti šią kelionę. Pažinti mano proprosenelio istoriją buvo tikra dovana. Aš didžiuojuosi žinodama, kas jis buvo, iš kur atkeliavo ir ką paliko. Bet vis dar jaučiu skausmą nežinodama, kas atsitiko mano proprosenelei. Jos istorija vis dar yra neužpildyta, klausimas be atsakymų. Gal čia ir slepiasi šios paieškos esmė: priimti, kad visada bus dar ko ieškoti.

Kelionė, kuri nesibaigia

Tai buvo, be abejonės, vieniša kelionė. Dažnai skaudi. Nes, nors dabar žinau, iš kur esu kilusi, vis dar yra mano prosenelio istorijos dalių, kurios lieka neišaiškintos – nei Argentinoje, nei Lietuvoje.

Negavus viešųjų institucijų palaikymo nei empatijos, buvo frustracinių momentų. Susidūriau su užvertomis durimis, nepasiekiamais dokumentais, tyla. Bet būtent šis atsakymų trūkumas mane stūmė nepasiduoti. Ieškoti kitais keliais. Reikalauti. Tikėti, kad kiekvienas mažas pėdsakas gali mane dar labiau priartinti prie tiesos.

Šiandien žiūrėdama atgal suprantu, kad ši paieška nebuvo vien tik praeities paieška. Tai buvo ir manęs pačios paieška. Atradimas tos savo identiteto dalies, kuri buvo nepilna. Radimas kažko, kas gyveno prieš daugiau nei šimtą metų: šaknų, atvaizdų, priklausymo jausmo.

Ir nors kai kurie klausimai lieka be atsakymo, aš nebesijaučiu viena šioje istorijoje. Nes dabar žinau, kad esu kilusi iš istorijos, kurią verta pasakoti.

Ši kelionė nesibaigia, nes tikiuosi vieną dieną būti pripažinta kaip lietuvė.

* * * * * * * * *

Sergio Pagirys
savanorio Antano Pagirio proanūkas,
Argentinos kariuomenės pulkininkas

Pavardė, kuri mane jungia: kelionė į mano ištakas

Norėčiau pradėti šį trumpą tekstą dėkodamas už galimybę išreikšti jausmą, kuris daugeliui mūsų, Argentinos imigrantų, kad ir kokia būtų jų atvykimo į šią nuostabią planetos dalį priežastis, palikuonims, duoda postūmį tyrinėti savo protėvių istoriją.

Mano vardas Sergio Pagirys, esu išėjęs į pensiją Argentinos kariuomenės karininkas, turintis pulkininko laipsnį. Esu Juan Carlos Pagirys sūnus ir Jose Pagirys arba Juozo Pagirio (lietuviškai) anūkas.

Nuo pat mažens jaučiau smalsumą sužinoti, ar mano pavardė – tai, ką brangiausia paveldėjau iš savo tėvo – originaliai buvo rašoma taip ir, žinoma, sužinoti jos tikrąją kilmę.

Tuo laikotarpiu, kai mano senelis atvyko į šalį, buvo įprasta, kad migracijos pareigūnai, nemokėdami kitų kalbų, užrašydavo imigrantų vardus ir pavardes taip, kaip juos suprasdavo. Dėl to nėra keista, kad daug jų užrašyti ne originalia forma.

Visada manėme, kad esame graikų kilmės. Gaila, kad senelis mirė labai jaunas, kai mano tėvas buvo vos paauglys. Darau išvadą, kad senelis nejautė poreikio pasakoti savo vaikams apie jų šaknis. Tais laikais bendravimas tarp tėvo ir sūnaus dažniausiai nebūdavo toks sklandus, kad dalintųsi pasakojimais apie kilmę. O gal mano senelis tiesiog nenorėjo vėl išgyventi sunkių prisiminimų apie migraciją, šeimą, kurią paliko…

Tėvas niekad su mumis nekalbėjo apie senelio šeimą. Manau, kad jis neturėjo tokio smalsumo, kokį aš skiepiju savo vaikams: poreikį žinoti, iš kur esame kilę.

Kai ėmėme tyrinėti senelio Juozo asmenybę, pradėjau atkurti ir savo tėvo istoriją. Jo gyvenimas mums duoda užuominų apie šeimos tylėjimą, netektis ir to meto prioritetus. Bandydamas suprasti, kodėl niekas neišsaugojo pasakojimų apie mūsų kilmę, atsigręžiau į jį. Kaip ir daugeliui jo epochos žmonių, seneliui teko subręsti per anksti.

Mano tėvas buvo vidurinis brolis. Jo vaikystė nebuvo lengva: turėjo pasiaukoti, kad vyresnis brolis galėtų mokytis. Jis rūpinosi namais, savo mažuoju broliu ir gamino maistą. Didelė atsakomybė vaikui.

