Kriaunų mokykla

Pradedame publikacijas apie Kriaunų krašte veikusias mokyklas, jose dirbusius mokytojus, besimokiusius mokinius. Skelbsime buvusių mokytojų ir mokinių prisiminimus, dokumentus, fotografijas.

Maloniai kviečiame visus parašyti apie savo vaikystės ir jaunystės metus mokykloje, taip pat kviečiame atsiliepti pastebėjus netikslumų ar turint papildymų, el. paštu: klaudijus.driskius@gmail.com, arba telefonais: 8 699 48388, 8 611 94355.

Mokyklos Kriaunų apylinkėse

Prie Kriaunų bažnyčios  XVIII a. antrojoje pusėje jau veikė parapinė mokykla, kuri po 1863 m. sukilimo buvo paversta rusiška liaudies mokykla, ji veikė iki 1915 m. Manoma, kad spaudos draudimo metais Kriaunų apylinkių kaimuose veikė slaptų daraktorinių mokyklų, kurių caro policijai nepavyko susekti ir todėl apie jas archyvuose medžiagos nepavyko rasti. Atsikūrus Lietuvos valstybei, visoje Lietuvoje buvo susirūpinta pradiniu švietimu. 1919 11 03  buvo atkurta Kriaunų pradžios mokykla, 1927 02 01 – Bagdoniškio pradžios mokykla (įkurta 1915 m.; manoma, okupacinės vokiečių valdžios), 1926 10 15 įsteigta Bajorų pradžios mokykla, 1927 11 03 įsteigta Keležerių pradžios mokykla (veikė Juozapavos k.). Panašiu laiku įsteigtos Bradesių, Bobriškio, Gegėliškio ir Lašų pradžios mokyklos.

Venantas Mačiekus

* * * * * * * * * *

ALDONA  ZAKAREVIČIŪTĖ–DILIENĖ

Aldona Zakarevičiūtė–Dilienė, gimė 1937 m. Pakenės k. 1945–1949 m. mokėsi Bagdoniškio pradžios mokykloje, 1949–1956 m. baigė „augančią“ Kriaunų vidurinę mokyklą, 1956–1961 m. baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ir įgijo matematikos ir braižybos specialybes. Dirbo: 1961/62 m. Bagdoniškio septynmetėje mokykloje, 1962–1969 m. Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto (buvusi E. Tičkaus) vidurinėje ir Neakivaizdinėje vakarinėje vidurinėje mokykloje. 1969–1975 m. dirbo vakarinėje vidurinėje mokyklos direktoriaus pavaduotoja, 1975–1995 m. J. Tumo-Vaižganto (buvusi E. Tičkaus) vidurinėje mokykloje. Gyvena Kaune.

KAIP KŪRĖSI KRIAUNŲ VIDURINĖ MOKYKLA
(prisiminimai ir pamąstymai pirmos laidos abiturientės)

Ne tos dienos, kurios praėjo, o tos, kurios įsirėžė į žmogaus atmintį ir paliko pėdsaką jo širdyje,  jam yra svarbiausios. Aš rašydama šiuos prisiminimus remsiuosi šia atmintimi ir įvairiais savo įrašais, nuotraukomis ir kitais išlikusiais duomenimis. Ar pavyks atskleisti, kaip kūrėsi, augo vidurinė mokykla, kokie mes, mūsų karta, buvom, be pagražinimų, kokias galimybes turėjom, nežinau.

Pradinę mokyklą (4 skyrius) baigiau Bagdoniškio  pradžios mokykloje, kuri buvo įsikūrusi E. Riomerytės – Miečkauskienės name. Tuo metu, šioje mokykloje, mokėsi apie 100 mokinių. Mus pirmame ir antrame skyriuose mokė Balys Šeškus, trečiame ir ketvirtame skyriuje – mokytoja Leonarda Konstenblauskytė (vėliau tapo Stakėnienė), o Elena Bagdonaitė – mokyklos vedėja.    1949 05 25 į mūsų mokyklą atėjo Lašų pradinės mokyklos ketvirtokai su savo mokytojais (Stasė Pumputienė ir Vytautas Vilys). Išlaikėm egzaminus ir gavom baigimo pažymėjimus. O kur mokytis  toliau? Visos vidurinės mokyklos labai toli…

Dalis tėvų, susirūpinę savo vaikų lavinimu, tarpe jų ir Jadvyga Ruzgienė, kreipėsi į Švietimo skyrių, prašydami, kad leistų Kriaunose atidaryti penktą klasę. Prašymas buvo patenkintas.

