Kriaunų mokykla

Pradedame publikacijas apie Kriaunų krašte veikusias mokyklas, jose dirbusius mokytojus, besimokiusius mokinius. Skelbsime buvusių mokytojų ir mokinių prisiminimus, dokumentus, fotografijas.

Maloniai kviečiame visus parašyti apie savo vaikystės ir jaunystės metus mokykloje, taip pat kviečiame atsiliepti pastebėjus netikslumų ar turint papildymų, el. paštu: klaudijus.driskius@gmail.com, arba telefonais: 8 699 48388, 8 611 94355.

Mokyklos Kriaunų apylinkėse

Prie Kriaunų bažnyčios  XVIII a. antrojoje pusėje jau veikė parapinė mokykla, kuri po 1863 m. sukilimo buvo paversta rusiška liaudies mokykla, ji veikė iki 1915 m. Manoma, kad spaudos draudimo metais Kriaunų apylinkių kaimuose veikė slaptų daraktorinių mokyklų, kurių caro policijai nepavyko susekti ir todėl apie jas archyvuose medžiagos nepavyko rasti. Atsikūrus Lietuvos valstybei, visoje Lietuvoje buvo susirūpinta pradiniu švietimu. 1919 11 03  buvo atkurta Kriaunų pradžios mokykla, 1927 02 01 – Bagdoniškio pradžios mokykla (įkurta 1915 m.; manoma, okupacinės vokiečių valdžios), 1926 10 15 įsteigta Bajorų pradžios mokykla, 1927 11 03 įsteigta Keležerių pradžios mokykla (veikė Juozapavos k.). Panašiu laiku įsteigtos Bradesių, Bobriškio, Gegėliškio ir Lašų pradžios mokyklos.

Venantas Mačiekus



* * * * * * * * * *



STASĖ ŠIMKEVIČIŪTĖ – IDIENĖ

Gimiau Lietuvos centre, lygumų krašte – Kėdainių rajone, Pernaravos seniūnijoje. 1975 m. baigiau Pernaravos vidurinę mokyklą ir išvykau iš gimtųjų namų studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros mokslo. Studijuojant tekdavo rudenį važiuoti į Lietuvos kaimus padėti žemdirbiams nuimti derlių. 1977 metų rudenį atvykome į Sartų tarybinį ūkį kasti bulves. Susipažinau su autobuso vairuotoju Jonu. Patiko žmogus, patiko supanti gamta – ežerai, ežerėliai, kalvos ir kalnai. Taip 1978 metų rugsėjo 1- ąją pradėjau savo pedagoginį darbą Kriaunų vidurinėje mokykloje. Darbas patiko, mokytojų kolektyvas taip pat.
Gyvenimas nulėmė, kad teko dirbti ne tik mokytoja Kriaunų mokykloje, bet ir direktore Kriaunų kultūros namuose, viršaičio Vytauto Adomonio pavaduotoja Kriaunų seniūnijoje, Aleksandravėlės pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros bei istorijos mokytoja. Sekėsi dirbti visur, žmones sutikau geranoriškus. 1999 metais sugrįžau į savo pirmąją darbovietę – Kriaunų mokyklą. Tik ne į vidurinę, bet jau pagrindine tapusia. Šių metų rugsėjį  sukaks 42 metai, kai gyvenu šiame krašte. Laikau save jau Rokiškio krašto gyventoja. Gimtinę – Pernaravą – aplankau svečio teisėmis.
Kriaunų pagrindinės mokyklos direktorė (2002–2018).
Rokiškio Senamiesčio progimnazijos Kriaunų ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus ūkvedė (2018–2020).

ISTORIJOS RATAS SUKASI

1776 metais Kriaunose įsteigta parapijinė mokykla, kurią lankė 7 vaikai. Mokykla kasmet augo mokinių skaičiumi. Iki 1948 metų išlaikė pradinės mokyklos statusą. Joje dirbo vaikų rašytojas, mokomųjų vadovėlių autorius Antanas Busilas, kilęs iš Aukštakojų kaimo (Obelių sen.). 1948–1952 metais iš pradinės mokyklos statuso pakilo į septynmetę. Kriaunose vidurinė mokykla buvo perorganizuota iš septynmetės 1952 m. rugsėjo 1-ąją. Mokykla išleido 44 abiturientų laidas. 1956–1999 metais vidurinę mokyklą baigė 581 abiturientas. Vidurinei mokyklai vadovavo 5 direktoriai:

  1. Jadvyga Piliponienė; dirbo 1954 m. Apie direktorę jokių žinių neišliko, nėra nuotraukų.
  2. Česlovas Aidukas; mokyklai vadovavo 1954–1964 m. Vėliau buvo perkeltas dirbti į Švietimo ir mokslo ministeriją. Su juo bendrauta iki mirties, mokinių prisiminimai apie direktorių kuo geriausi.
  3. Juozas Vaitkevičius; dirbo nuo 1964 m. iki 1970 m. Šiuo metu gyvena Rokiškyje.
  4. Vaclovas Tautkevičius; vadovavo 1970–1987 m. Pablogėjus sveikatai, nuo 1987 m. rugsėjo 1–osios dirbo rusų kalbos ir literatūros mokytoju. Direktoriaus vadovaujama mokykla plačiai garsėjo sportine veikla, ypač stalo teniso srityje, išugdė daug sportininkų. Jo rūpesčiu 1982 metais buvo pastatytas mokyklos priestatas, daugiabutis gyvenamas namas mokytojams. Amžino atilsio atgulė 2012 m. lapkričio 1 dieną Kriaunų kapinėse.
  5. Ričardas Žukauskas; vadovavo vidurinei mokyklai 1987–1999 m. ir 1999–2001 m. – pagrindinei mokyklai. 2001 m. matematikos mokytojui Algimantui Pilkauskui išėjus į užtarnautą poilsį, Ričardas Žukauskas mokė matematikos iki 2018 mokslo metų pabaigos – pagrindinės mokyklos reorganizavimo į Rokiškio Senamiesčio progimnazijos Kriaunų ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyrių.
1-oji Kriaunų vidurinės mokyklos laida. Antroje eilėje ketvirta iš kairės klasės auklėtoja Stasė Bitinaitė; pirmoje eilėje antras iš kairės mokytojas Vladas Lisas, toliau mokytojai Germa Vaičiūnaitė, Kazys Stakėnas. Kriaunos, 1956 m. birželio 28 d. Nuotrauka iš Aldonos Zakarevičiūtės-Dilienės šeimos archyvo


Rokiškio rajono tarybos 1999 m. kovo 19 d. Nr. 40 sprendimu 1999 m. rugsėjo 1-ąją Kriaunų vidurinė mokykla tapo pagrindine (dešimtmete) mokykla. Į pagrindinę mokyklą 1999 m. rugsėjo pirmąją susirinko 153 mokiniai ir 21 mokytojas.

44-oji Kriaunų vidurinės mokyklos laida. Pirmoje eilėje centre – klasės vadovė Vilija Kastanauskienė. Kriaunos, 1999 m. Nuotrauka iš Kriaunų istorijos muziejaus 


2001 metais mokykla užmezgėme ryšius su Bostono labdaringa organizacija iš Naujojo Orleano. Gavome 13 tonų paramos už 40 tūkst. litų. Didžiąją paramos dalį sudarė įvairus popierius: spalvotas, rašomas, braižybos, piešimo. Mokiniai per darbų, dailės pamokas buvo aprūpinti popieriumi. Šia parama mokyklai džiaugėsi mokinių tėvai.

Po 17 metų pertraukos sugrįžau ir aš į savo pirmąją darbovietę, buvau paskirta mokyklos direktoriaus Ričardo Žukausko pavaduotoja ugdymui kuruoti mokytojus, mokinių savivaldą, neformalųjį ugdymą. Sugrįžusi radau keletą senųjų mokytojų – Algimantą Pilkauską, Nijolę-Emilę Tautkevičienę, Viliutę Kastanauskienę.