Mano nuomone, tėvas buvo labai protingas žmogus, nors, deja, neturėjo galimybės mokytis. Jis buvo darbštus šeimos tėvas: namuose mums niekad nieko netrūko. Neturėjome daug išteklių, bet, jei reikėdavo, jis dirbdavo du darbus, kad mums netrūktų maisto. Esu tikras, kad šias savybes jis išsiugdė savo namuose – abu seneliai buvo labai darbštūs. Pamenu, kad mažoji sesuo dažnai sirgdavo ir tėvas dirbdavo dvigubai, kad galėtų apmokėti jai reikalingus vaistus ir gydymą, kad tik ji pasveiktų. Jis aktyviai dalyvavo mūsų gyvenime ir buvo atsidavęs tėvas. Visada leido man jausti, kaip didžiuojasi, kad aš mokausi, ir besąlygiškai palaikė mane mano profesiniame kelyje. Netekau tėvo, kai buvau 22-ejų. Giliai išgyvenau jo netektį. Šiandien manau, jog būtų buvę gerai, kad jis būtų turėjęs daugiau valios rūpintis savo sveikata.

Bėgant laikui, maži mano vaikystės prisiminimai ėmė įgauti naują vertę, prasmę. Vienas iš jų ryškiai sugrįžo į atmintį per mūsų šeimos šaknų paieškas. Pamenu, kai buvau 4 ar 5 metų, su Pagirių šeima Argentinoje buvo bandyta susisiekti iš Brazilijos. Tai įvyko per skaitytojų laišką, paskelbtą viename svarbiausių šalies laikraščių. Niekada nesužinojau, ar tas kontaktas įvyko; manau, kad ne, nes šeimoje daugiau ta tema nebuvo kalbama. Bet tai jau buvo faktas, kad egzistuoja kiti Pagiriai Pietų Amerikoje! Nors buvau labai mažas, tas įvykis įsirėžė man į atmintį kaip ankstyvas ženklas, kad mūsų istorija siekia toliau nei žinojome. Daug metų tas nerimas snaudė, kol galiausiai, jau būdamas suaugęs ir sukūręs šeimą, vėl pajutau norą ieškoti atsakymų.

Technologijų pažangos dėka pradėjau ieškoti informacijos internete. Tuo metu mūsų šalyje feisbukas buvo tik pradedamas naudoti. Susikūriau vartotojo paskyrą ir naršydamas radau nuorodą, kuri buvo pavadinta maždaug taip: „Ieškokite savo giminaičių pasaulyje arba sukurkite savo giminės medį“.

Nesuabejojau. Ir kaip nustebau, kai konstatavau, kad mano pavardė buvo lygiai tokia, kokią ją rašėme, ji nebuvo pasikeitusi bėgant laikui! Be to, pradėjau kontaktuoti su giminaičiais Brazilijoje, Graikijoje, Lietuvoje, Šiaurės Airijoje. Mano nuostabai, daugelis apsidžiaugė sužinoję, kad šioje pasaulio dalyje egzistuoja ir kitų Pagirių. Bet taip pat mane nustebino kitų abejingumas: kai kurie niekad neatsakė į mano žinutes.

Ne kartą manęs klausė, ar turiu tarp giminaičių buvusių kariškių, tarsi tai paaiškintų, kodėl aš pasirinkau juo būti. Argentinoje esu vienintelis šeimoje, turintis šią profesiją. Iki tada nežinojau, kad Lietuvoje taip pat buvo mūsų šeimos narių, kurie pasirinko šią nuostabią karjerą. Ir čia gimsta mano kuklus pamąstymas: neįtikėtina, kiek daug per kraują persiduoda mums iš protėvių. Tai galbūt atsakymas, kodėl būti kariškiu man buvo taip svarbu. Dabar suprantu, kad meilė tėvynei, aistra laisvei ir noras tarnauti taip pat buvo svarbūs ir mano proseneliui. Tos pačios vertybės, dėl kurių pasiaukojo gindamas savo šalį.

Pažintis su savo kilme giliai jaudina. Kiekvienas naujas faktas, informacijos dėmuo, kurį surenkame, daro šią istoriją dar žavingesnę. Mums tik trūktų, kai tik užpildysime visą medį, žengti ant tos žemės, kuri jį išaugino, kad užbaigtume mūsų šeimos istorijos ratą.

* * * * * * * * *

Eugenijus Driskius

Florencija Pagirys iš Argentinos ieškojo savo kilmės šalies, atradusi šalį, vylėsi surasti gyvenančius giminaičius, o po to tapti pilnaverte šalies piliete. Iš pirmųjų laiškų supratau, kad šios paieškos trunka jau ketverius metus ir labai dažnai gauti atsakymai Ją nuvilia.