Pradžioje noriu paaiškinti, kuo skyrėsi mūsų – Kriaunų vidurinė – mokykla nuo kitų, jau esančių vidurinių mokyklų. Tuo, kad ši mokykla augo, didėjo kartu su mumis – pirmąja laida nuo penktos  iki vienuoliktos klasės, tuo, kad nebuvo jokių vidurinės mokyklos tradicijų, jas reikėjo susikurti, ir tuo, kad visos mokytojos ir mokytojai, iki baigėm vidurinę mokyklą, buvo jauni, viengungiai arba tik ką vedę (išskyrus Jadvygą Piliponienę). Tais laikais visos mokyklos, nuo 1 klasės iki 11 klasės dirbo šešias dienas per savaitę. Nereikėjo eiti į mokyklą tik sekmadienį.
                                      

5 klasė (1949–1950 mokslo metai)

Rugsėjo pirmąją susirinkom į penktą klasę, iki 20 mokinių iš įvairių kraštų: iš Kriaunų – Jadzė Ruzgutė, Zenonas Vaitonis, Aldona Žemaitytė, Albinas Kavaliauskas, iš Kriaunų dvaro – Emilija ir Marytė  Belanoškaitės , iš Pakriaunio – Antanas Kavaliauskas, Bronė Jočytė, Jonas Daščioras, iš Oklių – Vytautas Rimša, iš Baršėnų – Genė Indrulionytė, Valė Ubeikaitė, Algirdas Karnočius, Zenius Krukauskas, iš Ščiurių – Genė Veršelytė, iš Pakenės – Aldona Zakarevičiūtė, iš Bajorų – Julė Adamonytė ir Janė Raugaitė, iš Pasarčių – Laima Palivonaitė ir Romas Palivonas, Nina Kolosavaitė– gal iš Kriugiškio. Vėlesnėse klasėse prisijungs iš Mičiūnų –  Julius Vainius, net iš Bagdoniškio – Linas Malcius, iš Kurkliečių – Danutė Dumbrytė, iš Petrašiūnų – Valė Valainytė, iš Baltakiškio – Romas  Diržys ir kt. Mūsų amžiaus skirtumas tarp susirinkusiųjų buvo iki 5 metų (karas, žiaurumai, lėšų trūkumas trukdė laiku mokytis). Mokslo metų eigoje dalis mokinių keitėsi – vienų šeimos išvažiuodavo (arba juos išveždavo…), kitų atvažiuodavo. Pradžioje mokyklos direktorė buvo Jadvyga Kušleikienė, o auklėtoja  Stefa Žuklytė. Po dviejų trimestrų S. Žuklytė tapo direktore, o mums paskirta kita auklėtoja (gal Valeckaitė? – neprisimename) (1 nuotrauka).

Vadovėlius turėjom nusipirkti Obelių arba Rokiškio knygyne, bet ne visada visus gaudavom. Už mokslo metus tėveliai turėjo sumokėti po 150 rublių už mokinį (kiekvieną pusmetį po 75 rub). Tai buvo dideli pinigai, nes kolūkiečiai už darbą pinigų negaudavo. Tuo metu už darbo metus gaudavo maišelį grūdų. Kodėl reikėjo mokėt, tiksliai nežinau, gal mokestis už mokslą, o gal mokyklos reikmėms? Bet šį mokestį labai gerai įsiminiau, nes man atsitiko labai skaudus įvykis.

O buvo taip. Pirmomis 5 kl. dienomis mokytoja mane kviečia atsakinėti geografijos. Aš atsistoju suole ir sakau, neturiu vadovėlio, nes negavo nupirkt. Mokytoja: „Sėsk–2“. Kitą pamoką vėl klausia, o aš vis dar neturiu vadovėlio. „Sėsk–2“. Per pertrauką kviečia direktorė: „Jei nenori mokytis, ryt atsivesk tėvelį“.

Po pamokų einu namo nusiminusi ir galvoju, kaip gi aš pasakysiu tėveliui? O jeigu jis nebeleis manęs į mokyklą? Jis tokią sumą pinigų turi mokėt, o aš  jau du dvejetus turiu. O mokytis tai noriu. Ką daryti? Besvarstant, kilo mintis, kad pakeliui, Pakriaunio kaime, yra dvi mergaitės, kurios mokosi Obelių vidurinėje mokykloje vyresnėse klasėse. Ir aš sugalvojau užeiti ir paklausti, gal yra likęs senas geografijos vadovėlis. Radau jų motiną, paprašiau, ir ji palėpėje rado. Aš labai apsidžiaugiau gavusi knygą ir kad nereikės atsivesti tėvelio.