Siekiau, kad pagrindinė dešimtmetė mokykla kaime būtų švietimo, kultūros ir informacijos centras. Mokyklos gyvenimas buvo aktyvinamas iniciatyvių grupių ir komandų iš mokinių, tėvų ir pedagogų kūrimu. Pedagogai buvo skatinami dalintis gerąja darbo patirtimi savo kolektyve, tarp rajono ir respublikos mokyklų. Tėvai pritarė anglų kalbos mokymui būrelyje, informatikos būrelio steigimu 5-6 klasių mokiniams. Šie dalykai tuo metu kaime buvo naujovė, kadangi Rokiškio rajone pirmoji mokoma užsienio kalba buvo vokiečių.

Dalyvavome Mokyklų tobulinimo centro ir Švietimo ir mokslo ministerijos surengtame projekte ,,Pagrindinė mokykla – besimokanti organizacija“. Projekto partneriais pasirinkome Anykščių rajono Raguvėlės pagrindinės mokyklos kolektyvą. Bendras mokyklų bendruomenių susitikimas vyko ir Raguvėlėje, ir Kriaunose. Komandos ieškojo mokyklos kaitos krypčių, gilinosi į specialiųjų poreikių mokinių ugdymo problemas, jų sprendimą. Įsitikinome, kad gera ir įdomu dirbti bendradarbiaujant.

 2002–2003 mokslo metais pradinių klasių mokytoja Inga Repšytė laimėjo projektą ,,Kriaunų priešmokyklinės ugdymo grupės ir jos aplinkos įkūrimas“. Gautas lėšas iš Švietimo kaitos fondo ir Ugdymo inovacijų centro panaudojome įkurti mokykloje priešmokyklinę grupę, kuri rengtų vaikus mokyklai. Į grupę surinkome 12 Kriaunų seniūnijos 5–6 metų vaikų. Norėjome, kad visų šeimų vaikų pasirengimas mokyklai būtų vienodas. Priešmokyklinio amžiaus vaikai turiningai ir naudingai leido laiką, buvo ugdomi ir lavinami mokytojos Alės Buitvydienės.

Mokykla pagal galimybes teikė paslaugas mokyklos bendruomenei ir miestelio gyventojams: nuomojo mokyklinį autobusą, sporto salę, valgyklą, teikė kopijavimo ir interneto paslaugas. Už surinktas lėšas buvo kuriamas mokyklos gerbūvis.

Mokykla nuolat ieškojo rėmėjų. Nuolatos mokyklos renginius, išvykas rėmė Lašų ŽŪB, AB ,,Kriaunų malūnas“, P. Blažio IĮ, Ritos Stakienės parduotuvė.

Mokytojai dalyvavo įvairioje projektinėje veikloje: laimėti respublikiniai projektai. Vienas jų – ,,Priešmokyklinės ugdymo grupės ir jos aplinkos įkūrimas“. Gavome 2000 litų priešmokyklinei klasei įrengti. Laimėtame projekte ,,Aš galiu” mokyklos bendruomenė dalyvavo paskaitose, mokyklos komanda buvo išvykusi du kartus į seminarus Panevėžyje. Mokiniai dalyvavo ,,Aš galiu” klubo veikloje, buvo susitikę su klubų vadovais Biržuose. Buvome išvykę į projekto ,,Aš galiu” suvažiavimą Panevėžyje. Taip pat gavome finansavimą – 1000 lt. Mokytojos Ingos Repšytės rašytas projektas ,,Gera pradžia” laimėjo mokyklai socialinio pedagogo etatą dvejiems metams. Mokytojos Sonatos Zibolienės projektas ,,Aš irgi noriu gyventi” laimėjo 1000 lt. Už šias lėšas Kriaunų seniūnijos neįgaliesiems ir seneliams buvo surengta ekskursija į Kryžių kalną.

Organizuotai veikė mokyklos savivalda. Mokyklos taryba rinkosi spręsti mokinių sveikatos ir poilsio organizavimo, mokyklos materialinės bazės gerinimo, mokinių maitinimo, pavežėjimo ir kitus mokyklos bendruomenei aktualius klausimus. Rasta lėšų ir suremontuota mokyklos sporto salė, persirengimo kambariuose mokiniams įrengti dušai, mokykloje nuolat buvo rengiami poilsio vakarai, kuriuose budėjo ir mokinių tėvai.

Kriaunų pagrindinei mokyklai nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. priklauso Lašų skyrius. Skyrius buvo įsikūręs Lašų vaikų darželio patalpose. Patalpų savininkas – Kriaunų seniūnija. Skyriuje buvo 2 komplektai klasių (iš viso 18 mokinių): 1–3 klasės – 10 mokinių, 2 klasė – 8 mokiniai. Lašų mokyklos skyriuje dirbo dvi mokytojos, turinčios aukštąjį išsilavinimą ir mokytojos kvalifikacinę kategoriją: Elena Daščiorienė ir Romutė Akramavičienė.

Kriaunų pagrindinėje mokykloje 2003–2015 metais dirbo 19 mokytojų: 15 pagrindinėje darbovietėje, 4 – nepagrindinėje. Iš jų 3 metodininkai, 10 vyr. mokytojų, 2 – mokytojo kvalifikaciją turintys pedagogai. Mokytojų kaita buvo nedidelė: išėjo į užtarnautą poilsį, ištekėjo, pakeitė gyvenamąją vietą.

Pedagogė Lina Kulikauskaitė-Šeškuvienė persikvalifikavo iš pradinių klasių mokytojos į priešmokyklinio ugdymo pedagogę. Vaikai grupėje mokėsi bendrauti, pratinosi klausytis ir girdėti kalbantįjį, atsakyti į klausimus, patys klausti, kalbėti, pasakoti. Susipažino su būsima mokykla, klase, mokytoja. Užsimezgė artimas ryšys: vaikas–vaikas, vaikas–tėvai – priešmokyklinės grupės pedagogė–būsimas mokytojas, vaikas–mokyklos bendruomenė. Grupės aplinkoje greta kitų priemonių buvo panaudojami vaiko šeimos ir vietos bendruomenės ypatumus atspindintys žaislai, veiklos priemonės, kuriančios palankią emocinę atmosferą. Maltos ordinas iš Vokietijos skyrė labdarą grupės vaikams, kurią sudarė žaislai, įvairios dėlionės iš kaladėlių, spalvoti pieštukai. Grupės vaikai dalyvavo savo amžiaus rajono sporto olimpiadoje. Dažnai pasirodydavo mokyklos renginiuose, atlikdami meninę programėlę.

Po pamokų mokiniai rinkosi būrelius pagal savo pomėgius. Mokykloje populiariausi būreliai 5–8 klasių moksleivių buvo „Kompiuterio paslaptys“, kuriam vadovavo ekonomikos mokytoja Daiva Steponavičiūtė, „Jaunųjų policijos rėmėjų“ (vadovas – seniūnijos inspektorius Zenonas Viduolis), jaunųjų ūkininkų „Ąžuolas“ (vadovė – mokyklos tėvų komiteto narė Giedrė Kubilienė), jaunųjų auto-moto mėgėjų (vadovas – ,,Viesulo” sporto klubo vadovas Romas Kišūnas). Jaunųjų ūkininkų būrelis tapo respublikos jaunųjų ūkininkų nariais, dalyvavo respublikinėje stovykloje Pumpėnuose (Pasvalio r.).

 Aukštesniųjų klasių berniukai noriai lankė sporto būrelius. Krepšinio turnyre ,,Aukštaitijos lygos“ pagrindinių mokyklų tarpe dvejus metus iš eilės (2004–2005 m.) tapo nugalėtojais. Geriausiai sekėsi Laisvydui Jankauskui, Laurynui Urbonavičiui. Juos treniravo kūno kultūros mokytoja Oksana Antonova. Seniūnijos inspektorius labai įdomiai vedė „Jaunųjų policijos rėmėjų“ būrelį: į susitikimus su būrelio nariais kvietė Rokiškio policijos komisariato darbuotojus, rengė šaudymo, krepšinio varžybas, teisinių žinių konkursą.