Atsakymai Florencijai į jos klausimus iš Lietuvos archyvų jau įnešė aiškumo, tačiau buvo labai aptakūs ir, svarbiausia, įrodant savo tapatybę, liepiantys sunešioti geležines klumpes.

Atkakli mergina neprarado vilties ir išsiuntė daug laiškų įvairiems žmonėms ir organizacijoms su prašymais jai padėti. Tokiu būdu laiškas pasiekė ir mane.

Pradinė informacija buvo tokia, kad Jos prosenelis Juozas Pagirys 1905 m. gimė dabartiniame Margėnų kaime, pakrikštytas Kriaunų bažnyčioje, o 1926 m. emigravo į Argentiną. Ten gyveno, vedė, susilaukė trijų sūnų, tačiau anksti mirė. Nežinia, kodėl taip atsitiko, tačiau vaikai iš savo tėvo net nesužinojo, jog jis atvykęs iš Lietuvos, kodėl atvykęs ir t.t. Su Florencija daug samprotavome apie to nekalbėjimo priežastis, tačiau aišku viena – dabar reikėjo išsiaiškinti pagrindinius klausimus:

1) ar tikrai šios šeimos kilmė Lietuvoje;

2) jei taip, ar įmanoma rasti Pagirių šeimos gimines Lietuvoje;

3) ir įrodyti, kad Juozas Pagirys tikrai į Argentiną išvyko iš Lietuvos.

Lietuvos archyvų atsakymai nedavė vienareikšmio atsakymo, ar dokumentuose minimas Pagirys buvo tas pats asmuo, kuris yra Florencijos prosenelis. Ir pasiūlė Florencijai šį faktą įrodyti pačiai.

Nuojauta man sakė, kad jos giminės yra čia, mūsų krašte. Tuo labiau, kad neseniai buvo iškilmingai atidengtos ir pašventintos atminimo lentos Kriaunų krašto savanoriams, Birželio sukilimo dalyviams, partizanams ir jų ryšininkams. Ten yra ir savanorio Antano Pagirio pavardė. Kai ką žinojau apie šį savanorį, tačiau sąsajų su Argentina nebuvau užčiuopęs, o tai dar labiau žadino norą pasiaiškinti šią istoriją.

Pradėjus susirašinėti su miela Florencija, patikrinau kelias galimas jos giminių paieškos kryptis (kai ką prašė patikrinti ir pati Florencija, tačiau greit paaiškėjo, kad tos kryptys yra klaidingos). Jos prašiau atsiųsti nors kokią turimą informaciją apie savo galimą „lietuvišką“ kilmę – dokumentų, nuotraukų, laiškų.

Medžiaga apie Juozą Pagirį šeimos archyve Argentinoje buvo labai kukli.

Florencija pasidalino tuo, ką jau buvo gavusi iš Lietuvos archyvų ir dar man atsiuntė dvi nuotraukas: apie vieną parašė nieko nežinanti – nei kokie žmonės ten pavaizduoti, nei kokiais metais fotografuota, nei iš kur nuotrauka gauta, o apie kitą žinojo tiek, kad ten nufotografuotas Jos prosenelis Juozas Pagirys, emigravęs iš Lietuvos 1926 m. Tikėtina, kad ši nuotrauka daryta jau emigracijoje. Nuotraukos paprasčiausiai buvo Pagirių šeimoje, Argentinoje.

Florencija prašė padėti išsiaiškinti viską apie pirmąją fotografiją ir tikėjosi, jog, tai išsiaiškinus, paaiškės ir kiti atsakymai į klausimus. Tie atsakymai galutinai įrodys jos kilmę bei padės nustatyti giminystės ryšį su pavaizduotais fotografijoje žmonėmis.

Nuotrauka bylojo, kad joje pavaizduoti mūsų krašto žmonės – veidų bruožai, šukuosenos, aprangos detalės labai jau būdingi mūsų to laikmečio kraštiečiams. Jokių užrašų ant nuotraukos nebuvo, tačiau atidžiau panagrinėjus abi nuotraukos puses galima įtarti, kad nuotrauka į Argentiną išsiųsta iš Lietuvos.

Pradėjau savanorio Antano Pagirio giminių paieškas.

Pirmiausiai, norėjau sužinoti jo palaidojimo vietą. Pasitikrinęs archyvų duomenis, sužinojau – palaidotas Obelių kapinėse. Suradau kapavietę. Nors ir su klaidingais (kai kuriais) tame pačiame kape besiilsinčių giminaičių bei jo paties gimimo ir mirties metų įrašais. Akivaizdžiai matėsi, kad kapas lankomas. Tai nuteikė optimistiškai.