Ne tik mums trūko vadovėlių, bet ir mokytojams. Buvo dėstomas dalykas „darbai ir namų ruoša“, o „tarybinio“ vadovėlio išvis nebuvo. Mokytoja, atėjusi į klasę, prašė, gal kas turit namuose  knygą „Namų ūkio vadovėlis šeimininkėms“ (išleistas 1937 m.) ir gali paskolinti. Teko skolinti. 

Kai būdavo šventės, rinkimai ir kt. mes visuomenei turėdavom paruošti saviveiklos numerių. Auklėtoja Stefa Žuklytė mus išmokydavo įvairių sportinių pratimų, net „piramides“ statydavom, šokdavom liaudies šokius. Jei gerai prisimenu, tai šioje klasėje vaidinom ir  pasaką „Dvylika mėnesių“ (kaip pamotė žiemą išvarė našlaitę žibučių parnešti). Po pasirodymų vykdavo šokiai.

Penktoje klasėje mokinio elgesys buvo vertinamas trimis pažymiais: elgesys, stropumas, drausmingumas. Dalykai – lietuvių, rusų, vokiečių kalbos, gamta, istorija, geografija, piešimas, muzika, fizinis auklėjimas, darbai ir namų ruoša.

Mokslo metai praėjo sėkmingai. Gegužės mėn. išlaikėme 7 egzaminus (lietuvių k. raštu ir žodžiu, rusų k. raštu ir žodžiu, aritmetiką raštu ir žodžiu ir gamtą žodžiu) ir 1950 m. birželio 1 d. buvom perkelti į šeštą klasę.

6 klasė (1950–1951 mokslo metai)

Susirinkę į mokyklą rugsėjo pirmąją, pamatėm gausesnį mokinių būrį. Jau buvom dvi klasės: mes – šeštokai ir naujieji – penktokai. Iš mūsų klasės išvažiavo Belanoškaitės. Padaugėjo mokytojų. Mūsų auklėtoja buvo paskirta mokytoja Marytė Pučinskaitė, 5 kl. – Irena Ruzgutė (ji čia dirbo tik vienerius metus). Pradžioje mokslo metų direktorė buvo Stefa Žuklytė.  Atvažiavus Jadvygai Piliponienei (su dukra Maryte ir sūnumi Alfonsu), ji buvo paskirta direktore ir direktoriavimą baigė, kai mes baigėm devynias klases. Mokytojai buvo Danutė Smalinskaitė-Sakavičienė, Stefa Barzdaitė, Salvija (ar Silvija) Bacionaitė ir kt.   (2 ir 3 nuotraukos).

Į mokslo metų pabaigą mūsų auklėtoja buvo „nušalinta nuo mūsų auklėjimo“, nes kelios mergaitės ir ji nuėjom į bažnyčią, ir… „kažkam“ nepatiko. Tuomet auklėtoja buvo paskirta Danutė Sakavičienė.

5-oje ir 6-oje klasėse labai mėgom rašyti vieni kitiems „atminimus“. Rašydavom ir mergaitės, ir berniukai, ir kitų klasių mokiniai, ir net mokytojai. Nusipirkdavom užrašų knygutę arba albumėlį ir duodavom parsinešti namo. Ten parašydavo, kai kas ir nupiešdavo ir kitą dieną grąžindavo. Atminimai buvo labai įvairūs. Pvz., penktokės mergaitės rašė: „Mokslas galingas, / mokslas platus, / jis tave vargins/ ilgus metus.“, arba „Tiek tau linkiu penketukų,/ kiek ant žemės akmenukų“, arba „Pasaulis gražus ir žavingas, / pasakė mažytis vaikelis. / Pasaulis baisus ir kerštingas, / pasakė jam senas senelis,“arba „Graži ir kilni jaunystė / Pilna idealų kilnių / Daug kas joje suklysta / Tad nesuklysk nors tu.“ Penktokai berniukai rašė įvairiai: „Mokslas yra aukso gijos / Tik mokėk jomis laimę aust,“ arba „Kai tavo širdį aplankys skausmas, / nesiskųsk, nes žmonės pasidžiaugs. / Kai tavo širdį aplankys džiaugsmas / nesigirk, nes žmonės pavydės“. Buvo ir tokių: „Gera būki, linksma būki, jei kas lenda, duok per snukį“ arba, kai penktokas (vyresnis už mus) po kelių  mėnesių buvimo vienoje klasėje, rašo: „Myliu tavo nekaltumą, / Myliu tavo akeles, / Myliu tave tikrą dorą, / Ir draugiškas daineles.“ ir panašiai… Juk su tokiais „atminimais“ nebeduosi kitiems, kad parašytų… Teko keisti atminimų knygutę. 