Besidomintys informacinėmis technologijomis moksleiviai dalyvavo Lietuvos vaikų ir jaunimo centro organizuotame internetiniame konkurse 2 x 2. Kadangi buvo vieninteliai iš Lietuvos pagrindinių mokyklų, dalyvavo Vilniuje vykusiame finale, buvo apdovanoti padėkos raštu.

Keletas mokyklos mokinių lankė Rokiškio muzikos mokyklą. Į užsiėmimus nuveždavo tėvai, tačiau tokią galimybę turėjo ne visi. Todėl muzikos mokytoja Sonata Zibolienė subūrė instrumentinį būrelį, kurį lankė 10 mokinių. Mokiniai grojo pianinu, vargonėliais, dūdelėmis, skudučiais. Mokytoja mergaites subūrė į sakralinių giesmių giedojimo ansamblį. Dažnai merginas girdėdavome giedant per mišias Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčioje.

Jaunųjų maltiečių būrelį lankė 5–10 klasių 12 mokinių. Jam vadovavo pradinių klasių mokytoja Rima Pivoriūnienė. Maltiečių būrelis bendradarbiavo su Vokietijos Maltos ordino Estenfeldo maltiečiais savanoriais. Vokietijos maltiečiai, atvykę į Rokiškį, visada lankydavosi mūsų mokykloje su dovanomis mokiniams, jauniesiems maltiečiams ir mokyklai. Jiems labai patiko mūsų mokykloje veikianti priešmokyklinė vaikų grupė. Šiai grupei vokiečiai padovanojo daug žaislų, dėlionių.

Iš viso mokykloje veikė l8 meno, sporto ir kitų būrelių. Mokiniai patys siūlė, pageidavo reikalingų būrelių. Mokytojai buvo skatinami diegti pamokose naujus mokymo metodus, pagal galimybes buvo keičiama mokymo aplinka: ugdymo procesas įdomiai vyko Kriaunų muziejuje, (vedėja ,,Kriaunų Ragana” Algimanta Raugienė, kaimo bibliotekoje, (bibliotekininkė Danutė Vainauskienė). Dalykų mokytojams sudaromos sąlygos vesti pamokas informacinių technologijų kabinete.

Į mokyklos patalpas įkelta biblioteka. Mokyklos bendruomenei mokykloje buvo surengti kompiuterinio raštingumo ir interneto pradmenų kursai. Kartą per ketvirtį mokinių komitetas leido laikraštį ,,Spindulys”, kuriame buvo rašoma mokyklos bendruomenei aktualiais klausimais.

Mokinių tėvams buvo sudarytos sąlygos lankyti mokykloje vairavimo kursus, kad jiems nereikėtų važinėti į rajono centrą. Vairuotojų teises gavo 12 mokinių mamų. Vairavimo įgūdžių mokė ,,Viesulo“ klubo atstovai, jos vadovas Romas Kišūnas.

Mokykla užmezgė ryšius su Amerikos kompanija Lietuvoje „Philip Morris“. Kompanijos atstovai padovanojo mokyklai geografijos ir istorijos atlasų, sieninių žemėlapių, moksleiviškų kuprinių, du kompiuterius su visa kompiuterine įranga.

Mokyklos maltiečių organizacija iš Vokietijos Maltos ordino gavo didelį siuntinį – maltiečių uniformų, daiktų ir priemonių technologijos kabinetui. Mokiniams labai patiko, kuomet būreliams vadovauja profesionalūs vadovai: seniūnijos inspektorius Zenonas Viduolis, ,,Viesulo‘‘ klubo vadovas Romas Kišūnas.

Švietimo ir mokslo ministerija leido visu etatu dirbti socialinei pedagogei. Kaimo mokyklai tai labai svarbu, nes socialinis pedagogas šiandieninėje mokykloje yra būtinas. Mokykloje vyko atvirų durų dienos. Tėvai galėjo lankytis pamokose, visuose renginiuose. Klasės auklėtojai tėvams raštu kas mėnesį pateikdavo informaciją apie jų vaikų pasiekimus. 2004-2005 metais mokykla dalyvavo Lietuvos mokyklų tobulinimo programos A komponente, kurį rėmė Pasaulio bankas. Programos ,,Mokymo ir ugdymosi sąlygų gerinimas Lietuvos pagrindinėse mokyklose“ tikslas – įvairiais keliais pritraukti lėšų, mokymo priemonių materialinės bazės turtinimui, mokyklos remontui. Dalyvaudami šioje programoje, atnaujinome mokyklos mokomuosius kabinetus baldais, šiuolaikine kompiuterine įranga. Nuo 1982 m. mokykloje nebuvo remonto. O sporto salės persirengimo kambariai buvo avarinės būklės. Iš sutaupytų mokinio krepšelio lėšų suremontuota sporto salė ir iš naujo perstatyti persirengimo kambariai, įrengti dušai. Visi šie remonto darbai kainavo 48 tūkst. litų. Už 27 tūkst. litų buvo įrengta internetinė skaitykla-kompiuterių klasė, uždengta dalis antrojo aukšto stogo ir sutvarkytas 2-ojo aukšto foje. Už šiuos darbus atsiskaityta iš dalies – 17,5 tūkst. litų iš sutaupytų biudžeto lėšų. Atliktas sanitarinių mazgų ir valgyklos stogo remontas už 68 tūkst. litų.

Mokykloje puoselėjome gražias tradicijas. Užmezgėme glaudžius ryšius su Vokietijos Bavarijos žemės Estenfeldo miesto maltiečiais savanoriais. Kasmet pavasarį mus aplankydavo didelė jų delegacija su dovanomis. Mokiniai jų labai laukdavo, parengdavo su mokytojomis Rima Pivoriūniene, Sonata Ziboliene, vėliau Jurgita Raugiene meninę programą. Džiaugdavomės jų apsilankymu, Villis Klausas sakydavo, kad pas mus jis jaučiasi kaip namuose.

Vieną kartą per metus, gegužės mėnesį, susirinkdavome visa mokyklos bendruomenė į tradicinę Šeimos šventę: pagerbdavome tas šeimas, kurios skyrė ypatingą dėmesį savo vaikų auklėjimui, mokymuisi, padėkodavome už mokyklai skirtus 2% metinio pajamų mokesčio. Padėkas įteikdavome Metų rėmėjams. Mokiniai su klasių auklėtojais surengdavo meninę programą arba vykdavo sportinės varžybos.

Nuo 2010 m. spalio 1 d. mokyklos patalpose veikia Kriaunų vaikų dienos centras „Pas maltiečius“. Jo įkūrėja – Maltos ordino pagalbos tarnyba. Pirmoji vaikų dienos centro vadovė – tikybos mokytoja Valerija Truskauskienė. Jai išvykus dirbti į Zarasų rajoną, vaikų dienos centrui septintus metus vadovauja Daiva Steponavičiūtė. Kriaunų ir aplinkinių kaimų vaikai noriai lanko VDC. Centras dirba nuo 14 iki 18 valandos. Mokiniai ruošia pamokas, sportuoja, patys gamina maistą, pavalgo pavakarius, rengia naktis mokykloje. Vasarą mokiniai stovyklauja Bradesių kempinge, Kriaunų paplūdimyje. Lankydami VDC, vaikai įgauna bendravimo, socialinių įgūdžių.

2005 m. užmezgėme draugystės ryšius su „Energetiko“ sveikatos centru Šventojoje. Jame dirba mūsų mokyklą baigusi Rita Baršytė-Matulevičienė. Trylika vasarų ji buvo pagrindinė mūsų mokyklos vaikų vasaros stovyklos „Ant bangos“ rėmėja: sutikdavo, apgyvendindavo ir surengdavo ekskursijas po pajūrį. Šią tradiciją perėmė ir ją tęsė Kriaunų VDC „Pas maltiečius“.

