Metai ir žmonės

Dr. Dainius Noreika

1941 m. Birželio sukilimas Kriaunose

1941 m. birželio 24 d. apie 15 val. Kriaunas užėmė šautuvais ir pistoletais ginkluoti sukilėliai. Į miestelį jie užėjo iš Šiaurės rytuose esančio Mielėnų kaimo – pirminės sukilėlių susitelkimo vietos. Apytiksliai penkiolika šių vyrų klausė Tomo Sabaliausko, nepriklausomybės laikais buvosio pašto tarnautojo, vietos jaunalietuvių vadovo ir vieno iš šaulių vadų, įsakymų. Sukilėliai užėmė pašto pastatą. Iškėlė Lietuvos trispalvę. Nuo Leono Prapuolenio kalbos per Kauno radijofoną, kuria buvo paskelbta apie Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymą ir kviečiama sukilti, buvo praėję apytiksliai trisdešimt valandų. Sukilimas jau vyko visoje Lietuvoje.

Prie vieškelių iš Zarasų, Obelių ir Rokiškio, kurie kirtosi Kriaunų miestelio prieigose Sabaliauskas pastatė po du sargybinius, bet kai jau kitą dieną miestelio link pasuko du raudonarmiečių sunkvežimiai, sargybiniams teko trauktis. Trys būrio draugai žuvo mėgindmi stabdyti okupantus. „[K]okie gi mūsų ginklai, jei (pas juos) kulkosvaidžiai?“[1] – retoriškai klausė įvykius prisimindami jų dalyviai.

Kriaunų sukilėlių vadas Tomas Sabaliauskas (1909 – 1984)

Į Kriaunas sukilėliai sugrįžo birželio 26 d., sužinoję, kad raudonarmiečių miestelyje jau nėra. Vėl į sargybos pozicijas stoję vyrai matė vieškeliu pro Kriaunas važiuojančius vokiečius, vėliau girdėjo pasakojimus kaip vokiečiai liepsnosvaidžiais degino sovietų sunkvežimius, o sovietų kariai mėgino gelbėtis Obelių ežere. Į Kriaunas vokiečiai užsuko tik pirmosiomis liepos dienomis. O iki tol sukilėliai – jų pačių teigimu – miestelyje „darė tvarką“ patys. Jų gretos padidėjo apytiksliai iki trisdešimties[2].

Kodėl ir kaip kilo Sukilimas?

Istorinėje literatūroje dažnai galima sutikti teiginį, kad Sukilimas buvo Berlyne veikusio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) inspiruotas ir vadovaujamas. Pabrėžiama, kad LAF aktyviausiai palaikė ir propagavo ginkluoto sukilimo prasidėjus Vokietijos karui su SSRS idėją, o karui kilus, prisiėmė vadovaujančiojo centro funkcijas. Pats Berlyno LAF kaltinamas bendradarbiavimu su naciais, pataikavimu jų politikai ir, ypatingai, antisemitinių akcentų įtraukimu į Sukilimo retoriką.

Bet naujesni tyrimai rodo, kad Berlyne veikęs LAF tebuvo vienas iš šios organizacijos centrų ir atliko jis ne tiek Sukilimo centrinės vadovybės, kiek pačios organizacijos „vienintelio lango į užsienį“ funkciją. Efektyviau veikė Lietuvoje susikūrę rezistenciniai centrai. Ypatingai Kauno centras, pradėjęs veikti spalio 9 d., t. y. – daugiau nei mėnesiu anksčiau už lapkričio 17 d. įkurtą Berlyno centrą. Vilniaus centras buvo laikomas vyriausiu pogrindžio veiklą koordinuojančiu padaliniu. Vilniuje planuota ir skelbti nepriklausomybę, tačiau sovietiniam saugumui dar 1941 m. gegužės–birželio mėnesiais suėmus šio padalinio vadovybę, valstybės atkūrimo iniciatyva teko Kauno centrui, kuris, prasidėjus Sukilimui, pasivadino LAF vyriausiuoju štabu[3].

Berlyno LAF iš tikrųjų dalijosi turima informacija apie sovietus ir padėtį Lietuvoje su Abveru (Vokietijos karine žvalgyba). Mainais Abveras netrukdė LAF ryšininkams pereiti sieną ir taip komunikuoti su Lietuvoje veikusiais rezistentais. Toks abipusiai naudingas bendradarbiavimas su priešininko priešininku nebuvo išimtis to meto sąlygomis ir nereiškė besąlygiško LAF pasidavimo nacių interesams[4].

Atidesnis žvilgsnis į Sukilimo genezę rodo, kad jį sukėlė ne Vokietijos nacių ideologijos sklaida, o jam vadovavo ne nacių žvalgybos tarnybos. Sukilime būta daug stichiškumo, o jo priežastimi tapo konfliktas tarp dalies Lietuvos visuomenės ir sovietų režimo, subrendęs per pirmosios sovietų okupacijos metus 1940–1941 m. Sovietizacija pablogino didžiosios dalies lietuvių socialinę ir ekonominę padėtį, taip sukeldama jų nepasitenkinimą režimu. Stiprėjusios sovietų represijos prieš nepriklausomybės laikų politiškai ir visuomeniškai aktyvius žmones stūmė juos į pogrindžio būseną ir skatino priešintis. Miesto sąlygomis (Kaune ir Vilniuje) rezistencinė iniciatyva priklausė inteligentijai, karininkijai, tarnautojams ir studentams. Nemaža dalis inteligentų ir studentų nepriklausomybės metais priklausė Antano Smetonos valdymui oponavusiam ateitininkų judėjimui, todėl turėjo daugiau politinio veikimo ambicijų, potencialo bei patirties.

Provincijoje pogrindis formavosi daugiausia savarankiškai ir decentralizuotai. Daug kur sukilėlių pagrindu tapo nuo suėmimų ir trėmimų besislapstantys žmonės, kurie dar 1941 m. pavasarį–vasaros pradžioje pradėjo burtis į grupes ir ginkluotis. Sukilėliams organizacinės struktūros pavyzdžiais dažniausiai taptavo buvusieji šaulių būriai, o ankstesnieji šauliški įsipareigojimai veikė kaip paskatos jungtis prie kovotojų. Tokių būrių vadais dažniausiai tapdavo karinį pasirengimą įgiję ir vietos bendruomenėse didelį autoritetą turėję žmonės. Tai atskleidžia Sukilimo Kriaunose ir gretimose vietovėse pavyzdžiai.

Kaip susikūrė Kriaunų būrys?

Kriaunų sukilėlių vadas Sabaliauskas į pogrindį pasitraukė dar 1941 m. pavasarį ar vasaros pradžioje. Jam grėsė sovietų represijos. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavę sovietai palaipsniui uždraudė nepriklausomos Lietuvos politines ir visuomenines organizacijas, pradėjo represijas prieš aktyviausius jų narius. 1940–1941 m. sovietai represavo apie 29 250 žmonių (ištrėmė apie 17 500, nužudė apie 650 žmonių, kitus – įkalino)[5]. 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti Kriaunų šaulių būrio vadas Petras Vartibavičius ir šaulys mokytojas Jonas Lapašinskas su šeimomis. Sabaliauskas, amžininkų teigimu, išvengė 1941 m. birželio 14 d. trėmimo, nes jau kuris laikas „namuose nebenakvojo“[6]. Panašiai taip pat elgėsi ir būsimasis gretimo Aleksandravėlės miestelio sukilėlių vadas Antanas Streikus, ir būsimasis Obelių sukilėlių vadas Matas Kurklietis. Šie taip pat pradėjo slapstytis ir ruoštis Sukilimui dar Vokietijos–SSRS karui neprasidėjus. Sabaliausko ir Streikaus įsitraukimo į Sukilimą aplinkybės labai panašios.

Nėra abejonių, kad Sabaliauskas ir Streikus sovietų persekiojimus patyrė dėl savo veiklos ir statuso Lietuvos nepriklausomybės metais. Visi jie ne tik buvo vietos šaulių būrių vadovaujančių struktūrų nariai, bet ir aktyviai reiškėsi politinėje-visuomeninėje veikloje.

Sabaliauskas buvo ne tik Kriaunų pašto tarnautojas, Rokiškio šaulių rinktinės Kriaunų būrio tarybos narys, bet vadovavo ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ Kriaunų apylinkei. Okupacinis režimas jaunalietuvius laikė Lietuvos nepriklausomybės politinės sistemos dalimi, per kurią šalį valdę tautininkai „stengėsi išplėsti savo įtaką ir parengti ištikimus ideologinius kadrus“. Todėl jaunalietuvių „vadovaujantis sąstatas“ jau pačioje okupacijos pradžioje buvo įtrauktas į „likvidacijos planus“.

Streikus buvo Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris ir Rokiškio šaulių rinktinės Aleksandravėlės būrio tarybos narys. Tikriausiai įvertinusi Streikaus-Tamošiuko nuopelnus ir lojalumą, Lietuvos politinė ir karinė vadovybė jį apdovanojo Vyčio kryžiaus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais. Labai tikėtina, kad ne tik Streikaus narystė Šaulių sąjungoje, bet ir jo neformalus socialinis statusas vietos bendruomenėje, Lietuvos patrioto bei sovietų santvarkai priešiško asmens reputacija lėmė sovietų pasiruošimą imtis represijų prieš jį.

Sabaliausko ir Streikaus atvejai rodo, kad sovietų represijos buvo pirmiausiai nukreiptos į žmones, kurie disponavo plačiausiais socialiniais ryšiais, autoritetu vietos bendruomenėje, buvo įsitraukę į politinę veiklą ir (arba) potencialiai galėjo inicijuoti antisovietinio pasipriešinimo veiksmus. Sabaliausko ir Streikaus rezistencinį potencialą įrodo faktai, kad jie 1941 m. birželio 22–23 d. ėmėsi vadovauti sukilėlių būriams.

Pastebėtina, kad net ir represijų 1940–1941 m. nepatyrusieji šauliai buvo nariai to paties socialinio tinklo kaip ir areštuotieji, ištremtieji ar slapstytis priversti jų vadai. Tai reiškia, kad jie negalėjo nejausti tuometinio politinio ir ideologinio virsmo atmosferos. Jeigu 1940 m. vasarą šaulių, kaip ir didžiosios dalies Lietuvos visuomenės požiūris į sovietų okupacijos procesus buvo prieštaringas, o jų oficiozas „Trimitas“ ėmė transliuoti sovietų propagandos tezes, tai netrukus šauliai turėjo suvokti, kad jų puoselėtos vertybės ir ideologinės nuostatos buvo diskredituotos. Du dešimtmečius propaguota valstybės gynymo idėja ir dėtos pastangos tam pasiruošti neteko prasmės. Jeigu sovietinė teorija kūrė iliuzijas, kad okupacinis režimas įgyvendins „socialinio teisingumo ir lygybės“ lozungus, tai realybėje pasireiškusi režimo įtvirtinimo praktika eliminavo šaulių organizacijos lyderius. Lietuvos aneksiją lydėję procesai atskleidė, kad šaulių propaguotos ideologinės nuostatos, socialinis ratas ir kt. atsidūrė užribyje. Tai matydami dalis šaulių suvokė pokyčius. Kai kurie jau tada pradėjo ruoštis pasipriešinimui, paslėpdami turimus šaulių ginklus.

