Metai ir žmonės

Vytautas Šlikas Pauliaus Širvio poezijos skaitymuose Degučių k.
2017 m. rugpjūčio 18 d.




Pro memoria
Vytautui ŠLIKUI

(1929 – 2021)



Vylius Leonavičius
(Kriaunų kaimo bendruomenės narys)





            Dar prieš du metus įrašinėdamas interviu su Vytautu Šliku, mintyse negalėjau atsistebėti šio žmogaus sumanumu, šviesiu ir kritišku mąstymu. Kartu buvo be galo įdomu, kaip toks protingas ir atkaklus žemaitis, tapęs ne tik turtingo kolchozo pirmininku ir įtakingu veikėju ne tik savo rajone, bet ir Lietuvos žemės ūkio politikoje, savo geriausiais amžiaus metais tarnavo prievartinei sovietinei sistemai. Sovietiniu laikotarpiu jo, kaip ir daugelio aktyvių ir gabių žmonių vaidmuo turėjo įtakos priimant didesnius ar mažesnius sprendimus. Tad buvo įdomu, kaip jis suvokė sovietinio laikotarpio tvarką, ką buvo galima daryti kitaip ir ko nepadarė arba ką darė blogai. Žadėjau dar ne sykį susitikti, parodyti straipsnį, kuriame citavau kai kurias jo mintis, bet laikas bėgo, darbai spaudė, tad dabar tik belieka gailėtis, nes tai buvo žmogus, turėjęs labai didelę ir įvairią patirtį.

            Kalbant su juo atrodė, kad tai buvo vienas iš tų nedaugelio kolchozų pirmininkų, kuriems tarsi buvo pavykę atrasti kažkokią pusiausvyrą tarp prievarta sovietinės sistemos primestos antihumaniškos bei neproduktyvios ūkininkavimo tvarkos ir Lietuvos kaimo žmonių šiek tiek oresnio gyvenimo ir gerbūvio.

            Šiandien akivaizdu, kad ši sistema turėjo žlugti, o tada buvo daug neapibrėžtumo ir neaiškumo, nes daugelis net pačių menkiausių sprendimų priklausė ne nuo pačių žemdirbių, o aukštesnės valdžios – tiek vietinės, tiek Maskvos. Kaip tose siaurose pasirinkimo sąlygose jam pavyko sukurti santykinai pasiturintį kolchozą? Juk sovietiniais laikais nedaugelis kolchozų buvo rentabilūs, o protingi ir darbštūs vadovai, norintys tose nuolatinio trūkumo, kyšių ir veidmainiavimo sąlygose pasiekti geresnių ūkininkavimo rezultatų bei pagerinti nors kiek savo ir kaimo žmonių gyvenimą, turėjo ir veidmainiauti, ir vežti kyšius tiek vietinei, tiek Maskvos valdžiai, giedoti ditirambus savo viršininkams bei okupacinei tvarkai. O kartu atsisakyti doroviškai vertinti savo ir kitų veiksmus, bei prarasti dalį savo asmenybės.

            Žinia, kolchozo pirmininkas gyveno geriau nei jo baudžiauninkai, važinėjo „Volga”, net rajoninę valdžią galėjo pasiųti „vėžiauti”, nes jo kolchozas buvo našus, o ir Vilniuje turėjo draugelių. Tačiau turėjo paklusti sovietinei sistemai. Kaip toks tvirtas ir užsispyręs žemaitis savyje derino ir ar suderino tą prieštaringą sovietinės sistemos valdomą pasaulį? Dabar jau nebepaklausiu.

Vylius Leonavičius, Eglė Ozolinčiūtė Sovietinio žemės ūkio transformacija
https://core.ac.uk/reader/335056147