Kita paieškų kryptis – ieškojau gyvų giminės žmonių. Tuo tikslu apsilankiau Margėnuose ir susitikau su ten nuo pat gimimo gyvenančiu Jonu Matuku (g. 1933 m.). Jis man pasakė du labai svarbius dalykus: pirma, kad Margėnuose buvo tik viena sodyba, kurioje gyveno Pagiriai, ir antra, iš tų namų vaikystėje jis draugavo su mergaite, vardu Gerda (irgi 1933 m. gimusia).

Sunku buvo surasti ponią Gerdą. Tam nepasitarnavo, o tik trukdė „asmens duomenų apsauga“. Beje, labai patogi ir šiuo metu jau giliai mūsuose įsišaknijusi priedanga, nenorintiems padėti suteikiant net ir visai nekaltą informaciją apie šeimą ar žmogų. Reikia džiaugtis tik tuo, kad paprastas lietuviškas žmonių gerumas ir nuoširdumas iki šiol jiems yra aukščiausias įstatymas ir moralinė norma. Atsirado žmonių, kurie, supratę reikalą, labai geranoriškai įsijungė į paieškas. Tai davė rezultatų. Suradau ponią Gerdą ir kitus savanorio Antano Pagirio giminaičius… Tačiau čia tykojo didelis nusivylimas – giminaičiai vienu balsu tvirtino, kad toks žmogus – Juozas Pagirys – jiems nežinomas. Giminaičiams nei tėvai, nei seneliai niekada nepasakojo apie jo gimimą ir gyvenimą šiame pasaulyje. Tačiau visi kiti mano turimi duomenys vedė prie to, kad čia ta pati giminė. Paprašiau vienos labai geranoriškos šios šeimos giminaitės (DIDELIS AČIŪ JUMS, MIELA JOLANTA) pasižiūrėti į savo šeimos albumus ir pabandyti surasti vieną arba kitą nuotrauką, kurias buvau gavęs iš Argentinos.

Labai maloniai nustebau, kai 2024 m. gruodžio mėnesį pamačiau tokią pačią nuotrauką minėtos giminaitės archyve, kokią buvau gavęs nuo Florencijos iš Argentinos. Tada galutinai paaiškėjo ir visi kiti tos nuotraukos herojai.

Tokios pačios nuotraukos buvimas Pagirių šeimoje Argentinoje ir kito egzemplioriaus pas gimines Lietuvoje galutinai įrodė artimą jų giminystės ryšį.

Taip, viena šios istorijos pusė išaiškinta, o kita – savanorio Antano Pagirio sūnaus Juozo Pagirio gyvenimo faktas giminaičiams Lietuvoje nežinomas.

Ir tai dabar labai svarbu mielai Florencijai…

* * * * * * * * *

Istoriniai savanorio Antano Pagirio gyvenimo faktai leidžia manyti buvus Jį neeiline asmenybe. Šių laikų skaitytojas gali stebėtis vien tuo, jog ginti atsikuriančios Lietuvos Jis išėjo 1919 metų liepos mėnesio 9 d., būdamas 59 metų.

Giminaičių užuominos leidžia manyti, kad savanoris labai rūpinosi savo vaikais ir atliko didelius žygius, norėdamas sukurti jiems geresnį gyvenimą.

Šioje istorijoje paaiškėjo ir tai, jog artimi giminaičiai Lietuvoje ir Argentinoje net nežinojo, kad Jų senelis, prosenelis ir proprosenelis buvo Lietuvos savanoris. Jiems tai irgi savotiškas atradimas.

Visa tai galima suprasti – buvo sudėtingas Lietuvos valstybei metas. Kaip ir tai, kad sutrūkinėję kartų ryšiai didelei šeimai leido išsiblaškyti po platųjį pasaulį ir nutolti vieniems nuo kitų, nebeatpažinti vieniems kitų, pasidaryti svetimais vieni kitiems.

Tam per mažai dėmesio skiria ir mūsų valstybė Lietuva. O valstybės dėmesio stoką su kaupu papildo išvešėjusi biurokratija.

Per šią istoriją išaiškėjo dar viena liga, kuria serga mūsų valstybė – Lietuva nebepažįsta savo vaikų.

Trūksta teisės aktų, padedančių susigrąžinti mums savo piliečius, trūksta valdininkų empatijos, trūksta žmogiško žvilgsnio, geranoriškumo ir atjautos sprendžiant besikeičiančių santvarkų, karų, okupacijų, ilgų dešimtmečių ir šimtmečių sukurtas problemas.

Padėkime savo valstybei pasveikti.

* * * * * * * * *

Manau, kad mielos Florencijos istorija dar nesibaigė ir turės tęsinį.
Labai džiaugiuosi suradus Ją savo kilmės šalį – Lietuvą.
Linkiu svajonės išsipildymo – sugrįžti piliete į protėvių žemę.