Kriaunų sukilėlių branduolį taip pat sudarė šauliai. Jau pirmosiomis Sukilimo valandomis kartu su Sabaliausku veikė buvęs Kriaunų šaulių būrio kontrolės komisijos narys Balys Palivonas (iš Mielėnų), šauliai Balys Bislys (iš Oklių), Petras Idas (iš Mielėnų), Juozas Kralikas ir Vladas Milaknis (abu iš Baršėnų), broliai Albinas ir Jonas Pupeliai (abu iš Mielėnų), Antanas Zablackas (iš Juozapavos). Sabaliausko pavaduotoju tapo tarnautojas šaulys Povilas Ilčiukas (iš Kriaunų).

Sukilimo reikšmė

Daug diskusijų kyla vertinant Sukilimo prasmę ir rezultatus. Iš tikrųjų jo metu paskelbta apie Lietuvos valstybingumo atkūrimą, sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė, atkurta krašto administracija. Neretai teigiama, kad dėl to Sukilimas Europos akyse sugriovė sovietinį mitą apie savanorišką Lietuvos įsijungimą į SSRS. Tačiau tikrovėje Lietuvos valstybingumo niekas nepripažino, Laikinosios vyriausybės veiklą vokiečiai uždraudė jau po šešių savaičių, o ir iki uždraudimo ji veikė tik tiek, kiek jos veiksmai neprieštaravo nacių režimui. Per Sukilimą atkurta lietuviškoji administracija buvo pajungta nacių interesams, tapdama ne šalies suvereniteto elementu, bet jos išnaudojimo instrumentu. Taigi, 1941 m. birželį Lietuviams nepavyko nei pasiekti esminio Sukilimo tikslo – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, nei atkreipti pasaulio dėmesio į Lietuvos likimo dramą Antrojo pasaulinio karo liepsnose.

Bet Sukilimas buvo prasmingas ir svarbus kitaip. Tyrinėtojų skaičiavimais sukilėliai išlaisvino apie 3 tūkst. sovietų įkalintų žmonių (Kaune, Vilniuje, Marijampolėje, Tauragėje, Rytų Lietuvoje). Dalį jų sovietai ruošėsi ištremti (pvz., iš Vilniaus traukinių stoties), kiti suimtieji galėjo būti nužudyti kaip Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje ir kitur. Tikėtina, kad dėl sukilėlių veiksmų dalis sovietų armijos dalinių į Rytus traukėsi apeidami didesnius kaimus ar miestelius, o tai galėjo apsaugoti jų gyventojus nuo raudonarmiečių smurto. Be to, sukilėlių sprendimai susiremti su sovietais tada kai buvo galima saugiau pasyviai stebėti kuo viskas baigsis atėjus vokiečiams atskleidžia jų ryžtą pasinaudoti (kaip jiems tuo metu atrodė) galimybių langu siekiant Lietuvos nepriklausomybės ar bent kokio nors (didesnio ar mažesnio) savarankiškumo. Tai tikrai svarbu ir verta pagarbos.

Birželio sukilėlių, kaip ir visų kitų ginkluotų kovotojų, veiksmai nebuvo be dėmės. Sukilėliai baudė kolaboravimu su sovietais kaltintus vietinius. Buvo ir kerštavimo, ir linčo teismo atvejų. Lietuvių savivaldos pareigūnai fiksavo, kad „valsčiuose, kur vadovavimui trūksta nuosaikių inteligentų, (…) [d]augelis suėmimų padaryta be tiesioginių įrodymų, vien tik remiantis paskirų asmenų pranešimais, o kai kur net suvestos asmeninės sąskaitos“[7]. Kriaunų miestelio daboklėjė taip pat buvo uždaryta ir tardoma apie 40 žmonių ant kurių krito bendradarbiavimo su sovietais šešėlis. Du iš jų – Henriką Andrijauską ir Merkurijų Sinicą sukilėliai nušovė[8]. Vėliau dalis buvusių sukilėlių tapo vokiečiams pavaldžios pagalbinės policijos nariais ir kolaboravo su nacių okupaciniu režimu. Dvylika buvusių sukilėlių pavardžių – tarp jų ir Tomo Sabaliausko – įrašyta rugpjūčio 20 d. premijuotų už (cituoju) „atliktas ypatingas pareigas“[9] pagalbinių policininkų sąraše[10]. Yra pagrindo teigti, kad jie dalyvavo prieš keturias-penkias dienas (rugpjūčio 15–16 d.) Velniaduobės miške (apie 4,5 kilometrai nuo Rokiškio, Juodupės kryptimi) vykusiose žydų žudynėse[11].

Kita vertus, teigti kad visi Kriaunų sukilėliai veikė radikaliai ar savavališkai vykdė mirties nuosprendžius ar bendrininkavo su naciais žudydami žydus, tikrai negalima. Kriaunų būrio sudėtis kito. Sukilimas baigėsi Lietuvą užėmus vokiečiams paskutinėmis 1941 m. birželio dienomis. Dalis sukilėlių iš būrio pasitraukė. Jų vietą užėmė kiti. Iki 1941 m. rugpjūčio, kai per Sukilimą susikūręs Kriaunų būrys buvo reorganizuotas į pagalbinės policijos vienetą, jam ilgiau ar trumpiau priklausė mažiausiai 53 žmonės, nors vienu metu būrio narių skaičius dažniausiai neviršydavo trisdešimties.

Sukilimo tikslas – atkurti Lietuvos valstybę – buvo teisėtas ir kilnus. Tarp sukilėlių buvo daug patriotų idealistų. Kita vertus, įvairūs 1941 m. vasaros procesai persidengė tarpusavyje. Sukilėlių būrių funkcijos – lietuvių savivaldos atkūrimas, jos apsauga – netrukus, mažėjant Lietuvos savivaldos savarankiškumui, ėmė persidengti su koloboravimu ir dalyvavimu nacių režimo nusikaltimuose. Neretai tam pačiam asmeniui tekdavo ir laisvės kovotojo, ir kolaboranto, ir žudiko vaidmuo.

Toks Sukilimo vertinimas atveria galimybę šiandieninei visuomenei geriau suvokti praeities reiškinių visumą, o istorijos mokslui – realizuoti savo didaktinę misiją: atspindėti karo prigimtį ir totalitarinių režimų okupuotame krašte vykusius procesus.


[1] Petro Ido (RG‐50.473*0215), United States Holocaust Memorial Museum. Prieiga internetu: https://collections.ushmm.org/oh_findingaids/RG-50.473.0215_trs_lt.pdf (žr. 2021-05-19).

[2] Ibid.

[3] Arūnas Bubnys, Sigitas Jegelevičius, Stasys Knezys, Alfredas Rukšėnas, Lietuvių tautos sukilimas: 1941 m. birželio 22–28 d., Vilnius: LGGRTC, 2011, p. 600.

[4] Ibid.

[5] Arvydas Anušauskas, Teroras 1940–1958 m., Vilnius: Versus Aureus, 2012, p. 82–84.

[6] „Pasakoja Petras Idas-Vėjas“, Aukštaitijos partizanų prisiminimai, sudarė Romas Kaunietis, Vilnius: Margi raštai, 2008, t. 6, p. 739.

[7] Valentinas Brandišauskas, Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06–1941 09), Vilnius, 1996, p. 88–89.

[8] Jagoro Ignatjevo 1945-06-22 parodymai, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-17121, l. 26 a. p.

[9] Rokiškio aps. komendantūros apsaugos kuopos premijų už atliktas ypatingas pareigas mokėjimo 1941-08-20 sąrašas, LCVA, f. R-1513, ap. 1, b. 1, l. 1.

[10] Rokiškio aps. pagalbinės policijos Kriaunų būrio premijų mokėjimo 1941-08-20 sąrašas, LCVA, f. R-708, ap. 1, b. 22, l. 7.

[11] Izidoriaus Klabio interviu (RG-50.473*0211 Part 2), United States Holocaust Memorial Museum. Prieiga internetu: https://collections.ushmm.org/oh_findingaids/RG-50.473.0211_02_trs_lt.pdf (žr.: 2021-05-29); Petro Rimelio 1945-04-25 parodymai, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 8292/3, t. 1, l. 67 a. p.






Algimantas Jakimavičius

Algimantas Jakimavičius gimė 1939 m. birželio 23 d. Kazliškyje, Rokiškio apskr. Nuo 1940 m. gyveno Bagdoniškyje. 1957 m. baigė Kriaunų vidurinę mokyklą, 1963 m. – Lietuvos žemės ūkio akademiją. 1970 m. apgynė disertaciją „Parazitiniai plėviasparniai – brakonidai Lietuvos soduose“. Zoologas entomologas, mokslo istorikas, mokslo populiarintojas, biomedicinos mokslų daktaras. Pirmą kartą nustatė 19 naujų mokslui nežinomų vabzdžių rūšių. 1968 m. Bagdoniškyje, Stačiaragio pamiškėje surado naują vapsvelių gentį, pavadino Lituania Jakim. Surinko daugiau kaip 20 tūkstančių plėviasparnių vabzdžių kolekciją, dabar saugomą Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje

Pirmosios trys Kriaunų abiturientų laidos

1956-aisiais buvo išleista pirmoji Obelių rajono Kriaunų vidurinės mokyklos 18-os mokinių abiturientų laida. Beje, Obelių rajonas dar egzistavo du su puse metų. Nuo 1959 m. sausio – Kriaunos buvo priskirtos sustambintam Rokiškio rajonui.

Iš moksleiviškų metų, paprastai įstringa šis tas apie tuos, kurie mokėsi gretimose klasėse: tai metais vyresni ir pamečiui – metais jaunesni. Su vieneriais metais vyresne klase, baigusia 1956 m., niekuo išskirtinu susiję nebuvome, bet visi jie buvo vyresni, o vyresni visuomet geriau matomi. Šiokį tokį išskirtinumą sudarė tai, kad jie buvo pirmoji Kriaunų vidurinės laida. Kitkuo įsimintinu lyg nepasižymėjo, nebuvo „stulpo“, kuris bent jau visa galva būtų aukštesnis už kitus, tai būtų kritę į akis ir mums. Kai kurie vaikinai jau jautėsi vyrais, per pertrauką užsislėpę už daržinės koks trejetas-ketvertas užtraukdavo dūmą. Gal kas ir užrašė tolimesnius jų kelius, tačiau vargu, turbūt nebuvo ir merginų rašiusių dienoraštį. Lieka klaustuku tos kartos jaunuomenės likimai ir pasiekimai, kaip, beje, būtų labai įdomu sužinoti kokie buvo keliai ir vėliau baigusių, paprastų, eilinių bendramokslių, nebūtinai, šiandienos terminais sakant, tapusių „žvaigždėmis“.

Kriaunų vidurinės mokyklos I-oji laida. Kriaunos, 1956 m. Nuotrauka iš Kriaunų istorijos muziejaus

Žinau, kad iš pirmos laidos Algirdas Karnočius įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją, baigė Agronomijos fakultetą. Teko persimesti su juo vienu-kitu žodžiu ir kai aš mokiausi Kaune. Girdėta, vienas Karnočius pora metų yra dirbęs Elmininkų bandymų stotyje, tačiau ar tai buvo mūsų  kriaunietis – nežinia. 