Metai bėgo, mokinių klasėse mažėjo. Rajono vadovų skaičiavimais Kriaunų pagrindinė mokykla pradine turėjo likti 2012 metais. Tačiau visų sutelktu darbu, bendromis mokyklos darbuotojų ir tėvų pastangomis sulaukėme 2018 m. pavasario. Kriaunų pagrindinę mokyklą lankė 46 mokiniai. 1–4 klasėse jų buvo 12, o 5–10 klasėje 21. Jau nesuformuota 9 klasė. Vaikų darželį lankė 13 vaikų (jie skaičiuojami kaip mokiniai), 4 iš jų – priešmokyklinio ugdymo grupę.

Norisi paminėti mokytojus, kurių vienintelė darbovietė buvo mūsų mokykla. Iš studijų suolų atvykę į Kriaunas, jose ir pasiliko iki paskutinės darbo dienos: pradinių klasių mokytojos Eleonora Stakėnienė ir Vida-Liucija Pilkauskienė, visų kriauniečių gerbiamas už įdomius fizikos mokslo pritaikymus kaime fizikas Kazimieras Stakėnas, visus darbo metus matematikai atidavęs, mokinių mylimas Algimantas Pilkauskas, chemijos-geografijos mokytoja Stefanija Lokcikienė, vokiečių kalbos mokytoja Stanislava Zdanevičiūtė, dailia rašysena puošdavusi mokyklos stendus Janina Kazanavičiūtė. Daugelis jų jau Amžinybėn išėję.

Džiaugiuosi ir mokiniais, baigusiais mūsų mokyklą ir jos nepamiršę. Džiaugiuosi, kad gėrio daigas, sudygęs mokykloje, juos lydi per gyvenimą. Mokyklos gyvenimu domisi pirmųjų laidų abiturientai Donatas Papaurėlis ir Jonas Stankūnas, Vlada Veličkaitė, Zita Arlauskaitė, domisi mokykla ir vėliau baigę mūsų mokyklą: Rita Baršytė, Daiva Palivonaitė, Gražina Palivonaitė, Vytautas Puriuškis, Klaudijus Driskius. Dalis baigusiųjų rado darbą mūsų mokykloje: virėjos Sigita ir Asta Navickaitės, ilgus metus sekretore dirbusi Irena Bucininkaitė, ikimokyklinės grupės auklėtoja Lina Kirstukaitė, stropiai darbą atliekanti Gražina Kalašauskaitė.

Noriu paminėti savo auklėtinį Eugenijų Driskių, buvusį gerą mokinį, šiuo metu sukūrusį savo gyvenimą Vilniuje, bet nepamirštantį gimtųjų Kriaunų. Eugenijus puikiai vadovauja Kriaunų kaimo bendruomenei. Jo svajonės siekia toli. Belieka palinkėti joms pildytis.

Nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. keitėsi mokyklos statusas. Iš didelio ir gausaus mokinių būrio liko tik Rokiškio Senamiesčio progimnazijos Kriaunų ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyrius. Šiais laikais daug kas nenuspėjama – emigracija, imigracija, susvetimėjimas, susipriešinimas, pikto pavydo gaida ir t. t. Dar svajojome, jog į laisvas mokyklos patalpas bus įkeliamos kultūros įstaigos, bendruomenė. Manėme, kad Kriaunų seniūnija su visomis pareigybėmis taip pat dirbs mokyklos patalpose. Kriaunų kaimo bendruomenė dalį mokyklos patalpų naudoja – parašė socialinio verslo projektą, kurio veiklos bus vykdomos mokyklos pastato patalpose. Valgykla teiks maitinimo paslaugas ne tik vietoje, bet ir maistą išvežios pagal užsakymus. Jaunimas sportuos sporto salėje, gyventojams bus teikiamos socialinės paslaugos. Ar taps gražios svajonės realybe?

244 metus kūrę mokyklą, jos savitas tradicijas, 2020 metų birželio 30 dieną ją uždarome. Be darbo lieka 12 darbingo amžiaus darbuotojų. Belieka palikti atvirą klausimą: ar visam laikui? Ar uždarius Kriaunose medicinos punktą, paštą, vaikų ikimokyklinio ugdymo grupę, mokyklą, Kriaunose kurs savo gyvenimą jaunos šeimos, užsuks gandrai? Šiandien Kriaunų kaimo gyventojų statistika bauginanti.

Bet istorijos ratas sukasi…



* * * * * * * * * *



RASA TAUTKEVIČIŪTĖ-KVEDARIENĖ

Rasa Tautkevičiūtė-Kvedarienė gimė 1963 m. Jūžintuose. 1970–1981 m. mokėsi Kriaunų vidurinėje mokykloje. 1986 m. baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, 1994 m. – Šiaulių pedagoginį institutą. Gyvena Rokiškyje, dirba pradinių klasių mokytoja.

GYVENOME PO GINKLŲ SANDĖLIU

Kriaunų vidurinę mokyklą lankyti pradėjau 1970 metais, kai tėtis buvo perkeltas direktoriauti iš Jūžintų į Kriaunas. Man buvo labai nedrąsu, nes nebuvau spėjusi susirasti čia draugų. Mama buvo mokytoja, gavo auklėjamąją klasę, tai aš pirmas dienas vaikščiojau įsikibusi į ranką jos auklėtinėms. Pradinėse klasėse mus mokė mokytoja Eleonora Stakėnienė. Prisimenu ją, kaip labai rūpestingą ir kantrią mokytoją. Man nesisekė matematika, nesupratau tų, kaip tada atrodė, „paukščių kalba“ parašytų žodinių uždavinių. Mokytoja, pasisodinusi į suolą, ilgai ir kantriai aiškindavo tuos nesuprantamus uždavinius.

Klasės ekskursijoje po Lietuvą. Iš kairės: klasės auklėtoja Stasė Idienė, dešimtokai Ramutė Jočytė, Aldona Kurlavičiūtė, Antanina Driskiūtė, Danutė Kalašauskaitė, Birutė Kurlavičiūtė, priekyje pritūpusi Danutė Krasauskaitė. 1980 m. Eugenijaus Driskiaus nuotrauka

Gana greitai supratau, kad iš to, jog esu mokytojų vaikas, nieko nepešiu. Kelis kartus pabandžius pasiskųsti, kad kažkas nuskriaudė, pati gavau barti – ypač tėtis nemėgo verksnių ir skundikų. Užtat tokios pamokos padėjo greitai pritapti prie klasės draugų. Kadangi tėveliai dirbo kartu, namuose dažnai kalbėdavosi apie mokyklos reikalus. Bet mums, vaikams, klausytis neleisdavo. Sakydavo, kad vaikams nėra ko klausytis suaugusiųjų pokalbių. Tėtis, būdamas mokyklos direktoriumi, labai daug laiko skirdavo darbo reikalams. Prisimenu, kad eidama miegoti matydavau jį sėdintį prie darbo stalo tarp visokių popierių. Atsikėlus ryte vėl matydavau jį jau dirbantį. Atostogos ar ne atostogos, nuo mokyklos reikalų niekada neatitrūkdavo. Baigus pradines klases, man dar labiau „pasisekė“ – klasės auklėtoja tapo mama. Gal niekas nenorėjo imtis auklėti klasės, kurioje buvom net trys mokytojų vaikai? Ir klasė buvo labai didelė – virš 30 mokinių. Kol baigėm mokyklą, turėjom ne vieną auklėtoją – pradžioje Nijolė-Emilė Tautkevičienė, vėliau Petras Znatnovas, Zigmas Meškauskas. O iš mokyklos mus, jau tik 22, išlydėjo auklėtoja Stasė Idienė, vėliau tapusi mokyklos direktore.