---

Jonas Kastanauskas, Adomo sūnus
Gimė 1899 01 06 Juozapavos vns. Juodupės vls. (Rokiškio r.).
Tarnavo sav. 1919 06 30–1921 11 09.
1930 m. gyv. Kriaunų vls. Stirniškių k.
Apdovanojimo liudijimas Nr. 4793, išduotas 1930 04 15.

Du Jonai – karo dalyviai

Jono Kastanausko sodyba esanti šalia Jono Liolio sodybos, buvo malonus sutapimas, suteikęs galimybę dviejų kare dalyvavusių kaimynų draugiškam bendravimui. Šventadienių popietėse Jonas Kastanauskas buvo dažnas svečias Liolių šeimoje. Kaimynų pokalbiuose buvo aptariami karo frontuose išgyventų įvykių prisiminimai. Man, devynmečiui berneliui, jau buvo įdomu klausytis jų pokalbių. Vieno vakaro vyrų pokalbio temą aš prisimenu dar ir šiandien.

Mano tėvelis kalbėjo: „buvau ir aš to Didžiojo karo, to pragaro, dalyvis. Buvau mobilizuotas į milijoninės, gerai ginkluotos carinės Rusijios armijos gretas. Fronte kariavau pusantrų metų. Patekau vokiečių nelaisvėn. Išlikau gyvas. O karo perkūnijos griaudėjo keturis metus. Milijonai žmonių žuvo. Tūkstančiai invalidais tapo. Tūkstančiai našlaičių vaikučių ir našlių moterų. O kiek apgriautų miestų, sudegintų kaimų. Ir laimėjusių karą nėra“.

Tada prabilo Jonas Kastanauskas: „o mes, paprasti kaimo artojų sūnūs, išėjom savanoriais atgimstančios Lietuvos ginti. Paprastai ginkluoti, nedaug apmokyti karo meno, bet kupini didelio ryžto, ėjom į kovą prieš gausesnę „baltųjų arų“ formuotę. Prie Širvintų ir Giedraičių nelengvoj kovoj buvo sustabdytas Želigovskio dalinių veržimasis į Lietuvos gilumą. Savanorių drąsūs žygiai išvarė nekviestus svečius iš rytų ir vakarų”.

Dviejų Jonų pokalbį prisimindamas užrašė Vladas Liolys
2024 m. balandžio 30 d.

Jono Kastanausko gyvenimo kelias

1934 m. Jonas Kastanauskas savo vardu pirko iš ūkininko Povilo Stakėno, gyvenančio Sipelių kaime, Panemunio valsčiuje, 25 ha žemės sklypą ir sodybą su trobesiais. Su motina, broliu Petru ir seserim Stefanija čia apsigyvenę jie tapo pastovūs šio kaimo gyventojai.

Gražiai sutardami, Jonas kaipo šeimos galva, rūpinosi visais ūkio tvarkymo reikalais. Jis matė vieną nepatogumų kliūtį: tai, kad savoji žemė už pusantro kilometro nuo sodybos kaime. Visi darbai ir ganyklos toli nuo namų. Skverbėsi svajonė į galvą – perkelti trobesius į vienkiemį. Reikėjo turėti pinigų.

1935-ųjų žiemą Jonas pasipiršo darbščiai mergaitei Rumpiškėnų kaime. Turinčiai ir pasogos nemenką dalį. Piršlybos gerai pasisekė, sutarė ir vestuves iškilmingas surengti. Giminės ir kaimynai tikrai žavėjosi jaunaisiais, dalyvaudami tokioje linksmoje vestuvių šventėje.

Po Jono vestuvių ir toliau visa šeima darbavosi vieningai.

Gal po dviejų metų brolis Petras susižavėjo dora mergaite, to paties kaimo išgarsinta siuvėja Veronika Liolyte. Jie sukūrė savo šeimą, savam Sipelių kaime. Susirado nuomojamą butą ir išėjo gyventi atskirai.

Gal po pusės metų ir seserį Stefaniją išviliojo į bendrą šeimyninį gyvenimą jaunuolis iš Ratkūnų – Juozas Vairys. Vėliau jie apsigyveno Skapiškyje.

Iš bendro šeimos gyvenimo išeinantiems broliui ir sesutei Jonas turėjo rasti galimybę – jiems kuo nors atsilyginti. Jonas tai darė, kuo galėjo – atsilygino.

Jonui liko didelių rūpesčių našta: trobesių perkėlimas į vienkiemį ir tiems darbams vykdyti susirasti pinigėlių.

Graudus šeimos likimas

Po brolio ir sesers, sukūrusių savas šeimas, atsiskyrimo iš Jono šeimos, po pusės metų ir motinos širdies žiburėlis užgeso. Likęs Jonas su žmona, vieni du, kūrė planus, kaip greičiau rasti galimybių trobesius iš sodybos kaime perkelti į vienkiemį. Taip būtų patogiau ir lengviau bandą plėsti ir ūkio darbus atlikti.