Pirmąją Kriaunų laidą baigė Linas Malcius. Trys broliai Malciai iš Bagdoniškio buvo Kriaunų absolventai. Su vyresniaisiais Linu ir Vladu mes dar kaime, būdami pradžiokai, daug bendravome, žaidėme. Dažniausiai jie ateidavo į mūsų kiemą, dar dažnas buvo toks kaimynų Sabinas Tumėnas. Buvo geri jų balsai, todėl, kai žaisdavome „miškinius“, slėpdavomės, bet prieš tai būtinai turėdavome sudainuoti arba Mes Lietuvos kareivėliai, arba Augo liepa šalia kelio. Mama pasiklausiusi sakydavo, kuris berniukas turi gerą klausą (aš jos neturėjau). Dabar niekaip nepasakyčiau, iš kur buvo tokia pokarinė žaidimų tradicija? Nei iš jų, nei iš mūsų tėvų paskatų nebuvo, bet tai buvo bene populiariausias užsiėmimas, turėjome lazdas-šautuvus, „susišaudymai“ vykdavo nuolat…

Linas buvo geras muzikantas. Bagdoniškyje jaunimo iniciatyva dažnai būdavo rengiami jaunimo šokiai. Dailus jaunuolis, dar ir muzikantas, buvo populiarus ir tarp mergelių-šokėjėlių. Jį paviliojo jauna juodaplaukė Bagdoniškio septynmetės mokytoja Leokadija (vadinta Lione) Lukošiūnaitė. Ji buvo baigusi Dusetų vidurinę, tačiau, labai trūkstant mokytojų, po vidurinės 1954 m. buvo paskirta Bagdoniškio pradinės mokyklos mokytoja. Lino ir Lionės šeimoje gimė du sūnūs. Deja, ilgainiui jų keliai išsiskyrė.

Lina Lukošiūnaitė-Malcienė mokytojaudama mokėsi Šiaulių pedagoginio instituto neakivaizdiniame skyriuje. Pagrindinė jos veikla – pedagoginis darbas – liko nepakitęs iki užsitarnautų poilsio metų. Ilgiausiai mokytojavusi Dusetų vidurinėje mokykloje, vėliau mokyklos direktoriaus pavaduotoja, ji lygia greta užsiėmė literatūrine kūrybine veikla. Nuo vaikystės domėjosi literatūra, kūrė eilėraščius, rašė prozos dalykėlius bei kita. Yra rodžiusi nuotraukų iš Bagdoniškio septynmetės laikų, kuriose nusifotografavusi su apsilankiusiomis kriaunietėmis mokytojomis G. Vaitoniene, S. Bitinaite. Jos archyve gali būti ir daugiau nuotraukų, susijusių su Kriaunų mokykla iš jos mokytojavimo metų Dusetose. Dabar L. Lukošiūnaitė-Malcienė iškili krašto literatė-rašytoja. Yra pelniusi literatūrinių premijų publicistikos nominacijose. Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, yra vieno romano, keturių publicistikos knygų, kelių apsakymų bei beletrizuotų  prisiminimų rinkinių autorė ir dabar likusi darbšti, kūrybinga. Gilus jos pėdsakas, aprašant dusetiškius, Bagdoniškio, Sartų kraštą, yra įvertinta už šio ežeringiausio Lietuvos krašto populiarinimą.

Linas Malcius po Kriaunų vidurinės yra mokytojavęs, paskui Zarasų rajone dirbo radijo žurnalistu. Girdėta, kad jis vienas dviračiu keliavo po Lietuvą. Kad buvo atkaklus keliautojas-dviratininkas, pasisekė aptikti žinių ir 2001 m. spaudoje. Buvo pergyvenęs širdies infarktą, dabar jau miręs; anksti mirė ir vienas jo sūnų.

Lino brolis Vladas Kriaunų mokyklą baigė 1959 m. Vedęs su žmona gyveno Alytuje, abu dirbo mokytojais. Vladas mirė po 2010 metų.

Jauniausias Bagdoniškio Malcių sūnus Juozas (Lino ir Vlado brolis) taip pat vidurinėje buvo kriauniškis. Jį vadindavo Juze. Kažkaip Juzė atsidūrė Biržų rajone. Tai bagdoniškiečių nestebino, tačiau didelį smalsumą sukėlė tai, kad jam ten patekusiam be draugų, be pažįstamų, pagelbėjo nepėsčia moteriškė – vieno kolūkio pirmininkė, pas kurią jis ir pasiliko užkuriu…

Pirmąją laidą baigusi Danutė Dumbrytė iš Rukelių po mokslo Joniškėlio žemės ūkio technikume dirbo agronome.

Reikia paminėti pirmosios laidos abiturientą Vytautą Rimšą, kuris, praėjus trejiems metams po baigimo, apie 1960 m. vedė savo buvusią mokytoją Germą Vaičiūnaitę. Jų vestuvėse pabuvojo ir Kriaunų pedagogai, o po to jaunavedžiai Rimšos išvyko gyventi į Panevėžio rajoną.

II-oji Kriaunų vidurinės mokykos abiturientų laida prieš abitūros egzaminus. Sėdi (iš kairės) Bronė Eigminaitė, Lionginas Palivonas, auklėtoja Stasė Bitinaitė, Juozas Lokcikas, Bronė Verbiejūtė; stovi: Danutė Eigminaitė, Regina Navickaitė, Algimantas Jakimavičius, Vincė (Venclutė) Pumputytė. 1957 m. Nuotrauka iš Algimanto Jakimavičiaus albumo

Po metų, 1957-aisiais su Kriaunų vidurine atsisveikino antroji abiturientų laida. Baigiamojoje klasėje mūsu tebuvo tik aštuonetas: penkios merginos, trys vyrukai. Po aštuonmetės, susirinkus rugsėjį į devintą klasę, mūsų buvo 10 mokinių, tačiau kitais metais dvi merginos „nubyrėjo“, tad brandos atestatai 1957-aisiais tebuvo įteikti „kukliam“ aštuonetui. Savaip įdomu, kad beveik 30 metų Kriaunose „pirmavome“ tarp išleidžiamųjų klasių tuo, kad per kelis dešimtmečius nepasitaikė kitos tokios negausios, neturėjusios ir dešimties absolventų, laidos. Ir vėliau Kriaunose yra buvę skaičiumi nedidelių klasių, tačiau jos turėjo bent jau po 10–12 vienuoliktokų. Apskritai, Kriaunų vidurinė, lyginant su kitomis, buvo nedidelė rajono mokykla.

Kadangi klasėje mūsų buvo nedaug, amžinu „nepatogumu“ buvo tai, kad mokytojai mus nuolat klausinėdavo. Per pamokas atsakinėti tekdavo kas kelias dienas. Tikriausiai, tai buvo nepatogu ir mokytojams, nes nebuvo įvairovės, o mokslo požiūriu jie mus visus buvo gana gerai išstudijavę. Be to, kiekvienais metais būdavo egzaminai. Į mokyklas būdavo atsiunčiami svarbiausių dalykų bilietai ir pavasarį visų pagrindinių dalykų pamokos būdavo vedamos pagal juos. Bilietų turinys – tai visų metų išeitų užduočių kartojimai. Mūsų amžiaus besimokantieji buvome pakliuvę į tokį mokymosi laikotarpį, kad nuo septintos klasės kasmet mokslo metai baigdavosi pagrindinių dalykų egzaminais. Tai kėlė ir įtampą, kasmet gegužės antrą pusę reikėjo skirti ruošimuisi egzaminams bei jų laikymui. Tik po tam tikro laiko egzaminavimo instrukcijos keitėsi, tačiau jos mūsų jau nebeužkliudė.

Visų mūsų klasiokų amžius, ko gero, buvo vienodas, bent jau mes, vyriškoji giminė – Juozas Lokcikas iš Bajorų k., Lionginas Palivonas iš Pasarčių ir aš bagdoniškietis, buvome gimę tais pačiais 1939-aisiais. Baigus mokyklą klasės draugų keliai išsiskyrė. Vėliau susitikti beveik neteko.

Klasės seniūnas Juozas Lokcikas. 1957 m. Nuotrauka iš Algimanto Jakimavičiaus albumo

Juozas buvo klasės seniūnas, tačiau realiai – visai mažoje klasėje organizacinių klausimų nekildavo ir, suprantama, seniūno postas buvo formalus. Tarp mūsų jis turėjo gal kiek platesnį akiratį. Jo vyresnis brolis jau mokėsi Vilnius universiteto Ekonomikos fakultete, todėl Juozas drąsiau svajojo tapti studentu. „Studentų esą yra įvairių, kai kurie Vilniuje užsiaugina tokius plaukus“ (ir ranka parodė jų ilgį iki švarko apykaklės). Ne visi tokiais gali būti, jiems net yra pavydima. Na, mūsų vaikinai jau nešiojo vis ilgesnius plaukus, tačiau, kad jie siektų beveik nugarą, mums neatrodė tikra.

Juozą traukė žurnalistika, tad, jis buvo tarp pirmųjų mokinių-korespondentų, bandžiusių rašyti rajoniniam laikraštėliui. Tiesa, gyvenime žurnalistu netapo, tapo kvalifikuotu pedagogu, su žmona įsitvirtino Šiauliuose. Būdamas geru pedagogu, išplėtojo Šiaulių miesto specialiosios – logopedinės mokyklos darbą, tapo jos direktoriumi ir sėkmingai jai vadovavo. Dalyvavo konferencijose, pasisakė moksleivių specialių poreikių ugdymo klausimais, paskelbė publikacijų apie logopedinio mokymo specifiką, patirtį.

Lionginas Palivonas. 1957 m. Nuotrauka iš Algimanto Jakimavičiaus albumo

Mūsų trijulės narys Lionginas Palivonas buvo paprastas ir draugiškas, labiau jį traukė praktinė veikla. Su juo susitikti po mokyklos neteko. Kartu su J. Lokciku kalbantis prisimindavome ir Lionginą, tačiau kaip jam gyvenosi – nežinojome. Rodos, kažkas iš buvusių kriauniečių kalbėjo, kad jis, sulaukęs pensijos, sugrįžo į tėvų buvusią sodybą, kur ją atsinaujinęs, gyveno.

Aš, Algimantas Jakimavičius, gimiau 1939 m. birželio 23 dieną Rokiškio apskr. Kazliškio kaime, nuo 1940 žiemos visą laiką gyvenome Bagdoniškyje, tėvo pirktame 8 ha ūkyje. Po Kriaunų vidurinės metus laiko mokiausi Joniškėlio žemės ūkio technikume (nuo moksleiviškų metų patiko sodininkavimas, bitės). Po metų pasisekė pereiti į Lietuvos žemės ūkio akademiją, kurią baigęs ir gerą pusmetį praleidęs, buvau tiesiog „pagautas“ į sovietinę armiją. Mes, studentai, Kaune turėjome karinį parengimą, tačiau tik tris metus, o nebuvo „lauko (poligoninių) pratybų“, vadinasi likome naujokais. Tiesa, armijoje užteko 2 metų. Po jos visa darbinė veikla ėjo gamtiniame institute Vilniuje, gamtinis darbas buvo siauros specializacijos. Į pensiją išėjau iš Ekologijos instituto (buvęs Biologijos, paskui jo pavadinimas keitėsi). Dirbant domėjausi ir kūrybinės minties raida (istorija), toje pat srityje dirbančių, dažniau kolegų, kitų Lietuvos tyrėjų, dažniausiai gamtos, pasiekimais, jų darbų registravimu (bibliografija).