Klasės ekskursijoje po Lietuvą. Iš kairės: Raisa Ivanovaitė, Eugenijus Driskius, Roma Kelečiūtė, Aldona Kurlavičiūtė, Rasa Tautkevičiūtė. Rūdninkų giria. 1980 m. Nuotrauka iš Eugenijaus Driskiaus archyvo

Iš mokyklinių metų liko daug smagių prisiminimų. Linksmos pertraukos mokyklos kieme, kuris ypač gražus būdavo pavasarį. Nepatogumų nekėlė net ir tolokai nuo mokyklos esantis lauko tualetas. Smagu būdavo keliauti iki jo su draugėmis ir paplepėti. Po pamokų dažnai susirinkdavome mokyklos stadione ir žaisdavome „bulvę“, krepšinį, tinklinį, šokinėdavome į aukštį, į tolį. Kriaunų mokykloje visada būdavo daug gerų sportininkų. Nemažai darbo čia įdėdavo mokytojai – sporto entuziastai. Mokykla nedidelė, mokinių, palyginus su didesnėmis miesto mokyklomis, daug mažiau, todėl dažnai tiems patiems tekdavo ginti mokyklos garbę įvairiose varžybose. Kiek pamenu, man irgi teko dalyvauti rajono lengvosios atletikos, bėgimo, slidinėjimo, gimnastikos, krepšinio, stalo teniso varžybose. Išliko gerų prisiminimų, kaip ruošdavomės mokyklos renginiams – Naujųjų metų karnavalams, dainos ir rikiuotės konkursams. O su kokiu entuziazmu rinkdavome metalo laužą, makulatūrą! Visos klasės norėdavo laimėti. Prisimenu, vieną žiemą važiavome su klasės drauge jos tėvų arkliuku, pakinkytu į roges, po aplinkinius kaimus prašyti žmonių senų laikraščių, žurnalų. Grįžome patamsyje, bet laimingos, nuveikusios didelį darbą. O koks smagumas buvo važiuoti į talkas – dažniausiai bulvių kasti tuometiniame „Laimės“ kolūkyje arba Sartų tarybiniame ūkyje. Ir pamokų nėra, ir namų darbų neskirta, ir dar laikas linksmai praleistas. Darbas darbu, o ir padūkti laiko užtekdavo. Laukdavome pertraukos, kad galėtume visi susėsti prie bendrų pietų. Koks turtingas būdavo suneštinis „stalas“ kur nors pievoje. Ir jau tikrai klasiokų atsinešti sumuštiniai skanesni, negu savi! Teko dainuoti mokyklos chore, kuriam vadovavo muzikos mokytojas Vytautas Adomonis. Repeticijas lankyti kartais tingėjome, bet užtat kaip smagu buvo važinėti į Ruopiškyje vykstančias Dainų šventes. Važiuodavome dažniausiai dengtu sunkvežimiu, nuo ko kelionės darėsi tik įdomesnės. Mokytojas V. Adomonis subūrė skudutininkų ansamblį, su kuriuo pabuvojome net ir respublikinėje dainų ir šokių šventėje.

Turistiniame žygyje po Bradesių apylinkes su auklėtoju Zigmu Meškausku. 1979 m. birželis. Eugenijaus Driskiaus nuotrauka

Namas, kuriame daug metų gyvenome, buvo valdiškas. Jo antrame aukšte buvo įrengtas mokyklos ginklų sandėlis. Tėtis dažnai pasiimdavo mane kartu, kai tvarkydavo tą sandėlį. O aš vis prašydavau, kad leistų išardyti ir sudėti Kalašnikovo automatą (tą kartais darydavome per karinio parengimo pamokas). Išsitreniravau taip gerai, kad per pamokas automatą ardydavau greičiau už berniukus. Bet čia ir buvo bene vienintelis dalykas, kada pasinaudojau tėčio pareigų galimybėmis. Buvo dalykų, kai, būdama direktoriaus dukra, negalėjau daryti to, ką darė mano klasės draugai. Ne paslaptis, kad po šokių, kurie vykdavo mokykloje, dauguma jaunimo važiuodavo į kaimuose vykstančius šokius. Nors pagal to meto taisykles mokiniai negalėjo linksmintis kitur, kaip tik mokykloje. Ir aš labai norėjau. Bet negalėjau, tėveliai aiškiai pasakė – kaip galėsime reikalauti iš kitų laikytis taisyklių, jeigu mūsų pačių vaikai jų nesilaikys. Tokie jau jie buvo – reiklūs sau, reiklūs ir mums – vaikams.

Nuotraukoje centre: dažnas Kriaunų vidurinės mokyklos svečias – sovietinis generolas Jonas Macijauskas, jam iš dešinės – Lietuvos komunistų partijos Rokiškio rajono komiteto pirmasis sekretorius Vitalijus Asačiovas, 1991 m., pralaimėjus pučui Maskvoje, nusižudęs. Kriaunų kapinės, 1978 m. Eugenijaus Driskiaus nuotrauka

Mokykloje buvo visko – ir gražių dienų, ir sunkių. Bet su laiku pasimiršo, kas buvo negerai, ir liko tik gražūs prisiminimai. Kitos mokyklos neturėjau, Kriaunų mokykla man buvo ir liks vieta, kur praleidau daug gražių metų, kur sutikau nuostabius savo klasiokus. Mūsų ryšys niekada nebuvo nutrūkęs, susitinkame gana dažnai. Visada susirenkame mokykloje, kur mus mielai priima auklėtoja Stasytė. Labai tikiuosi, kad ir ateityje turėsime kur susirinkti. Kol stovės šis pastatas Kriaunose, tol tai bus mūsų mokykla.




* * * * * * * * * *



SKIRMANTĖ ŠAKALYTĖ-IVANAUSKIENĖ

Skirmantė Šakalytė-Ivanauskienė (g. 1948 metais Bradesiuose), finansininkė. Mokėsi Bradesių pradinėje mokykloje, 1965 m. baigė Kriaunų vidurinę mokyklą, 1967 – Vilniaus Finansų-kredito technikumą ir įgijo finansininko specialybę. Dirbo Varėnos rajono vykdomojo komiteto finansų skyriuje, Rokiškio valstybinėje draudimo inspekcijoje, Rokiškio rajono Lietuvos žemės ūkio technikos susivienijime. Gyvena Lašuose (Rokiškio r.).

Į MOKYKLĄ EIDAVOM EŽERU

Bradesių pradinę mokyklą pradėjau lankyti 1954 metais. Mus mokino mokytojai Sofija ir Albinas Strumskiai. Abu mokytojai iškart mokino po 2 klases.

Mokykla buvo erdvi, su didele sale. Buvo visai nesenai pastatyta. Joje netgi tilpo butas mokytojams.

Bradesių pradinė mokykla, 1956 m. gegužė.
Pirmoje eilėje sėdi iš kairės: Otilija Šakalytė, Nijolė Davainytė, Regina Cibulskytė, Laima Girčytė, Stefa Streikutė, Skirmantė Šakalytė, Vanda Šakalytė, Alė Palivonaitė, Birutė Palivonaitė, Elzė Šakalytė, Aldona Garuolytė.
Antroje eilėje iš kairės: Eugenijus Marcinkevičius, Jonas Idas, Alvyra Girčytė, Nijolė Zablackaitė, Gražina Marcinkevičiūtė, Mokytoja Sofija Strumskienė, Akvilė Marcinkevičiūtė, Irena Idaitė, Petras Kašponas, Algis Žuklys.
Trečioje eilėje iš kairės: Antanas Marcinkevičius, Eugenijus Idas, Juozas Subatavičius, Lionginas Kariniauskas, Alfonsas Palivonas, Antanas Bagužis, Julius Marcinkevičius, mokytojas Albinas Strumskys, Stasys Tička, Alfredas Bražys, Apolinaras Palivonas, Leonas Palivonas, Petras Idas, Povilas Kurlavičius, Gintautas Kurlavičius.
Nuotrauka iš Skirmantės Šakalytės-Ivanauskienės šeimos albumo.

Bradesių pradinė mokykla 1960 (1961) m.
Pirmoje eilėje iš kairės į dešinę: Algirdas Andriūnas, Jočys, Edmundas Šakalys, Rolandas Mikašius, Robertas Matiukas.
Antroje eilėje iš kairės į dešinę: Valentinas Palivonas, Antanas Ališauskas, mokytoja Valerija Mikašienė, Steponas Idas, Idas, Vilė Girčytė, Petras Malcius, Gražina Ališauskaitė, Leonas Palivonas, Stefa Palivonaitė, Romas Cibulskis, Sigita Gruodytė.
Nuotrauka iš Skirmantės Šakalytės-Ivanauskienės šeimos albumo.
Bradesių pradinė mokykla 1963 m.
Pirmoje eilėje iš kairės: Jonas Idas, neatpažintas, Jočytė, Jočytė (seserys), Stasė Šakalytė, Dalia Jegorovaitė, Vida Andriūnaitė, Gilbertas Šakalys, Robertas Matiukas.
Antroje eilėje iš kairės: Kazanavičius, Rolandas Mikašius, Stasys Malcius, mokytoja Valerija Mikašienė, Gediminas Palivonas, Edmundas Šakalys, Algis Palivonas, Algis Palivonas, Antanas Gruodis, Albertas Idas.
Nuotrauka iš Skirmantės Šakalytės-Ivanauskienės šeimos albumo.