Galimybių ribas aptarę, pradėjo pirmo namelio statybą. Tai buvo nedidelis būsimos pirties namelis. Namelyje sumūryta krosnis valgiui gaminti ir truputis vietos buitinei kasdienybei. Buvo nutarta tame namelyje gyventi kolei bus griaunami trobesiai kaime ir statomi vienkiemyje. Tai buvo apie 1939-uosius metus, kai jie persikėlė gyventi į būsimos pirties namelį.

Gyvenamas namas vienkiemyje buvo pastatytas ir stogas uždengtas jau karo ir okupacijų metais. Namo vidaus įrengimo darbai sustojo. Trūko medžiagų ir valiutos, o valstybinių prievolių duoklę atidavus teko tik bulvėmis maitintis. Toj mažytėj būsimos pirties trobelėj ir vaikučiams lovytei vietos neužteko. Augo vaikučiai siauroje ir vargingoje buities aplinkoje. Liūdni tėvelių veidai žiūrėjo į stovintį tuščią namą be langų, be lubų, be grindų, kantriai laukdami išsvajoto prašviesėjimo. O laikas nešė vis juodesnes tamsėjimo bangas.

1949-ųjų pavasaris žemdirbiams atplukdė dar niekad nesapnuotą praradimų skausmą. Neatlaikę prievolių ir mokesčių naštos, valstiečiai tampa kolūkiečiais. Jono Kastanausko žmonos nervai šito skausmingiausio smūgio neatlaikė. Ji pateko į psichiatrinę ligoninę Latvijoje. Namo sugrįžti nebuvo lemta. Kolūkio „Gegužės 9-oji“ pirmininkas Meškauskas, matydamas Jono šeimos apgailėtiną padėtį, pasiūlė Jonui erdvų, tuščią kambarį kolūkio raštinės pastate gyventi su vaikučiais. Ten pat esančios arklių fermos – būti arklių šėriku.

Pasiūlymas Jonui patiko, kad pastovus darbas arčiau vaikučių.

1950-ųjų žiemos šalti vėjai nebevargino Jono ir jo vaikučių. Netekus žmonos, o vaikučiams – mamytės, čia erdvus kambarys ir šiluma liūdesį ramino.

Ramuma truko neilgai. Vieną vakarą kolūkio pirmininkas naktinį sargą Romą Devenį, arklių šėriką Joną Kastanauską pakvietė į raštinę. Čia sėdėjo keletas uniformuotų vyrų. Jie truputį pakalbėję, apibūdinę padėtį, kad aplink miškai ir nelabai ramu, tad jiems, čia esantiems, įteiks po ginklą gynybai. Pirmiausia įteikė kolūkio pirmininkui, jo žmonai, buhalteriui Valčiukui, naktiniam sargui Romui Deveniui ir arklių šėrikui Jonui Kastanauskui. Po šių dovanų Jonas jautėsi labai nesaugus. Ilgai nelaukęs, jis pardavė nebaigtą įrengti savąjį namą ir ruošėsi iš čia pasitraukti ir ginklo atsisakyti. Bet kol jis ieškojo vietos kur trauktis ir tapti beginkliu, balandžio 26-osios naktis kruviną tragediją įvykdė. Nežinia kas kiek priešinosi užpuolėjams. Žuvo kolūkio pirmininkas, jo žmona pabėgo, žuvo naktinis sargas Romas Devenis, arklių šėrikas Jonas Kastanauskas ir jo sūnus. Dukra, ugnies paliesta, pabėgo.

Po įvykio Janytę globojo giminės.

Vladas Liolys
2024 m. balandžio 30 d.

---

Algirdas Tranas

Mano senelis – Lietuvos savanoris Juozapas Baukys

Juozapas Baukys gimė 1896 11 07 Kriugiškio k. Kriaunų vls. (Rokiškio r.). Tarnavo Lietuvos kariuomenėje 1919 07 01–1922 02 09, buvo lenkų nelaisvėje. Gyveno gimtinėje. Apdovanojimo liudijimas Nr. 1218, išduotas 1928 10 31. Mirė 1946 m. Palaidotas Kriaunų kapinėse.                                                                            

Mano senelis iš motinos pusės Juozapas Baukys mirė 1946 metais, o aš gimiau 1956 metais Krasnojarsko krašte, tai mes „prasilenkėme“ visu dešimtmečiu. Iki to laiko, kada aš suaugęs galėjau bandyti ką nors sužinoti apie senelio praeitį, jau buvo praėję 25–30 metų nuo jo mirties, ir niekas apie jo savanoriavimą 1918–1922 metais ar gyvenimą „prie Smetonos“ – sovietiniais laikais nebepasakojo.