Keturi broliai Jakimavičiai (iš kairės): Eugenijus, Antanas, Algimantas, priekyje Gintautas. Bagdoniškis, 1959 m. Nuotrauka iš Algimanto Jakimavičiaus albumo

Apskritai, darbo aplinka buvo gera ir puiki,  sutikau daug intelektualių žmonių ir artimoje ir profesinėje aplinkoje. Žmona Jūratė buvo ilgametė buvusios Respublikinės bibliotekos darbuotoja, paskui ir skyriaus vedėja. Su knygomis reikalų turėjau nemažai, tebesu bibliofilų klubo nariu. Du sūnūs į mokslus nepatraukė, jau užaugo trys anūkės ir vienas anūkas.                        

Geriausia mūsų klasės mokine Kriaunose buvo Vincė Pumputytė iš Petrešiūnų. Ji nebuvo penketukininkė, tačiau gabesnė matematikai, gerai įsimindavo ir įsidėmėdavo anksčiau girdėtus faktus. Visų dalykų jos pažymiai buvo geri. Gaila, kad ji vėliau nestudijavo, dirbo prekyboje, gal ir su apskaita susijusį darbą. Vienu metu Vilniuje vadovavo Kalvarijų (tada reikšmingo vardo – Dzeržinskio) turgavietės žuvų paviljono skyriui. Buvome susitikę. Matėsi pasitikėjimas savimi, savo darbo aplinkoje ji jautėsi svarbi, matyt, jai darbovietėje sekėsi gerai. Ten buvo majonezo, dar kažko pasiūlė. Greitai, tiksliai, dalykiškai suskaičiavo. Sumokėjus už prekes, kurių kitur trūko, toliau kalba nesimezgė. Man būtų rūpėję bendresni dalykai, kokioje aplinkoje ji gyvena, gal ką planuoja ateičiai. Tačiau išsiskyrus lankė ir kita mintis, ar gali ją dėl to kritikuoti: bendraklasė gyvena nebe Dagiliuose, o Vilniuje, turi geras pareigas, tikriausiai, dar sau pavaldžių darbuotojų. Kitos kaimo bendraamžės liko ir niekur neišvažiavę, ir tebuvo dar mažiau pasimokę… Vėliau į tą parduotuvę užsukti netraukė, nors majonezo su konservuotais žirneliais buvo galima gauti tik „iš po prekystalio“. Gera pažintis taip ir liko neišnaudota. 

Regina Navickaitė nebuvo išsiskirianti ir nenorinti išsiskirti iš kitų, turėjo plačiausius garbanotus plaukus, baigiant vidurinę, buvo linksmesnė, visai nuotaikinga. Į susitikimą Kriaunose atsigavo net iš Kuršėnų. Susitikimai – tai ir tam tikras susipažinimas iš naujo. Nuotaikingu balsu ir linksmu veidu prisipažino lyg sau, lyg mums: tarp kitų pavardžių jai atrodė negraži ar negražiausia Urbono pavardė. Bet štai – ištekėjusi ji tapo Urboniene, dirbo Kuršėnuose, pradžioje mokyklos administracijoje pagalbininke, po to mokytojavo. Vykstančius į Kuršėnų pusę ji nuoširdžiai pakvietė užsukti į svečius.

Klasėje buvo dvi Eigminaitės iš Bajorų – Bronė ir Danutė. Į mokyklą jos ateidavo  pėsčiomis arba atmindavo dviračiu. Bronės tėvai gyveno vadinamame „Dvarelyje“. Baigusi Kriaunas ji įgijo ne aukštąjį, tačiau vadinamąjį specialųjį medicininį išsilavinimą. Gal dirbo medicinos sesele, gal pareigos ir keitėsi. Teko iš jos išgirsti, kad jos vyras fizikas, jie turi dukrą, tačiau labai geidžiamai „mašinėlei“ (automobiliui) savų lėšų sukaupti labai sunku.

Danutė Eigminaitė atrodė santūroka, nors buvo daili mergina, tačiau didelės pramogos, kai atrodytų pats tas laikas lankyti vakarėlius, smagius šokius, jos, berods, visai neviliojo.

Žinau, kad trejais metais jaunesnė Danutės ir Albino sesuo Milda po Kriaunų vidurinės buvo baigusi Lietuvos žemės ūkio akademiją, dirbo pagal specialybę Širvintų r. Deja, mirė šiemet, 2021 metais.

Daugiau yra tekę bendrauti su didelės Eigminų šeimos jauniausia atžala – Albinu. Iš jo, gal sesers Danutės, girdėjau, kad šioje didelėje šeimoje visi buvo darbštūs, labai svarbi buvo jų mama, jai teko daug ūkio, namų darbų. Tėvas ūgiu aukštas vyras (septyni sūnūs taip pat buvo visi aukšti) daug kuo domėjęsis, turėjo nemažą bityną, jam skirdavęs daug dėmesio, kaip ir savišvietai. Lyg užsiliko atminties kertelėje, kad jis skaitė ir prenumeruodavo daug laikraščių, mokėjęs rusų kalbą, tai skaitė ir rusiškus.

Mano ir Albino metų skirtumas didokas, tačiau mūsų pažinties pradžia, Albino gálva, buvo tada, kai aš apie 1955 m. jį „mokinau žaisti šachmatais“. Tikra tiesa, mes su juo šachmatais žaisdavome, atrodo, intensyviau 1956 m. Tačiau „mano“ mokinys buvo tikrai gabus, taip, kad kažin ar aš vėliau prieš jį atsilaikydavau. O šachmatų reikalo pretekstas buvo toks, kad kas nors nuosekliai galvodamas vargu, ar ir dabar atspėtų. Mes buvome moksleiviai, tačiau tam tikromis aplinkybėmis atvažiavę į Obelius, pora kartų tai tikrai, esame virtę sportininkais-kolūkiečiais! Aptikau, kad tai tikslu – egzistavo Laisvanoriška sporto draugija (LSD) Kolūkietis. Kaip puikiai skamba, svarbiausia – „laisvanoriška“. Turėjo Draugija narių? Kas jie? Kaip įsivaizduoti sportuojantį, sportinių rezultatų siekiantį kolūkietį? Bet tai visai ne juokai, nes Obeliuose gyvavo minėtos draugijos „Rajono taryba“.  Šaunuoliai buvo tos „laisvanoriškosios“ draugijos vadai, o gal pagirti reikėtų Tarybos pirmininką (smalsu būtų išsiaiškinti jo pavardę). Nors ir ne iš karto, randame atsakymą apie renginio kilmę: L.S.D. „Kolūkietis“ Obelių  rajono Taryba surengė rajonines šachmatų pirmenybes. Nežinau, kaip galėjo sužinoti mano tėvas Balys Jakimavičius, tačiau aš kartu su juo važiavau į Obelius. Kažkuriais metais jis buvo atžymėtas, nes rajoninėse pirmenybėse buvo užėmęs 3-čią vietą. Spėtina, kad prizines vietas užėmė mokėję žaisti rajono atstovai, gal kokio Žemės ūkio skyriaus ar pan., nes nebuvo panašūs, kad būtų buvę iš „kolūkinio kaimo“.  Mano tėvas (gimęs 1901 m.) žaisti šachmatais buvo išmokęs dar prieš karą. Jis žaisti šachmatais išmokino mane, dar savo jaunesnį brolį Mykolą, kuris juos buvo itin pamėgęs. Kaime, užėjęs pas mus į namus, jei tik pamatydavo mane, iš karto sakydavo – „sulošiam‘ ir visos kalbos būdavo atidedamos į šalį. „Lošdavo“ jie ir abu broliai.

Su Albinu susitikdavome kai kada. Per vykusius didžiuosius Apvaizdos atlaidus, bendravome Kriaunų miestelio šventėje, skirtoje 510-ajam jubiliejui. Jis dalyvavo Vilniaus rokiškėnų „Pragiedrulių“ klubo susirinkime, pristatant „Lietuvos valsčių“ serijos knygą „Obeliai. Kriaunos“ (2009). Pasimatė didžiulis jo indėlis į šitą leidinį: Albinas surinko labai daug vertingos medžiagos apie Bajorų kaimo, o taip pat gretimų vienkiemių gyventojus, šeimų gyvenimo istorijas. Lyginant su visais kitais autoriais, jis leidiniui pateikė daugiausia nuotraukų. Netiesiogiai su Albinu mus suvedė dar ir Obeliai: Jis sutvarkė ir perdavė Obelių muziejui savo brolio, buvusio Vilniaus universiteto prorektoriaus, imtynininko ir sambo imtynių trenerio Prano Eigmino archyvą, gausius apdovanojimus. Tuo tarpu aš nuo 2015 m. tvarkiau savo pusbrolio architekto restauratoriaus Jono Zibolio Rokiškyje likusį palikimą, kuris taip pat dabar saugomas Obelių muziejuje.

Petrešiūnų kaimo jaunuoliai Kriaunų Dievo Apvaizdos atlaiduose. 1955 m. Jono Sinicos nuotrauka

Prisimenant paminėtą Apveizdą  – ji visada buvo svarbi to krašto diena. Į metinius atlaidus, į bažnyčią ateidavo ar atvažiuodavo daug kas. Kitų svarbių reikalų žmonės Kriaunose neturėjo, jose nebuvo turgų – tam tikros žmonių bendrystės formos, vietos naujienų šaltinio. Mums, dar nedideliems vaikams, 1945–1947 m., dabar sakytume tai buvo atrakcija, nelabai buvo svarbu, apie ką kalba suaugusieji, tačiau žiopsodavome į kalbančius, nuolat dairėmės aplinkui, atrodė, labai daug žmonių, arklių ir vežimų. Kaimo žmonių susitikimai, susibūrimai pažadindavo atmintį apie pažįstamus ir gimines. Vienoki jie buvo vyriški, kitokie – moteriški. Pasikalbėjimai palikdavo pėdsaką, jau po atlaidų, grįžtant namo, su rūpesčiu buvo pasidalijama apie išgirstas žinias, naujienas. Jau to pažįstamo nebėra, tuos dar prieš karą išvežė, per karą iš kito vokiečiai atėmė arklį ir kita.   

Važiuodavome į Kriaunas arkliu, jei sausa – per Pakenę, bet būdavo labai baisu pervažiuoti per šios šlapios vietos kelius, neprižiūrimus griovius. Atrodė, kad išvirsime – kartais arklys šokdavo, apsitaškydamas purvu, aptaškydavo ir mus priekyje sėdinčius. Geriau patikdavo važiuoti vieškeliu, pro Lašus, bet daugiau reikėjo laiko, arkliui būdavo sunkiau, labiau sušildavo ir pavargdavo, nes būdavo vis paraginamas bėgti risčia.