1959 metais lankiau Antazavės vidurinę mokyklą ir ten baigiau penktą klasę.

1960 m. su seserimi pradėjau lankyti Kriaunų vidurinėje mokykloje šeštą klasę. Tėveliai nusprendė, kad reiktų mokytis savo rajono mokykloje (Antazavės vidurinė mokykla priklausė Zarasų rajonui). Pakeisti mokyklą lėmė ir tai, kad, pradėjus dirbti Kriaunų vidurinės mokyklos direktoriumi Česlovui Aidukui, buvo įkurtas bendrabutis, vadinamas internatu. Todėl tolimiausių kaimų vaikai žiemos mėnesiais galėjo gyventi bendrabutyje.

Kadangi mano tėviškę – Bradesių kaimą nuo Kriaunų kaimo skiria Sartų ežeras, keliauti į mokyklą buvo gana toli, apie 9 kilometrus vasarą. Žiemą, užšąlus ežerui, atstumas sutrumpėdavo apie 5 km.

Į mokyklą keliaudavom pėstute, taigi, ryte, kad nepavėluoti į pamokas, reikėdavo keltis gana anksti. Kai labai skubėdavom, tai per 1 valandą ir pasiekdavom mokyklą. Užtat grįžtant po pamokų, kartais neužtekdavo ir 2 valandų. Retkarčiais tėvelis valtimi nugabendavo į kitą Sartų pusę, kad būtų daug arčiau mokyklos. Tik ne visada turėjo tam laiko, pačiam reikėjo eiti į ūkį dirbti. Be to, ne visada gamta buvo palanki tokiai kelionei. Sartai nuo mano tėviškės link Baršėnų kaimo gana platoki. Šitą Sartų vietą vadindavo „plotais“, gal dėl platumo? Taigi, jei būdavo vėjuotas oras, tai nelabai drąsu ir irtis.

Keliaujant į mokyklą ir iš jos, kartais Sartų tarybinio ūkio sunkvežimių vairuotojai pasigailėdavo ir kelis kilometrus pavėžėdavo. Tik ne visi buvo gailestingi, taigi tų labai „nemylėjom“.

Ir keliaujant „sausuma“ atsirasdavo kliūčių. Jei ruduo lietingas, Sartų ir Mėlynio ežeruose pakildavo vanduo ir užliedavo kelią. (Senasis kelias buvo daug žemiau, nei dabartinis). Tada reikėdavo eiti per Mielonų ir Baršėnų kaimus aplinkui ir prisidėdavo dar apie 3 kilometrus. Na, ne taip jau ir gilu ten būdavo, tik, kad rudens vanduo šaltokas. Taigi, vaikai pasidalydavo į dvi grupes. Tvarkingieji eidavo ilgesniu keliu, o išdykesni, maudavo batus, kojines ir perbrisdavo aukščiau kelių esantį vandenį. Tik tėvams, tai jau nepasisakydavom. Aš su seserimi šiuo klausimu nesutardavau. Perbrįsdavau ir greičiau pasiekdavau namus už sesę Otiliją. Todėl tėvai greitai viską išsiaiškino ir teko keliauti tolimesniu keliu.

Žiemą, Sartams pasidengus ledu, eidavom per ežerą. Nors ir gyvenom bendrabutyje, savaitgaliais eidavome pas tėvus pasipildyti „išteklių“ ir papasakoti savaitės įvykius. (Bendrabutyje pilno išlaikymo nebuvo). Nors keliauti žiemos keliu buvo arčiau, vis tiek atsirasdavo nelabai malonių kliūčių. Tai labai daug sniego – iki kelių ir labai sunku eiti, jokio kelio nėra. Arba ledas visai be sniego, ir labai slidu, ir dar baisoka, arba koja šlumšteli į užsnigtą eketę. O pavasariop – skysta sniego košė iki kelių. Perėjus ežerą, dar reikėdavo „nugalėti“ neišbrendamas pusnis. Kadangi žiemos būdavo su gausiu sniegu, tai įkalnes pripustydavo tiek, kad klimpdavom vos ne iki pažastų. Neskaitant visų „blogų“ dalykų, vis tiek eidavom ežeru, juk per pusę arčiau, negu suvažinėtu keliu.

Žiemos mėnesiais bendrabutis labai pagelbėjo. Nors nebuvo didelių patogumų, bet mano kartos vaikai nebuvo išlepę. Visada su dėkingumu prisimenu direktorių Česlovą Aiduką. Nežinau, kokiais būdais jis sugebėdavo rasti tuo laiku taip trūkstamų produktų ir viską suorganizuoti. Žinoma, tėvai turėjo daug kuo prisidėti prie vaikų gyvenimo reikalų.

Kriaunų vidurinės mokyklos 1964 m. IX-os ir X-os (būsimosios) abiturientų laidų mokiniai.
Pirmoje eilėje iš kairės: Bronius Indrelė, Petras Kralikas, Nijolė Butkutė, Nijolė Daščioraitė, Solovjovas, Dimitrijevas.
Antroje eilėje iš kairės: Joginta Šeškutė, Jonas Jakimavičius, mokytoja Milda Puošytė, direktorius Česlovas Aidukas, Birutė Driskiūtė, Jonas Matuzonis, Albina Rimšaitė, Efrosinija Karpovaitė.
Trečioje eilėje iš kairės: Jolita Didžgalvytė, Vanda Lokcikaitė, Aldona Kulytė, Nadežda Baradulinaitė, Irena Galvelytė, Skirmantė Šakalytė, Rita Šeškutė, Otilija Šakalytė, Ona Širvytė, Marytė Kišūnaitė, Genė Diržytė.
Nuotrauka iš Skirmantės Šakalytės-Ivanauskienės šeimos albumo.

Su didele pagarba prisimenu mokytoją Algimantą Pilkauską, mūsų klasės auklėtoją nuo šeštos iki vienuoliktos klasės. Tai buvo mokytojas matematikas iš pašaukimo. Taip pat mokytoją Poliną Rodčenkovą – bendrabučio auklėtoją, rusų kalbos mokytoją. Bendrabutyje ji buvo lyg antra mama, nuoširdi, pamokydavo. Mokytojams Stakėnams padėka už didelę kantrybę. Bendrabučio kambarys buvo virš jų buto, o mes tikrai nebuvom labai ramūs ir tvarkingi. Ačiū ir visiems kitiems Kriaunų vidurinės mokyklos mokytojams, už pastangas auginti ir mokyti mus, kad taptume padoriais, tvarkingais žmonėmis.

Kriaunų vidurinės mokyklos 1965 m. X-oji abiturientų laida su dešimtokais.
Pirmoje eilėje iš kairės: Birutė Driskiūtė, Vanda Lokcikaitė, Zita Arlauskaitė, Skirmantė Šakalytė.
Antroje eilėje iš kairės: Nadežda Baradulinaitė, Danutė Ališauskaitė, Efrosinija Karpovaitė, Jolita Didžgalvytė, Rita šeškutė, Jonas Matuzonis, auklėtojas mokytojas Algimantas Pilkauskas, Joginta Šeškutė, Otilija Šakalytė, Irena Galvelytė, Sigita Kišūnaitė, Aldona Kulytė.
Trečioje eilėje iš kairės: A. Pagirys, Aldona Jočytė, Čepėnaitė, Birutė Kišūnaitė, Karpovaitė, Milgintė Leleikaitė, Marytė Kazanavičiūtė, neatpažinta, Vlada Veličkaitė, Valė Diržytė, Apolonija Ališauskaitė, Krasauskas.
Nuotrauka iš Skirmantės Šakalytės-Ivanauskienės šeimos albumo.