Jo žmona, mano senelė Ona Baukienė, grįžusi iš Sibiro 1958 metais apsigyveno pas mamos seserį Stasę Jūžintuose, ir iki jos mirties 1970 metais aš su ja mačiausi tik keletą kartų – per atlaidus Jūžintuose arba Kriaunose. Senelė daugiausia kalbėdavo su dukterimis. Aš buvau vaikas ir jokių istorijų ar kokių nors pasakojimų apie senelį iš jos nesu girdėjęs. O mama pasakojo, kad jos tėtis buvo labai darbštus, mėgo tvarką ir švarą, vaikus prie darbų spaudė (tie dalykai per mamą ir man buvo įdiegti). Juozapas Baukys buvo progresyvus ir apsišvietęs ūkininkas, vienas pirmųjų valsčiuje turėjo nusipirkęs radijo imtuvą, turėjo grūdų kuliamąją, malūną miltams malti, pieno separavimo įrangą bei kitus tais laikais modernius žemės ūkio mechanizmus. Apie 1938–1940 metus buvo renkamas valsčiaus viršaičiu ar seniūnu, kaip supratau, tai buvo jo visuomeninės pareigos. Vykdant žemės reformą 1927-1928 metais Lietuvos kariui savanoriui Juozapui Baukiui buvo paskirta 10 ha Stirniškio palivarko žemės. Jam tėvai atidavė savo turėtus 12 ha Kriugiškio kaime, o iki 1940 m. jis nusipirko iš kaimynų dar 20 ha žemės. 1940 metais Juozapo Baukio ūkis turėjo jau 42 ha žemės. Deja, senelis mirė jaunas, sulaukęs 50 metų nuo kaulų džiovos, palaidotas Kriaunų kapinėse. Jokių jo savanorystės ar žemės įsigijimo dokumentų neišliko, nes tremiant į Sibirą Baukio šeimą (jo žmonai Onai, mano mamai Aldonai su vyru Juozu ir kitai dukrai Stasei) buvo duota tik 2 valandos susirinkti daiktus kelionei į Sibirą. Buvo stengtasi pasiimti nors kiek būtiniausių maisto produktų ir drabužių, o visi dokumentai, bei kitos vertybės liko namuose. Išdraskius namus vietinių skrebų dėka viskas buvo išvogta arba sunaikinta.

Mano tėvų neturėjo ištremti į Sibirą, nes pagal to laiko įstatymus, jei iš šeimos kažkas savo noru 1944–1945 m. ėjo tarnauti į tarybinę armiją ir buvo fronte, tai tų frontininkų ir jų šeimų neturėjo represuoti. Mamos brolis Vytautas Baukys 1944–1948 m. „savo noru“ tarnavo tarybinėje armijoje (buvo fronte, dalyvavo karo veiksmuose imant Berlyną, ir tik 1948 metais dėl sveikatos būklės komisuotas grįžo iš Vokietijos).

Tėvo tėvai Tranai turėjo 37 ha žemės, bet gyveno neturtingai, tad jų irgi neturėjo išvežti. Bet vietiniai komunistuojantys skrebai Novikovai, Jermolajevai ir Sinicos labai norėjo susigrobti Baukių turtą ir sugalvojo, kad geriausia tai padaryti juos ištremiant į Sibirą. Taigi, 1951 m. spalio mėnesį Stirniškio kaimo Baukių, Bobriškio kaimo Kolosovų ir Kriugiškio kaimo Kazanavičių šeimos buvo sukrautos į sunkvežimį ir nuvežtos į Turmanto stotį, kur buvo formuojamas tremtinių ešelonas. Jau ten Baukių nenorėjo „priimti“ į traukinį, nes jų nebuvo tremiamųjų sąrašuose. Bet vietiniai skrebai susitarė su MGB pareigūnais, kad juos „reikia“ būtinai išvežti, o jau Sibire „razberutsa“ su šiais „buožėmis“. Kadangi mano tėvai buvo ką tik susituokę (1951-09-15), tai mano tėvas Juozas Tranas irgi pateko į tremtinių būrį, o jo motinos neišvežė, nes iš jos nebuvo ką atimti. Mamos brolis Vytautas tuo metu mokėsi Kaune Žemės ūkio akademijoje ir nieko nežinojo apie savo šeimos tremtį, o kai sužinojo, jau buvo vėlu ką nors daryti. Krasnojarske atvykus ešelonui su tremtiniais, vėl iškilo klausimas, už ką atvežė Baukių šeimą, tame tarpe ir mano tėvus, nes jų nebuvo tremiamųjų sąrašuose. Vietinė komendantūra davė užklausimą į Lietuvą, kodėl Baukius ir Traną atvežė, tai vietiniai skrebai nusiuntė „atsakymą – „už ryšius su banditais“. Taip niekas daugiau ir nesiaiškino, apie kokius banditus eina kalba, realiai jokių „ryšių“ ir partizanų tose Sartų vietovėse jau nebuvo. Tai buvo tik pretekstas ir būdas atsikratyti nepageidaujamais žmonėmis. Aukščiau paminėti vietiniai skrebai (labiausiai aršus buvo Jokimas Novikovas) išsitampė visą likusį Baukių šeimos turtą, gyvenamąjį namą nugriovė, o pamatus išsprogdino. Kiti sodybos pastatai buvo naudojami kolūkio reikmėms.