Kriaunų atlaidai nutrūko, kai arkliai buvo atimti kolūkiams. Beje, su Kriaunų atlaidais Bagdoniškio kaimo ryšys nebuvo vienodas. Didžioji jo dalis, Bagdoniškio dvaras priklausė Kriaunų parapijai, o koks ketvirtadalis kaimo – vakarinė dalis, kur ir mes gyvenome, jau buvo Ragelių parapijos dalis. Vadinasi, Kriaunose turėjome jaustis svečiais. Teko girdėti, kad didesnių bažnyčios švenčių progomis iš Bagdoniškio buvo nuvažiuojama ir į Obelius, Rokiškį, Jūžintus, net Onuškį.

Trečioji abiturientų Kriaunų laida (1958 m.). Ją baigė ir už mane jaunesnis brolis Eugenijus (1940–2018). Jis buvo linkęs į techninius dalykus, baigęs Kriaunų mokyklą stojo į Kauno politechnikumą, bet neišlaikęs matematikos, grįžo namo. Įstojo į Salų žemės ūkio technikumą, šiek tiek dirbo, tačiau tai buvo ne jo sritis. Pakliuvo į armiją, po kurios šiek tiek mėtėsi po darbus, bet susiėmęs įstojo į Šiaulių pedagoginį. Baigęs dirbo pedagogu Panevėžyje internatinėje mokykloje su specialiųjų poreikių bei sutrikusio intelekto moksleiviais. Mokytojavo iki pensijos, darbu buvo patenkintas, rasdavo kalbą ir su gerokai mažiau supratingais auklėtiniais. Dėl darbo specifikos mokytojams prie atlyginimų buvo mokami priedai. Sakydavo, gatvėje sutikdavęs ne vieną besisveikinantį, kurie pažino ir prisiminė savo mokytoją.  Vasaromis dažnai su dukra motociklu atvažiuodavo į Bagdoniškį. Kaip vyriausieji, mes su Eugenijumi būdavome svarbūs tėvų ūkio darbų pagalbininkai.   

Apie trečiosios laidos klasę keli vaizdeliai ir tik apie kai kuriuos. Ar čia buvo toks metas, gal atsitiktinumas, kad jie pasižymėjo ryžtingumu. Tuometį „sąmoningumą“ rodo, kiek pamenu iš Eugenijaus – jų klasė pradėjo mokyklos moksleivių komjaunimo „erą“. Pavyzdį parodę iš Kriaunų garbingai į Komitetą Obeliuose palydėti Vladas Vaicekauskas, Donatas Papaurėlis, Vytautas Narkevičius. Iš brolio girdėjau, du baigusieji – V. Vaicekauskas, V. Narkevičius buvo išvažiavę į Kazachstaną, į plėšinius. Jei jie patys parodė tokią iniciatyvą, tai tada turėjo būti traktuojama kaip pavyzdinė, labai vertinama šių jaunuolių politinė branda, tuomet dominavo laikraščių antraštės – tiek ir tiek, tokie ir tokie su komjaunimo kelialapiais išvyko į šalies plėšinius. Kuo kriauniečiai dirbo ir kiek ten laiko plėšėsi – pasidomėti neteko. Nėra abejonės, kad jų atmintin įsirašė visai nauji įspūdžiai. Jie buvo jauni, pasitikintys, turėjo tikėti savo poelgio svarba, gal net kilnumu. Kita vertus, neturinčiam jokios gyvenimiškos patirties jaunuoliui – tai buvo pradžia, vieniems tokia, kitiems kitokia ir kitur. Mūsu karta žinojome, kad ten buvo niekada nejudintų dirvonų platybė – celina (plėšiniais) vadinamų. Plėšiniai – tai buvo specifinis procesas, tarpsnis, kuris kaip ir viskas – ne amžinas. Skaitėme, SSRS imperijai trūko duonos, o pirmųjų poros metų derlius naujai išdirbtoje žemėje buvo visai geras. Kai  užeidavo sausros – derliaus būdavo vos vos, o ir raginamasis bei natūralus entuziazmas slūgo, rašinių spaudoje mažėjo, galiausiai viskas aptilo. Važiavusieji, kad pažintų „tikrąjį gyvenimą“ dabar galėtų būti pranašesni tuo, kad daug ką pamatė, patys išgyveno ir daugiau žino ne iš pasakojimų, o praktiškai, ką teko išgyventi, savo kailiu patirti. Gal kam plėšiniai ir pažiūras padėjo pasukti į šoną susidūrus su kita realybe. Labai būtų įdomu, kas dar iš kriauniečių yra patyrę tą, iki šiol garsią plėšinių epopėją?

III-oji Kriaunų vidurinės mokyklos abiturientų laida. 1958 m. Nuotrauka iš Kriaunų istorijos muziejaus

Minėto Eugenijaus klasioko Vlado Vaicekausko asmenyje matėsi vidinis tvirtumas, pasitikėjimas savimi. Atrodo, jam buvo savu oficialaus gyvenimo rodomas žengimas į priekį, „į šviesų rytojų“, norėjo pats prie jo prisidėti. Vėliau yra tekę skaityti – nepabūgo paprastų darbų, neprestižinės ūkinės veiklos kaime, vėliau studijavo teisę, galop tapo žinomu, nuolat lavinusiu save žurnalistu. Garsi liko prof. Petro Vasinausko kelionė arkliu aplink Lietuvą, kurį lydėjo Vladas Vaicekauskas.

 Vytautas Narkevičius – mūsų mokyklos krepšinio komandos neoficialusis kapitonas buvo linkęs visoms sporto šakoms. Tai buvo pats sportiškiausias mūsų vidurinės ankstyvųjų laidų mokinys. Tai matė ir žinojo mokytojai bei besimokiusieji vyresnėse klasėse. Tiesa, baigė ne Kūno kultūros, bet Vilniaus pedagoginį institutą. Nuo sporto niekur nenutolo, dirbo Trakuose irklavimo bazėje. Neblogai sekėsi ir jam pačiam irkluojant dvivietėje baidarėje, tačiau ilgainiui tapo puikiu treneriu, garsiu už Lietuvos ribų. Jam net buvo suteiktas nusipelniusio SSRS trenerio vardas. Staigi jo mirtis prieš porą metų – buvo skaudi netektis visiems Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo profesionaliems sportininkams. „Sporto“ laikraštyje trenerio atminimui skirtame rašinyje V. Narkevičius buvo įvardintas įžymiu, kurio dėka buvo išugdyti keli tarptautinės klasės meistrai, daug aukšto pajėgumo šios vandens sporto šakos Lietuvos sportininkų. 

Kalbant apie minėtąją laidą, tektų vėl paminėti brolio Eugenijaus bendraklasį Donatą Papaurėlį (tada gyveno Kriaunų dvaro teritorijoje), Antaną Malcių ir Zinautą Kišūną (iš Rukelių ir Buniuškių). Donatas Papaurėlis jau Kriaunose buvo tarp aktyvesnių. Vėliau, įgijęs pedagoginį išsilavinimą, beveik visą laiką dirbo „profesinio ugdymo srityje“. Įkūrus Lietuvos TSR Valstybinio profesinio techninio mokymo komitetą, jis ėjo gana aukštas administracines-organizacines pareigas Vilniuje, užėmė Auklėjamojo ir kultūrinio-masinio darbo skyriaus viršininko postą. Kaip ir pritiko „funkcionieriui“, turėjo solidų pilvuką, tiesa, daug rūkė, bet jo povyza nuo šiandieninės skyrėsi labai.

Be to, Donatas  visą laiką buvo saviveiklos erdvėje. Ir po Atgimimo liko aktyvus. Jis – Vilniaus Bočių klube, vis tebedainuoja su Rokiškio vilniečiais „Pragiedruliuose“, palaiko ryšį su nenuilstamu „Lietuvos valsčių“ serijos leidimo entuziastu Venantu Mačiekumi, ieškodamas tų, kurie gali turėti žinių apie Rokiškio valsčiuje gyvenusius asmenis, jo praeitį.

Atrodo, Donatas Papaurėlis mėgo įvairias organizacines iniciatyvas, galbūt pagelbėjo organizacinė patirtis jo darbo postuose. Jį reikėtų pagirti už tai, kad kartu su kitais, jis pasistengė tris ar keturis kartus sukviesti baigusiuosius Kriaunų vidurinę. Kvietė ne tik savo 1958 m., bet ir mūsų II-ąją 1957 m. laidą, buvusią kukliausią kiekiu (8 abiturientai). Jis su kitais ieškojo mokytojų adresų. Jam talkindavo Dalia Kišūnaitė, kiti.

Atvykdavo iki trečdalio, pavieniai ir su sutuoktiniais. Dalyvavau viename iš jų, kuris žinoma, rengtas naujojoje, erdvioje mokykloje. Sutikome kelis buvusius pirmųjų laidų mokytojus, buvusį direktorių Česlovą Aiduką. Jau nauji mokytojai, jų išleistos ir jau pasikeitę kelios moksleivių kartos seniai buvo pamiršę ir net neįsivaizdavo, kaip mes mokėmės itin primityviai, senuose, mediniuose pastatuose, be jokių patogumų. Vien tik apie tai nebuvo kada prisiminti, laikas greitai išdildo ir užtrina buvusius sunkumus.

Kitokioje, net neprimenančioje mūsiškės, aplinkoje surengtas susitikimas leido aiškiai suprasti, kad ir toliau dienos ir metai greitai bėgs. Dar sakėme, sąlyginai vadindami – mūsų mokyklą paliks mokytojai senbuviai (iš tikro, mokytojų kaita prasidėjo gana greitai), ateis ir gyvuos nauji lyderiai, mokyklos bei visuomenės akiratyje atsiras kiti veidai. Bet mūsų pasididžiavimu liko sugrįžę prisiminimų vaizdai, iš pirmo žvilgsnio paprasti, tačiau aprėpę nors ir tolimą savų gyvenimų pasaulį. Taip ir panašiai kalbėjome atsisveikindami po susitikimo ir su linkėjimais spausdami ranką vieni kitiems.

Su brolio Eugenijaus bendraklasiais Antanu ir Zinautu ne taip dažnai, bet po pamokų kartu tekdavo grįžti į namus. Antanas eidavo arba važiuodavo dviračiu į Lašų pusę, o mes su Zinautu per Pakenę pasiekę Buniuškius išsiskirdavom kryžkelėje. Mums su broliu iki namų Bagdoniškyje dar buvo toloka – geri trys kilometrai. Įdomu, kad brolis Eugenijus su Antanu ir Zinautu buvo tavorščiai (draugai). Nors jie visi būdu ir interesais nebuvo panašus, tačiau mokyklinis bendrumas juos siejo ilgus dešimtmečius. Jeigu jau draugas (buvęs tavorščius), tai tos bendrystės atsisakyti nevalia. Ir atėjus pensijiniam amžiui, minėta vyriška devintokų trijulė toliau palaikė ryšį.

Antaną mes vadindavome tik Gaspariuku, pagal tėvavardį. Jis nebuvo ir aukšto ūgio, todėl Gasparo sūnui tas Gaspariuko vardas labai tiko. Po Kriaunų, berods, mokėsi technikume Salose, nors buvo gana santūrus, bet pareigingas, nuoseklus, dirbo Rokiškio rajone. Patapo net Rokiškio apylinkės pirmininku (gyventojai juos dar vadindavo aplinkovais). Kažkada be didelio reikalo esame su broliu pas jį užsukę į kontorą. Ant sienos – serijinis lenininis portretas, todėl krito į akis. Paaiškino, kad tokiame darbe – nieko nedarysi, jam netrukdo, o „taip reikia“.