1965 m. baigiau Kriaunų vidurinę mokyklą. Tai buvo X-oji abiturientų laida. Įdomi laida, nes klasėje mokėsi 14 mergaičių ir tik vienas berniukas.

Mes dar mokėmės dviejuose mediniuose pastatuose. Vienas iš jų dabar jau visai apleistas ir baigia griūti, tik 11-ą klasę baigiau pirmame, esančios dabar, mokyklos pastate.

Taip, esančios, kuri, labai gaila, savo gyvenimą visai baigia.

2020 m. balandis



* * * * * * * * * *



BIRUTĖ DRISKIŪTĖ-ŽALALIENĖ

Birutė Driskiūtė-Žalalienė (g. 1947 07 02 Petrešiūnuose, Jūžintų valsčiuje, Rokiškio apskrityje), enciklopedininkė. 1965 baigė Kriaunų vidurinę mokyklą, 1970 – Vilniaus universitetą (lietuvių kalbą ir literatūrą). 1970–1972 mokytojavo Viešintų vidurinėje mokykloje (Anykščių rajone). 1972 pradėjo dirbti Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje (1992-1997 Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1997-2009 Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, nuo 2009 Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras); dirbo iki 2015. Redaktorė, mokslinė, vyresnioji mokslinė redaktorė. „Muzikos enciklopedijos“ (3 t., 2000–2007) redaktorių grupės vadovė, enciklopedinio žinyno „Bažnytinė muzika“ (sudarytojas J. Vilimas, 2011), DVD „Uolų medus. Sakralinės muzikos takais“ (scenarijaus autorius ir atlikėjas V. Sikorskas, vaizdo režisierius R. Zamaris, 2012) projektų vadovė. Be enciklopedijų (Visuotinė lietuvių enciklopedija, 26 tomai, 2001–2015), dar redagavo kitų leidinių, tarp jų – R. Gučo sudarytas katalogas „Lietuvos vargonai“ (2009). Gyvena Vilniuje.

ATŠVAITAI

Kriaunų vidurinė mokykla 1958–1965 metais

1958 m. pavasarį gavau Lašų pradinės mokyklos keturių klasių baigimo pažymėjimą. Mokytoja Monika Stankūnaitė-Mikulėnienė man dar padovanojo lietuvių tautosakos rinkinėlį „Vai žydėk, žydėk, balta obelėle“ ir tokią plastiko dėžutę lyg ir atvirukams. Tą knygą tebeturiu. Mano pirmosios mokytojos nebėra. Kiekvieną gegužę per Monikos vardadienį brisdavom bruknienojų į beržynėlį, pindavom vainiką su plukėm mokytojos kėdei.

Tų pačių metų vasarą viena dviračiu jau vežiau prašymą į Kriaunų mokyklą. Kelią žinojau – ne kartą jau būta bažnyčioj, pas gimines. Pervažiavau du tiltus, Kriaunų dvarą, užmyniau ant kalno. Žiūriu – skersai kelio kartis su užkabintu kartono gabalu. Cheminiu pieštuku parašyta KEULIŲ MARAS. VAŽIUOTI DRAUDŽIAMA. Apsigręžiau ir namo. Vėl važiavau į Kriaunas kitąkart.

O rudenį Pakenė jau melioruota, vidury vieškelio – griovys su dviem permestom kartim, o šlynas – ant vieškelio. Dviračio ratai aplipę, nesisuka. Kai drebančiom kojom pereini per kartis nešdama dviratį, vėl reikia skubiai kuopt ratus, kitaip nespėsi į mokyklą. Atvažiuoji visa jukota, prie mokyklos šulinio mazgojies drabužius, batus. Užtat visą gyvenimą geruoju miniu gal tada vienuoliktokus du Malcius, kurie neprašomi pernešdavo per tą griovį mums, vabaliukams, dviračius.

Namo Lašų pusėn grįždavom visa dviračių virtine. Vieškeliu iš Kriaunų į kitus kaimus dažnai eidavo ir tretininkė Petrulia, nešdama skalinėj pipirų, dar ko nors. Jei pirmutinis berniūkštis ją lenkdamas užklausdavo „Petrul, kadu ženysies?“, tai Petrulia užsimodavo lazda ir tik voros paskutinysis į bagažinę gaudavo. Vėliau gal ir jos nebesutikdavom.

Dviračiai mums buvo labai svarbūs. Kai Kriaunose man pavogė ratą (pakeitė senu, vietoj rausvo dar ir juodu), apsiverkiau. Pėsti iki namų irgi traukdavom, dažnai dviese nusipirkę forminės duonos kepalėlį ir „bambonkių“. Užtekdavo iki Lašų malūno. Mes, bendrakeleiviai, buvome labai draugiški.

Jei šeštadienį kieno nors tėvas arkliu atvažiuodavo parsivežt savo vaikų, į roges suvirsdavo ir kiti to krašto vaikai, kurie visą savaitę glaudėsi bendrabutyje. Nuo bendrabučio mus išgelbėjo autobusas Rokiškis–Kriaunos. Tikras džiaugsmas, kai kasdien pasieki savo namus.

Bendrabuty („davatkyne“) vėlyvą rudenį ir žiemą gyvenom tie, kuriems buvo toli mokykla. Pamokas ruošdavom vėl mokykloje, tik budėtojai bendrabutyje. Auklėtojos Monika Vaitkevičienė ir Polina Rodčenkova pakaitomis prižiūrėjo bendrabučio gyvenimą ir pamokų ruošą. Monika Vaitkevičienė buvo itin griežta. Kartą budėdama pakūriau krosnį, atnešiau vandens, išlyginau lovatiesių raukšles ir pradėjau griežti akordeonu. Pamokas buvau padariusi, bendrabutyje buvo tik virėja. Po auklėtojos apsilankymo ilgai bijojau net pasižiūrėti į akordeoną, nors muziką labai mėgau. Kita auklėtoja – Polina Rodčenkova buvo motiniška, nuoširdi, tikra.

Bendrabučio gyventojams iš pradžių valgyti virė tokia senyva moteriškė Žemaitienė, vėliau – labai tvarkinga šeimininkė Jūra Tebeliškytė. Ji ir abiturientų išleistuvių valgius taisė, užtat mergaites prašė parvežti iš Rokiškio silkių, žadėdama jų „padaryti su automatais“. Iš Sartų tarybinio ūkio fermų, esančių Kriaunų dvare, eidavome parsinešti pieno, kuris labai atsiduodavo silosu.

O bendrabuty būta dainų, vaidinimų, gąsdinimų, burtų, linksmų apgaulių (žvaigždes parodydavo pro kailinukų rankovę), bet mes ilgėjomės namų, tėvai – mūsų. Visi laukdavom šeštadienio. Vieną kartą rudens pradžioje sumanėm mokyklos direktorių Česlovą Aiduką pasveikinti (progos nepamenu). Ką nešėm – nepamenu. Gal astrų, gal atviruką. Eiti pas direktorių namo bendrabučio liaudis išrinko mane su klasioku Jonu. Dar nedideli buvom, gal tik penktokai. Buvom labai susijaudinę, išlemenom sveikinimą. Direktorius davė mums gal kokius šešis obuolius. Išėję abu kaip čiupom juos valgyt! Kol pro bažnyčią grįžom, obuolių kaip nebūta. Rodos, kitą dieną direktorius bendrabuty visiems padėkojo už sveikinimą ir paklausė, ar skanūs obuoliai buvo. Niekas nesuprato, kokie obuoliai. Mes su Jonu nudelbėm akis.