Kriaunose šiuo metu gyvena ūkininkas, žinomas visuomenininkas Vytautas Druskis . Vytauto Druskio senelė Eleonora Baukytė-Skvarnavičienė (1898–1963) buvo mano senelio Juozapo Baukio sesuo, o Vytauto Druskio mama Ona Skvarnavičiūtė–Druskienė (1923–1991) buvo mano mamos pusseserė, gyveno Baršėnuose. Kita Eleonoros Baukytės-Skvarnavičienės dukra Eugenija Skvarnavičiūtė-Kurlavičienė (1923–2008) taip pat gyveno Baršėnuose. Tokia giminystė.

Kitas mano senelis iš tėvo pusės Petras Tranas taip pat buvo Lietuvos savanoris. Bet tai jau kita istorija.

Fotografijos iš Algirdo Trano šeimos albumo

---

Birutė Driskiūtė-Žalalienė

Skrydis virš Petrešiūnų

Mūsų krašto savanoris Jeronimas Grigalius Garolis

Jeronimas Grigalius Garolis (1900 11 17 Petrešiūnai, Kriaunų valsčius, Rokiškio apskritis – 1972 12 22 Sidnėjus, Australija; palaidotas Rukvudo kapinėse, netoli Sidnėjaus), Lietuvos karo lakūnas. Majoras (1932). Antano Garuolio ir Marijonos Janulionytės-Garuolienės sūnus.

Mokėsi Švenčionių gimnazijoje, per I-ąjį pasaulinį karą – M. Yčo lietuvių gimnazijoje Voroneže (Rusija). Baigė Kauno suaugusiųjų gimnaziją. Nuo 1919 rugsėjo 13 d. Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais ir bermontininkais. 1920 baigęs karo mokyklą pasiprašė į karo aviaciją. Nuo 1922 skraidė savarankiškai. Karo lakūnas (1923). 1924 baigęs aukštojo pilotažo kursą tarnavo 3 eskadrilėje.

1926 rugsėjo 26 dieną Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje susituokė su Elžbieta Svečinaite (1903–1952).

Dalyvavo 1926 gruodžio septynioliktosios perversme. 1927 komandiruotas į Čekoslovakiją, 1929 – į Italiją. 1929 birželio 20 d. pirmasis iš Lietuvos lakūnų iš krentančio lėktuvo „Ansaldo A120“ iššoko su parašiutu „Salvator“ (lėktuvas sudužo). 1930 rugpjūčio 18–23 d. per Lietuvos karo aviacijos vizitą į Maskvą pilotavo lėktuvą „Ansaldo A120“. 1932 pusę metų stažavo Italijos karo aviacijoje. Tais pačiais metais gavo majoro laipsnį ir buvo paskirtas Lietuvos žvalgybos eskadrilės vadu.

1934 po dalyvavimo nepavykusiame voldemarininkų perversme iš karo aviacijos paleistas į atsargą. 1934–40 Lietuvos aeroklubo instruktorius. 1934–41 Kauno civilinio aerodromo dispečeris. Vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo skraidyti malūnsparniu. 1941 dalyvavo Birželio sukilime, ėjo 12 būrio vado ir štabo viršininko pareigas (1941 birželio 24–27 d.). 1942–44 alaus daryklos „Sudavija“ Prienuose direktorius. 1944 Prienų burmistras. Tais pačiais metais su šeima pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1949 gyveno Australijoje. Parašė straipsnių. Jo atsiminimus „Šešiolika metų lėktuve“ paskelbė J. Dovydaitis (išspausdinta žurnale „Lietuvos sparnai“, 1938 nr. 4–5).

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinas (1929), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių, Lietuvos nepriklausomybės medalis (abu 1928), garbės ženklas „Plieno sparnai“ (1932).

Jeronimo Grigaliaus Garolio duktė dailininkė keramikė Jolanta Garolytė-Janavičienė (g. 1929) gyvena Sidnėjuje. Jos vyras Jurgis Janavičius (1926–2012) buvo hidrografas, rašytojas, poetas, dailininkas, fotomenininkas. Jie susituokė 1953, užaugino sūnų ir dvi dukras.

Jeronimo Grigaliaus Garolio archyvas yra Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune.

Vytauto Briedžio asmeninio archyvo fotografijos

---