Zinautas Kišūnas mokėsi Kauno politechnikos instituto Šiaulių filiale, tapo ryšių inžinieriumi, liko Šiauliuose. Karjeros per kitų galvas, yra sakęs, nesiekė ir kai pas gyventojus pradėjo rastis lengvųjų – dėl savo sumanumo, darbštumo, gavo paskyrą „žiguliui“ (automobiliui). Kalbėjo, kad užsitarnavo tik pareigingumu. Bendraklasė jo puseserė Dalia Kišūnaitė taip pat baigė Kauno politechnikos institutą, dirbo inžiniere Kaune.

Kalbant apie pirmąsias tris Kriaunų vidurinės mokyklos laidas – daug ką ir gerai atsimindavo brolis Eugenijus. Tačiau ir vėl save primena amžina vyresniųjų klaida, kurią neišvengiamai kartoja viena po kitos gyvenusių kartos: kodėl aš savo laiku nepaklausiau artimųjų, giminių, tėvų ir nesužinojau iš jų to ir to, ir daug ko kito, ir štai – jau per vėlu… Daugiau  kaip pusantrų metų jaunesnis Eugenijus gerai prisimindavo konkrečius dalykus, o ir kitas brolis Antanas, su kuriuo buvo beveik šešerių metų skirtumas, deja, žinias su savimi taip pat nusinešė į amžinybę. Klaidos-taisyklės ir toliau mus lydi! (12 nuotrauka)

Septyni Jakimavičių vyrai (iš kairės): Gintautas, Eugenijus, tėvas Balys, Algimantas su sūnumis Sauliumi ir Aidžiu, Antanas. Bagdoniškis, 1979 m. Nuotrauka iš Algimanto Jakimavičiaus albumo

Iš viso Kriaunų mokyklą iš Bagdoniškio yra baigę nemažai mokinių. Įskaitant ir pirmąsias laidas, galėtume paminėti Liną Malcių, jo brolius Vladą ir Juozą, taip pat brolius Algimantą, Eugenijų ir Antaną Jakimavičius (1945–2009). Apie visus buvo užsiminta. Mūsų Antanas po Kriaunų vidurinės nebuvo tarp pirmūnų. Tačiau baigęs sumanė stotį į Šiaulių pedagoginį į lietuvių kalbą ir muziką (tokia buvo specializacija). Visai gerai jis pataikė. Turėjo gerą balsą ir klausą, todėl nuo studijų pradėjo ir ilgai buvo žinomo Šiaulių choro Varsa dainininku. Su žmona dirbo Šiaulių 4-oje vidurinėje mokykloje, 1994 m. pavadintoje poeto Jovaro vardu. Mokykloje Eugenijus vadovavo moksleivių muzikos būreliui. Po Atgimimo mokykloje pradėtas sustiprintas dekoratyvinės dailės (medžio, keramikos, tekstilės) mokymas. Mokykla įsirengė dirbtuves, brolis, kaip sakydavo kartu dirbę, „turėjo rankas“, su mokiniais ypač daug atliko dekoratyvinių, dailiųjų darbų iš medžio. 1994 m. mokyklos pedagogai jį išrinko direktoriumi, pareigas ėjo iki 2001 metų.

Kriaunų vidurinę baigė Genovaitė Blaževičiūtė, Apolionija Padolskytė (rajono spauda rašė apie jos tragediją – žūtį per gaisrą), Aldona Kulytė,  Irena Juodelytė, kuri geografiškai gyveno keliais šimtais metrų toliau ir už mus, prie pat Ragelių–Obelių vieškelio. Kriaunų absolventu 1964 m. buvo ir dar vienas Jakimavičius, mūsų pusbrolis, mūsų tėvo brolio Kazio sūnus – Jonas (1946–2006). Vilniuje įgijo inžinieriaus ekonomisto kvalifikaciją. Visi jo darbai buvo susiję su melioracija. Užėmė aukštas melioracijos statybų valdybos viršininko pavaduotojo pareigas, 1986 m. paskirtas melioracijos ir vandens ūkio ministro pavaduotoju. Vėliau perėjo dirbti į Lietuvos statybininkų asociaciją. Dirbo su keliom žinybom, turėjo reikalų su įvairaus rango ir patirties žmonėmis. Tam reikėjo organizacinių sugebėjimų.

Ankstesniais metais mes su broliu Eugenijumi Kriaunose susitikome nemažai tų, su kuriais teko mokytis Bagdoniškyje. Jie buvo iš Buniuškių, Busiškio, Knysos, Meldučių, kitų kaimų. Ne visi, gal kokia pusė, vidurinės nebaigė nei Kriaunose, nei kitur. Jau pamažu nykstančiame Bagdoniškio kaime (įdomu, turėjęs daug vienkiemių kaimas kolūkine gyvenviete netapo, liko tik jos užuomazgos – keli namai prie dvaro) baigę aštuonmetę, toliau mokydavosi Rokiškyje. Kaip ir mano jauniausias brolis Gintautas (g. 1955 m.) jau Kriaunų nebesiekė, kaip jie vadindavo – jis baigė Tičkynę (Rokiškio Edvardo Tičkaus vardo vidurinę mokyklą). Jiems buvo kitas nei mums metas. Gintautas VU studijavo fiziką, dirbo universitete inžinieriumi. Vėliau su Krikščionių demokratų partija įsitraukė į visuomeninę-politinę veiklą, tapo valstybės tarnautoju. Visi broliai palaikėme ryšį su tėviške Bagdoniškyje.



Traktoriai Kriaunose

Kriaunų vidurinę teko lankyti 1954–1957 metais nuo devintos iki vienuoliktos klasės. Mokykla buvo priauganti, iš septynmetės iki vienuolikos metų vidurinės. Kriaunų aštuonmetės mokyklos direktoriumi buvo paskirtas Česlovas Aidukas, kuris vadovavo mokyklai visus vadinamus „priaugimo“ metus, išleisdamas, berods, septynias absolventų laidas.

Apie šeštojo dešimtmečio miestelio mokyklos su negausiomis klasėmis kokią nors pedagoginę ar auklėjamąją patirtį vargu ar daug būtų įsimintinos medžiagos. Niekas tada nebūtų supratęs socialinio pedagogo arvadinamų psichologo paslaugų. Mokykla buvo ta vieta, kurioje mokomasi, reikia pasiruošti kitai dienai, atlikti namų užduotis.

Tada dar nebuvo prievolės mokykloms padėti žemės ūkiui, vadinasi, per rugsėjo pirmąją dar nebuvo prisimenami prabėgusių metų pasiekimai, tarp kurių jau būtų minimas klasių pasižymėjimas talkininkaujant žemdirbiams. Kriaunų mokyklos bendravimas su tarybiniu ūkiu atsirado jau po mūsų. Ir apie mokyklų talkas kolūkiniam kaimui sužinojome tik tada, kai jau patys dalyvaudavome jose būdami studentais.

Dar nebuvo ir bendro susirinkimo pirmąją mokslo metų dieną, kurio metu sumuojamas ankstesnių metų klasių stropumas, pasiekimai saviveikloje, kažkokiuose sporto pasirodymuose. Sporto varžybos mokykloje radosi vėliau, kaip ir dalyvavimas rajoninėse spartakiadose. Rugsėjo pirmoji nebuvo ryški. Mokytojai, susirinkę po vasaros, turbūt tarp savęs įspūdžių turėjo daugiau, o moksleiviai nedaug kas galėjo kur nors išvykti toliau Obelių ar Rokiškio, todėl jų vasaros laikas didesnėmis naujovėmis pasižymėti ir negalėjo. Pirmąją mokslo metų dieną pamokų buvo nedaug. Būdavo susitikimas su auklėtoja, pasišnekėjimai – kas, kur, ką veikė ar matė. Bent dviejų dalykų mokytojai supažindindavo su tvarkaraščiu, dar prieš klasę pavartydavo naujus vadovėlius. Užduotys ir dalykinės pamokos prasidėdavo vėlesnėmis dienomis.

Algimantas Jakimavičius Kriaunose. Rudenį ir pavasarį Kriaunų mokyklą iš Bagdoniškio su tokiais „bateliais“ lengvai pasiekdavome. 1954 m. Nuotrauka iš Algimanto Jakimavičiaus albumo

Kadangi mes tebuvome Kriaunų vidurinės pirmųjų laidų absolventai, todėl bent jau pačioje mokykloje nebuvo didelių nepamatuotų patarinėjimų, matyt, dar nebuvo tam biurokratinės būtinybės. Mokytojai kažkokias ataskaitas, tikriausiai, rašė, žinoma, teisinosi, kodėl nėra komjaunimo, pastaruoju atveju, aišku, nieko kitko negalėjo sakyti, išskyrus – auklėsim, viskas bus.  Klasių atmosfera, kaip ir pamokos nuotaika, priklausė nuo klasės auklėtojo(-jos) ir dalyko dėstytojo. Mokinys turėjo klausyti mokytojų ir būti drausmingas. Supratimas buvo toks, kad ką nors negera padarius, bus labai „negražu nuo žmonių“, vadinasi, gėda tau, tavo tėvams, o ir kaimynai vieni kitus pažįsta (kad tokią nuostatą dabar kas savaitę ir be progų nuolat kartotų mūsų Švietimo ministeriečiai ir visi rajonų švietimo valdininkai pradedantiesiems mokinukams ir toliau, ir toliau…). Drausmingumas buvo susijęs ir su kaimo tradicija, šiek tiek atsigaunančiu po karo ir kitų sunkumų gyvenimu. Tėvų nuostata būdavo tokia, kad mokykitės vaikai „iš paskutiniųjų“, kad tik jums nereikėtų bristi to kasdienio, vargano purvo, kaip mums. Tą varganumą vaikai matė patys ir daugumai kokių nors įtikinėjimų ar aiškinimų nereikėjo.