Kriaunų vidurinės mokyklos direktoriaus Česlovo Aiduko išlydėtuvės. Iš kairės į dešinę sėdi: mokytojas (būsimasis naujasis direktorius) Juozas Vaitkevičius, Česlovas Aidukas, mokytojas ir 10 kl. auklėtojas Algimantas Pilkauskas; iš kairės į dešinę stovi dešimtokai: Joginta Šeškutė, Otilija Šakalytė, Irena Galvelytė, Frosė Karpovaitė, Irena Juodelytė, Jonas Matuzonis, Aldona Kulytė, Birutė Driskiūtė, Rita Šeškutė, Skirmantė Šakalytė, Nadia Baradulinaitė, Vanda Lokcikaitė. Kriaunos, 1964 m. Nuotrauka iš Birutės Driskiūtės-Žalalienės šeimos albumo.

1964 metais, kai mes buvome dešimtokai, mūsų direktorių pakvietė dirbti į Švietimo ministeriją. Išleisdami liūdėjom. Buvo gražus žmogus, puikus ir išmintingas pedagogas, pilnas gyvasties, dėmesio net mažiausiam. Rudens pradžioje sutaisydavo mokyklos susirinkimus, kartais senojo pastato didesnėje klasėje. Pamatęs, kad vaikas, kuris augo tik su tėveliu, stovi su nukirptom kelnių klešnėm, paklausdavo: „Tai ir vėl nusikirpai kelnes, vėl reiks, vadinasi, pirkt?“ Tamsių akių berniukas atsakydavo: „Buvo karšta, tamsta direktoriau.“ Būta ir daugiau visokių viešų reikalų. Kriaunų, rodos, Č. Aidukas neužmiršdavo niekada.

Mūsų auklėtojas Algimantas Pilkauskas Kriaunų vidurinėje matematikos mokytoju pradėjo dirbti 1959 m. rudenį, tik ką baigęs Vilniaus universitetą. Čia dirbo visą gyvenimą. Po 52 metų, mes, jo auklėtiniai, sustojom prie savo auklėtojo kapo Kriaunų kapinėse. Tai buvo 2017 m. liepos pradžia. Toks vėlyvas mūsų susitikimas… Nuoširdžiai jis mus mokė matematikos, kreida labai smarkiai brėždamas lentoj. Po pamokos nuo kreidos jo ausys, plaukai ir kostiumas būdavo balti. Stropiai būdavo pasiruošęs pamokoms, visada suradęs įdomybių klasės valandėlėms. Su auklėtoju dviračiais, sunkvežimiais kartais važiuodavom į ekskursijas. Būdami dešimtoje klasėje norėjom uždirbti nors šiek tiek pinigų vienuoliktokų išleistuvėms rengti (buvo tokia tradicija). Žiemą, gal vasario mėnesį, sekmadienį pėsti pasiekėm Sartais Anapolį, auklėtojas – mokyklos arkliu važiu ar rogėmis. Vaidinom akis akin su žiūrovais, tokiais stambiais vyrais, tebesėdinčiais už didelio stalo. Po vaidinimo auklėtojas išvažiavo, o mes ežeru per pūgą išėjom vieni. Pasiklydom, buvom priėję vietą, kur Kriauna įteka į Sartus, gerai, kad nesukritom. Šiaip taip pasiekę girelę sėdom ant žemės, nes čia mus jau pervargusius pradėjo net miegas imt. Pakilom eit, sustirę naktį pasiekėm klasiokės Nadios Baradulinaitės namelius. Tėvai kėlėsi iš miego, rūpinosi mus sušildyt, pagirdyt žolelių arbata, kuo nors papenėti. Rytą pasiekėm mokyklą. Buvo pirmadienis. Pirmoji pamoka – braižyba. Mokytojos mes bijojom kaip ugnies. Pieštukai, namie padrožti taisyklingai, kol pasiekdavom mokyklą, nulūždavo. Visada, beveik visada.

Kriaunų vidurinės mokyklos 1965 m. X-oji abiturientų laida.
Pirmoje eilėje iš kairės į dešinę sėdi mokytojai: Milda Puošytė, Olga Trečiokaitė, Janina Kazanavičiūtė, Nijolė Griškevičienė, direktorius Juozas Vaitkevičius, klasės auklėtojas Algimantas Pilkauskas, Stefanija Lokcikienė, Vida Pilkauskienė, Eleonora Stakėnienė, Stasė Bitinaitė. Antroje eilėje iš kairės į dešinę: mokytojai Kiliulienė, Stasė Zdanevičiūtė, Vytautas Adomonis, mokiniai Efrosinija Karpovaitė, Danutė Ališauskaitė, Skirmantė Šakalytė, Jonas Matuzonis, Irena Galvelytė, Otilija Šakalytė, Jolita Didžgalvytė, Joginta Šeškutė, Birutė Driskiūtė, Zita Arlauskaitė. Trečioje eilėje iš kairės į dešinę: Nadežda Baradulinaitė, Vanda Lokcikaitė, Rita Šeškutė, Aldona Kulytė, Sigita Kišūnaitė. Nuotrauka iš Kriaunų vidurinės mokyklos metraščio, saugomo Kriaunų muziejuje

Užtat buvo mokykloje fizikos ir darbų mokytojas Kazimieras Stakėnas – žinių ir gerumo pilnas žmogus. Jis elektra apšvietė mokyklą ir visas Kriaunas.

Didžiosios išdaigos tęsėsi iki aštuntos klasės, kol dar mokėsi nemažai berniukų. Per chemijos pamoką Povilo rankose sprogo mėgintuvėlis, nes prieš tai Vincas į jį žiupsniu buvo kažko įdėjęs. Mokytoja Stefa Lokcikienė tik stebėjosi, kad sprogo, nes gi neturėjo taip būti. Po sprogimo Vincas dar geraširdiškai paklausė: „Striusiau, ar labai nusgundai?“. Povilas buvo Kralikas.

Pavasariais senojo kiemo klevai knibždėjo nuo karkvabalių (grambuolių), mūsų klevišiais vadintų. Tų klevišių berniukai dėžėm pripildavo ant krosnies klasėje. Per pamoką jie virvėm pradėdavo leistis žemyn labai smirdėdami, o vokiečių kalbos mokytoja Stasė Zdanevičiūtė mėlynuodavo ir šaukdavo: „Išmeskit tuos fabalus!“

Mokomi mes ne tik dūkom, bet dar ir šokom tautinius šokius, dainavom, vaidinom ir sportavom. Gavom net vadinamuosius gamybininkų diplomus, nes mus agronomas mokė auginti žemės ūkio kultūras. Čia tai dar nieko, bet, kai reikėjo mergaitėms apie vidaus degimo variklį inžinieriui atsakinėti, tai jau nebe juokas buvo.

Mes buvome dešimtoji abiturientų laida – penkiolika merginų ir vienintelis vaikinas. Laikėm, rodos, PDG („Pasiruošęs darbui ir gynybai“) normas. Fizinio lavinimo mokytojas Antanas Galvydis užrodė nubėgt iki dvaro ir grįžti. Mes pabėgėję įsėdom į pažįstamų savivarčių vairuotojų kabinas ir pavažiavom. Tas mūsų vienintelis bernelis paskundė mokytojui. Už liežuvį išprausėm sniegu, bet jis ėmė ir susirgo. Vėl graužėmės.

Kriaunose koncertavo akordeonininkas Algirdas Ločeris, dainininkai Stasė Laurinaitytė, Chosė Mackanis, gal dar kas nors. Man nieko nebuvo gražesnio už Antano Strazdo minėjimą. Scenoje stovėjo pagyvenę kriauniečiai broliai Petras ir Leonas Sabaliauskai, apsitaisę juodais kostiumais, su didelėm baltom nosinėm rankose ir dainavo A. Strazdo eiles. Braukė nuo veidų prakaitą, pūtė nosis, bet nuostabiai gražiai sutarė. Pamenu, viena dainų – „Gaspadorius žabus kirto“.

Birutė Driskiūtė su tėvais ir broliu prieš abiturientų išleistuves . Petrešiūnai, 1965 m. Nuotrauka iš Birutės Driskiūtės-Žalalienės šeimos albumo

Esu laiminga, kad ir aš su kitais šio nuostabaus Sartų krašto vaikais ėjau į Kriaunų vidurinės mokyklos šviesą.