Priaugančios Kriaunų vidurinės mokyklos 9 klasės mokiniai su mokytoju Vladu Lisu po egzaminų. 1955 m. pavasaris. Kazio Stakėno nuotrauka


Aišku, buvo ir tokių tėvų, kurie nedaug pergyveno dėl savo vaikų-moksleivių pažangumo, dėl aukštesnio mokslo ateityje. Regimiausia technika aplinkumoje buvo traktoriai. Apie jų naudą ir su tuo susijusią ateities gerovę rašė laikraščiai. Rusiška technika atkeliaudavo iš Rytų, todėl kolūkių žmonėms vien tik ir teigta, kad tai susiję su kolūkinio kaimo pažanga ir kai jos bus vis daugiau – gyvenimas gerės. Kai kurio moksleivio vyresnieji broliai buvo patapę traktorininkais (pradžioje traktorininko teisių turėti nereikėjo), todėl jaunesnėse klasėse į klausimą – kuo norėsite būti, daug berniukų tiesiai „svajodavo“ – būsiu traktoristu (kaip ir aštuntajame dešimtmetyje – noriu būti kosmonautu…). Traktorių jėga kaime buvo labai svarbi. DT – dyzelinis traktorius – taip sutrumpintai. Ilgai laukuose dirbo DT-54, tik apie 1963 metus, atrodo Charkove, pradėti gaminti net 20 „punktų“ galingesni DT-75. Traktoriai vaidino ir didžiulį ideologinį vaidmenį – buvo pristatomi pažangos simboliu, traktorius buvo sureikšminamas. Kurtos dainos. Rusiškai dainuota apie koni stalnyje, bojevyje druzja traktora (plieniniai žirgai, traktoriai – kovos draugai). Tai rodo – rūpinimasis derliumi buvo prilyginamas kovai ir tai, kad ir netiesiogiai ta kova už derlių veikė jaunuomenę, moksleivius. Tiesa, lietuviškai iš rusų kalbos dainelės žodžiai nebuvo verčiami pažodžiui į plieniniai arkliai, bet buvo švelninama, kad tie pavadinimai neskambėtų atstumiančiai. Dainose skambėjo: žirgeliai plieno

Prabėgus dešimtmečiui pažiūra į traktorininkus labai smarkiai pakito. Normalus vyrukas dirbdamas su vikšriniu traktoriumi (pradžioje ūkiuose tik tokie ir buvo) negalėjo būti tvarkingas, nėra ko kalbėti apie specialius rūbus. Jie dirbo savais prastais, panešiotais, kurie nuo tepalo, nuolat tepaluotų rankų negalėjo būti švarūs. Mat traktoriai dažnai gesdavo, remontuodavo patys, keitė dalis (tepaluoti filtrai, dyzelinis kuras, alyvuoti įrankiai, piltuvai ir pan.). Drabužiai ir batai buvo prisigėrę alyvos-kuro ir dulkių mišinio. Iš traktoriaus kabinos tekdavo iššokti į ariamą ar kitaip apdirbamą dirvą, jei kas nors negerai su plūgu ar kitu padargu. Kai kada nukrisdavo ir vikšras. Gelbėdavo kerziniais vadinami auliniai, arba guminiai batai. Nepiktybiškai, tačiau „traktoristus“ pavadindavo juodašimčiais – nuolat jie juodi, kalbėdami gražių žodžių nerinkdavo. Ir mergelės prie jų nepuldavo… Tad mamos, ragindamos savo vaikus kuo stropiau mokytis, turėjo akivaizdų pavyzdį – jei nesimokysi, nesistengsi ar blogai mokinsies – va, liksi „traktoristu“.

Vikšrinis traktorius D-54 veža Kriaunų vidurinės mokyklos mokinius. Apie 1957 m. Juozo Vaitkevičiaus nuotrauka


Sušvelninus vardą, jie virto „mechanizatoriais“, „mechanikais“, o laikui bėgant, ir žiemomis buvo įdarbinti kuriamose mechaninėse dirbtuvėse, kurių prie mūsų dar nebuvo.

Tapus 1954 metais Kriaunų moksleiviu – savos patirties ar bendraamžių pasakojimų, kurie būtų labai įsiminę, neišliko. Kaimų aplinka, buitis, kasdienybė buvo panaši. Dar nebuvo kalbų apie gyvenviečių kūrimą. Mažesnėse ar gausesnės šeimose moksleiviai buvo susiję su tėvų rūpesčiais. Neretai būdavo, kad namuose, jei mokinys neruošia pamokų, vadinasi yra laisvas. Tada jau prie kokių nors ūkio reikalų. Kolūkiečiui skirta 60 arų sklypas: bulvėms, daržui, sėdavo miežių, kurių reikėjo pašarui. Bulviasodis, bulvių kasimas, o sunkiausia būdavo apsirūpinti šienu žiemai. Griovių, laukų pakraščiai, pamiškės, pievelės tarp krūmų būdavo šienaujamos dalgiu, tačiau viską reikėjo išdžiovinti. Tuos darbus atlikti mokėjome. Jei po Joninių stoja lietingos dienos – šienas ir supūdavo, daug darbo nueina perniek. Dar labai būdavo svarbu gerai nuspėti orus, bet kaimiečiai, žiūrėdami į dangų, klausydamiesi vėjo, juos dažnai gerai numatydavo… Mūsų pažįstami kaimyninių namų moksleiviai vasarą, rudenį taip pat būdavo kuo nors užimti.

Buvusi Kriaunų klebonija – „senosios“ mokyklos pastatas. 1960 m. Kazio Stakėno nuotrauka

Besiplečianti Kriaunų mokykla patalpų turėjo nedaug ir turėjo išsitekti dviejuose mediniuose pastatuose. Vienos klasės buvo vadintoje „senojoje“ mokykloje, kažkada  klebonijai statytame pastate, kiti, dabar sakytume kompaktiškai, glaudėsi vadinamame Pupelio name. Girdėjome, kad jo šeimininko šeima buvo išvežta, tačiau apie tai, nors ir tarp vyresnių moksleivių, niekada nebuvo kalbama. Mokytojai apie tai, atrodytų, turėjo žinoti, tačiau, matyt, irgi tos temos vengė.

Buvusio savininko namo pirmasis aukštas buvo skirtas mažiau gausioms aukštesniosioms klasėms, o antrame aukšte viename jo gale buvo mokytojų kambarys, viduryje – direktoriaus kabinetas ir greta esantis nedidelis buvo paskirtas mūsų devintai klasei. Galime galvoti – buvome mokyklos valdžios priežiūroje, tačiau jokios priežiūros, aišku, nei reikėjo, nei buvo. Klasėje tebuvo penki mokykliniai suolai, nes mūsų tebuvo tik dešimt, o paskui vienas suolas liko tuščias, nes, kaip minėta, baigėme vidurinę tik aštuonetas.

Visą laiką ir mes, ir mokytojai ir pats direktorius kasdien siaurais mediniais laiptais lipdavome į viršų ir leisdavomės žemyn. Tai buvo kaip ir privalomas sportas ir rytais, ir per pertraukas. Per trejis mokslo metus tokia kasdienybė ilgam įstrigo. Dar galima pridurti, kad dabartinei, jau trečiai kartai (arba po daugiau kaip 60 metų) gal ir sunkiai įsivaizduojama – Kriaunose ir mokykloje elektros nebuvo, o apšvietimas buvo žibalinėmis lempomis, kartais tiko ir žvakės, jei apniukusią dieną vėliau išaušdavo rytas. Klasėse buvo paprastos krosnys, kūrenamos malkomis, anglimi. Kartais, nors ir neilgam, jautėsi smalkių kvapas.

Pupelio namas Kriaunose – antrasis mokyklos pastatas. Apie 1958 m. Juozo Vaitkevičiaus nuotrauka

Nereikia sakyti, kad nebuvo mokyklai tinkamo pastato, o ką jau kalbėti apie kokį nors bendrabutį. Tolimesnių kaimų mokiniams tėvai žiemai samdydavo kambarius. Mes su broliu Eugenijumi 1954–1955, 1955–1956 m. žiemos mėnesiais taip pat gyvenome „ant buto“. Po keturias naktis praleisdavome pas svetimus, penktadienį eidavome į namus, o po savaitgalio, pirmadienį ryte vėl į Kriaunas.

 Vienai žiemai (nuo 1955 m. gruodžio) kambarys buvo pasamdytas pas Griškevičius, pas tuos pačius, kurie buvo Petro, tapusio Lietuvoje „pirmuoju“, o ir Kriaunose žinoto Albino, tėvai. Griškevičių namukas buvo nedidelis, jie kažkiek turėjo daržo, laikė karvę. Dabar, regis, gaila, niekuo smulkiau nepasidomėjome, kad ir šeimininkų  gyvenimo kasdienybe. Griškevičienė vakarienei mums išvirdavo labai skanios „zacirkos“, ją privirdavo geru, nenugriebtu riebiu pienu. Tėvas kiek žemesnis už vėliau Lietuvoje garsų sūnų, tačiau išvaizda buvo labai panašus, dirbo Kriaunų pašte vedėju ar vadinosi kitaip, buvo viršininkas sau. Buvo ramus, mažai kalbus, orios tarnautojo išvaizdos. Jis ant namo stogo buvo įsitaisęs mini vėjo jėgainę. Esant stipriam vėjui iš priemenės dviem traukėm paleisdavo sparnus, dar lygtai galėjo juos pasukti statmenai prieš vėją. Taip įkraudavo žemai stovintį akumuliatorių. Ne visada, tačiau iš jo užžiebdavo palubėje įtaisytas mažas elektros lemputes, būdavo šviesu, atrodydavo kaip kokia šventė. Berods, 1958 metais jis šienavo griovio šlaitą, kažkaip ten žmogui nutiko, kad darbas baigėsi tragiškai – jis mirtinai susižeidė. Mes abiejų Griškevičių sūnų nesame ir matę. Šeimininkė buvo paprasta, bendraudavo, sakydavo, kad kalbasi su Kriaunų kaiminkom.

Iš ūkiškų kaimo persakytų prisiminimų, šiuo metu sakytume galimai (dabar be šio išsireiškimo – niekaip), po kiek metų, 1977–aisiais, mirus Anelei Januškevičiūtei-Griškevičienei, laidotuvių dieną turėjo atvykti ir sūnus Petras. Kadangi postas Vilniuje jau buvo aukštas, jis turėjo ir palydą. Rokiškio rajono kooperatyvui teko rūpestis: į Kriaunų kad ir kuklią parduotuvę gali užsukti koks Vilniaus svečias. Nepritekliaus metą joje atsirado retų prekių. Kriauniečių, kitų, susijusių su laidotuvėmis dėmesys – parduotuvei, pardavėja sukosi apsupta pirkėjų. Laidotuvės tapo jau nepirmaeiliu dalyku. Atsiradę, kas priėmė sprendimą šiuo, vos ne politiniu klausimu. Sugalvota priežastis (nežinia kokia), kad parduotuvę reikia laikinai uždaryti. Ne visiems pasisekė patekti į jos vidų, iš kur durys buvo užrakintos, o likę viduje ir apsipirkę buvo išleisti į lauką už prekystalio pro išėjimą į kiemą.

Po poros metų gyventi kitur, kad ir po kelis mėnesius, labai nebesinorėjo. Su broliu sutarėme, kad į mokyklą vaikščiosime iš namų. Buvome jau „dideli“ – aš pradėsiu vienuoliktą, brolis – dešimtą. Tiesa, mums iki Kriaunų buvo toli, nes gyvenome vakarinėje Bagdoniškio dalyje, tad vienas km buvo iki dvaro, 2 km – iki Buniuškių ir 4 km – iki Kriaunų ir, jei tiesiai – per nepatogią, turinčią klampynių, o rudenį, pavasarį ir pažliugusią Pakenę. Pėsčiomis.

Važiuodami dviračiais nuo Buniuškių dažnai sukdavome vieškeliu, pro Lašus. Kelias buvo nežvyruotas, neplatus, dar nebuvo juo važiuojančių autobusų bei kito transporto, taigi tokiam dviračių jaunimėliui kaip mes būdavo net smagu.  Esant geram orui, stabteldavome ant vieno ar kito tilto per Kriaunų upę. Reikia pasakyti, kad tada jokio betoninio tilto nebuvo. Buvo du mediniai tiltai per Kriauną su turėklais, prie kurių dviračius atremti buvo patogu. Vienas tiltas –  per pačią upę, kitas – per pavasarinį prataką, kai Kriauna patvindavo. Pasivydavo kiti namo grįžtantieji iš Kriaunų mokyklos, būdavo kažkokie pabendravimai, kiti norėjo palaukti „mergiočių“, kad kai kurias pakalbinti. Vadinasi, kai kada įtampos visai nebūdavo, tik vietinės reikšmės kasdiena, labai jau nesudėtinga, tačiau apspręsta to laiko, kaip ir ši XXI a. būtis, po kokių dviejų kartų, tikriausiai, taip pat atrodys gana primityvia.




Kvepiantis duonos vežimas Obeliuose

Keliaujame Nepriklausomybės 32-aisiais metais. Mūsų kartai, patyrusiai tą paprastą, eilinį, griežtai apribotą gyvenimo tarpsnį, prieš tris dešimtis (nuo 1990-ųjų kovo) pradėjo išlįsti gausybė faktų, detalių, kontrastingiausių dalykų, kurie buvo taip perpinti nematomais siūlais, apdengti maskuojamaisiais apdarais, padėjusiais sistemos pavydėtinam gajumui. Dargi ji ir plito, tik dabar sužinome (toli gražu ne viską), kaip įvairiausiuose taškuose dirbo psichologiškai, fiziškai, ideologiškai ir kitaip parengti emisarai… Mes visi buvome suvaldyti, viskas buvo 98,5 % masei aišku. Liko kasdienybės egzistenciniai dalykai, kaip toliau dėl sveikatos laikysis tėvai, jaunesni broliai, dėdės su kaimynais; kaimiečiai neretai pasitenkino žiguliovska piva, iš Rokiškio veždamiesi valstybinės (nebrangi buvo) prisidurdavo prie krūminės, dar ir atsargai pasilikdavo, nes kitos „valiutos“ nelabai buvo, o reiks arklį gauti, traktorininkui atsilyginti, kita. Tiesa, nebadavome, neskurdome, jei lyginsime su nesuskaičiuojamais tremtiniais, kitaip nukentėjusiais, neišgyvenusiais…  

Piešinyje 12 ir 13 numeriais pažymėta Algimanto Jakimavičiaus 1968 m. atradimo – vapsvelės (Lituania brachyptera Jakim.) sparnai. Natūralus vabzdžio dydis – 2 mm.

Apie 1967 m. nuvažiavus į Leningradą, galėjai atsivežti Rokiškio sūrio (jo buvo ir Maskvoje), Vilnius – žemesnio rango, rajonai – vėl atitinkamai „savo vietoje“.

Nebūtinai jiems galvoje turi būti (rūpėti) sūris. Arba atsirado neoninis apšvietimas. Vilniaus centrinė gatvė, pagal tam tikrą „metodiką” turėjo teisę tik į tam tikrą, apibrėžtą neoninių vamzdelių skaičių, o ne kokį nors, sakykim, architekto manymu kitą kiekį (istorijoje „tvarkos“ pavyzdžių būta – vienas iki šiol turintis įtakos – tai Kauno dabartinė Laisvės alėja; cariniu metu vienoje šios gatvės pusėje negalėjo būti statomi namai, aukštesni nei dviaukščiai, už visus namus buvo aukštesnis tik soboras!).

Aišku, apie viską dabar daug kalbėta, rašyta, o ir keikti savęs nebėra jokio tikslo, mes jau nueiname už nematomo akiračio, pasikeitė viena karta su viršum, gal pusantros. Sunku jiems perteikti išgyventą aplinką, kartais norisi parodyti žodžiu apie kažkam išleistą energiją, patirtus jaunų dienų džiugesius, sutiktas neišsimokslinusias, tačiau „protingas iš galvos“ retenybes. Sunku gi anūkei suprasti, kad Obeliuose ir Rokiškyje duona buvo tik iš II-os ar III-ios kategorijos miltų, atvežtų iš vadinamų neliečiamų atsargų, o švieži grūdai eidavo saugojimui trims metams (gal ir ilgiau). Geresnių ruginių primaišydavo Vilniuje, tad atsiradusios po 1983-iųjų pavadinimu „lietuvišką“ veždavome į tėviškę, Bagdoniškį. Po karo buvo geriau – Rokiškio kraštą gelbėjo Dvinskas, traukiniu tėvai ir kaimynai duonos parsiveždavo kepaliukais po pusę ruginio maišo. Kažkodėl ten daugiau ko mūsų žmonės gaudavo ir „gelažų“ krautuvėje, ir turguje. Atsiveždavo jie čviekelių ir geležinių, ir medinių, ir Primos, sakydavo, geriau nusipirkti Latvijoje. Gaila, greitai ten aruodai išseko, o ir lietuviškai susikalbėti darėsi sunkiau arba nebegalima, o ir latviai su savo kalba darėsi mažai ko beverti.

Tai paauglystė, ėjo tam tikras aplinkos pažinimas. Išliko vaizdas ir su niekuo nepalyginamas kvapas Obeliuose. Gal tik porą kartų, berods 1953 m., padėjau tetai stovėti eilėje, laukiant vadintos forminės duonos. Miestelio centre, prie balto namo, kur buvo krautuvė, anksti ryte išsirikiuodavo ilga eilė dar iki ją atidarant (vėliau atėjusieji forminės nebegaudavo). Visi laukdavo arkliu kinkyto duonos vežimo. Vaizdas – lyg ratuose išilgai paguldyta paprasta lentinė spinta. Viename jos šone dvejos durelės, kurias vežėjas atidaro ir ima ištraukiamus stalčius su juose sudėtais duonos kepaliukais. Juos suneša į parduotuvę. Parduotuvė atsidaro, eilinis šurmulys, eilė kiek pasimeta, tačiau triukšmauti – nėra kada. Gavę (nebuvo ir žodžio nusipirkau, o sakydavo – gavau) kepaliuką, stovėdavo daugiausia moterys, tai po to jau sukdavo į namų pusę. 

Liko pasakyti apie kvapą. Mat, bruku atvažiuojantį nuo bažnyčios kalniuko vežimą eilė pamatydavo pirmiausia. Įspūdį tą dieną padarė pro plyšius iš duoninės dėžės kylantys garai. Esant šaltam ryto orui, jie pasirodė įspūdingi – buvo gražiai balti. Baltam debesėliui artėjant, matyt tai buvo pavėjui, pasijuto tas įsiminęs, šviežios, tik ką iškeptos pusbaltės duonos kvapas. Tada radosi jausmas – atvažiuoja pasakiškas skanumynas, prisiminus net ir dabar atrodo, kad jo nepermuštų sutinkamų geriausių konditerijų aromatai.

Krepšininkai (iš kairės): Vytautas Narkevičius, Donatas Papaurėlis (abu 10 kl.), Juozas Lokcikas, Lionginas Palivonas (11 kl.), Vytautas Novikas (10 kl.), „treneris“, su švarku ir kamuoliu – Algimantas Jakimavičius (11 kl.) Kriaunų vidurinės mokyklos krepšinio aikštelėje.1957 m. pavasaris. Kazio Stakėno nuotrauka

Gaila, kad nebėra Kriaunų mokyklos. Kokia ji bebūtų, daug kam davė gyvenimo pamatus (nuo pirmoko iki vienuoliktoko). Ką bepasakysi. Tai buvo sava mokykla, kad ir tik su ilgais guminiais pereidavome Pakenės upelius. O krepšininkai lanko tinkliuko tai neturėjome, lankai buvo pliki, kaip ir patys pliki, tikrąja to žodžio prasme, buvo žaidėjai. Nesvarbu, kad ir basi, tačiau – krepšininkai (matyt, jau tada kažkur buvo girdėta apie Lietuvos krepšinį).



Vytautas Šlikas Pauliaus Širvio poezijos skaitymuose Degučių k.
2017 m. rugpjūčio 18 d.




Pro memoria
Vytautui ŠLIKUI

(1929 – 2021)



Vylius Leonavičius
(Kriaunų kaimo bendruomenės narys)





            Dar prieš du metus įrašinėdamas interviu su Vytautu Šliku, mintyse negalėjau atsistebėti šio žmogaus sumanumu, šviesiu ir kritišku mąstymu. Kartu buvo be galo įdomu, kaip toks protingas ir atkaklus žemaitis, tapęs ne tik turtingo kolchozo pirmininku ir įtakingu veikėju ne tik savo rajone, bet ir Lietuvos žemės ūkio politikoje, savo geriausiais amžiaus metais tarnavo prievartinei sovietinei sistemai. Sovietiniu laikotarpiu jo, kaip ir daugelio aktyvių ir gabių žmonių vaidmuo turėjo įtakos priimant didesnius ar mažesnius sprendimus. Tad buvo įdomu, kaip jis suvokė sovietinio laikotarpio tvarką, ką buvo galima daryti kitaip ir ko nepadarė arba ką darė blogai. Žadėjau dar ne sykį susitikti, parodyti straipsnį, kuriame citavau kai kurias jo mintis, bet laikas bėgo, darbai spaudė, tad dabar tik belieka gailėtis, nes tai buvo žmogus, turėjęs labai didelę ir įvairią patirtį.

            Kalbant su juo atrodė, kad tai buvo vienas iš tų nedaugelio kolchozų pirmininkų, kuriems tarsi buvo pavykę atrasti kažkokią pusiausvyrą tarp prievarta sovietinės sistemos primestos antihumaniškos bei neproduktyvios ūkininkavimo tvarkos ir Lietuvos kaimo žmonių šiek tiek oresnio gyvenimo ir gerbūvio.

            Šiandien akivaizdu, kad ši sistema turėjo žlugti, o tada buvo daug neapibrėžtumo ir neaiškumo, nes daugelis net pačių menkiausių sprendimų priklausė ne nuo pačių žemdirbių, o aukštesnės valdžios – tiek vietinės, tiek Maskvos. Kaip tose siaurose pasirinkimo sąlygose jam pavyko sukurti santykinai pasiturintį kolchozą? Juk sovietiniais laikais nedaugelis kolchozų buvo rentabilūs, o protingi ir darbštūs vadovai, norintys tose nuolatinio trūkumo, kyšių ir veidmainiavimo sąlygose pasiekti geresnių ūkininkavimo rezultatų bei pagerinti nors kiek savo ir kaimo žmonių gyvenimą, turėjo ir veidmainiauti, ir vežti kyšius tiek vietinei, tiek Maskvos valdžiai, giedoti ditirambus savo viršininkams bei okupacinei tvarkai. O kartu atsisakyti doroviškai vertinti savo ir kitų veiksmus, bei prarasti dalį savo asmenybės.

            Žinia, kolchozo pirmininkas gyveno geriau nei jo baudžiauninkai, važinėjo „Volga”, net rajoninę valdžią galėjo pasiųti „vėžiauti”, nes jo kolchozas buvo našus, o ir Vilniuje turėjo draugelių. Tačiau turėjo paklusti sovietinei sistemai. Kaip toks tvirtas ir užsispyręs žemaitis savyje derino ir ar suderino tą prieštaringą sovietinės sistemos valdomą pasaulį? Dabar jau nebepaklausiu.

Vylius Leonavičius, Eglė Ozolinčiūtė Sovietinio žemės ūkio transformacija
https://core.ac.uk/reader/335056147