Mokytojų įrašai buvo: „Teisingas protavimas sukuria teisingą gyvenimą.“, „Mokytas žmogus visada nešioja savyje turtus.“, (M.P). „Iš lūšnos ar dvaro esi? Nesvarbu! Tavo vertė iš tavo darbų, tavo darbuose!“ (S.B.).“Mokykis, ir visas savo jėgas aukok dėl Tėvynės gerovės“ (D.S.) ir kt.

6-oje klasėje su auklėtoja M. Pučinskaite suruošėm spektaklį – pasaką „Pelenė“. Vaidinom beveik visa klasė. Susikūrėm rūbus iš to, ką turėjom (mamų suknelių, staltiesių, marlės ir kt.), karūnos – iš popieriaus (nuspalvinom) ir t.t. Pasaką rodėm ir visuomenei (4 nuotrauka).

Gegužės mėn. vėl laikėm pagrindinių dalykų egzaminus. Prieš rusų k. egzaminą (žodžiu), išvakarėse, norėjau pakartoti bilietus. Diena saulėta, šilta. Atsisėdau namuose kieme, knygą pasidėjau ant kelių, saulutė šviečia į knygą, taip malonu skaityti. Taip pasėdėjau gal valandą ar daugiau. Ryte negaliu eit į egzaminą – labai skauda galvą, akis. Pasirodo, saulės smūgis – atspindys nuo knygos į akis. Egzaminą teko laikyti po dviejų dienų.

Egzaminus išlaikėm ir jau tapom septintokais. Tai paskutinė septynmetės mokyklos klasė.

7 klasė (1951–1952 mokslo metai)

Atėjo rugsėjis. Į mokyklą susirinkom jau trys klasės: septintokai (mes), šeštokai (buvę penktokai) ir penktokai (nauji mokiniai). Atvažiavo ir naujų mokytojų: Janina Gaulytė, Bertašiūtė,  Algis Urbonas, kuris paskirtas mūsų auklėtoju. Į mūsų klasę atėjo trys nauji mokiniai. Tai Valė Valainytė, Eugenijus Burokas ir Mezginas. Klasiokė Nina Kolosavaitė negalėjo užbaigti septintos klasės, nes ją su šeimą ištrėmė į Sibirą (5 nuotrauka).

Kaip ir kitose klasėse, taip ir septintoje, su auklėtoju teko ruošt programas. Su viena iš jų važiavom į Antazavę dviračiais. Kelias – kalnas, pakalnė, kalnas, pakalnė… Nuvažiuoti buvo įdomu, bet grįžti po šokių – menkas malonumas.

Tais laikais žiemos buvo labai gilios. Sniego prisnigdavo daug, o kartais ir pustydavo, tad keliais buvo sunku ne tik eiti, bet ir važiuoti. Juk tada kelių niekas beveik nevalė. Mokiniai, kuriems kasdien tekdavo į mokyklą vaikščioti iš labai toli (iki 6 km), nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių gyvendavo Kriaunose pas gimines arba pažįstamus. Kartais ir pavasarį tekdavo pasilikti Kriaunose, kai patvindavo Kriaunos upė, per kurią buvo tik pėstiesiems lieptas, kurį potvynis apsemdavo kartu su šalia esančia pieva. Juk tilto nebuvo. Su arkliais pravažiuodavo tik per brastą. Tokiu laikotarpiu ir man teko gyventi Kriaunose. Penktoje ir šeštoje klasėse buvau pas gyventojus, o septintoje „bendrabutyje“. Tuo laiku tą pastatą vadindavo „davatkynu“ arba „bobinčiumi“. Rytų pusėje gyveno 2 mokytojos (S. Barzdaitė ir Ragelytė), vakarų pusėje – mes mokinės. Kambaryje buvo  krosnis ir keletas lovų. Malkomis teko pasirūpinti ir pačioms. Mes, vyresnės, pasirinkome miške sausuolių, o tėvelis juos atvežė. Gyvenau kartu su klasiokėmis Jule Adamonyte, Vale Valainyte. Iš žemesnių klasių – Elena Diržytė, Valė Verbiejūtė, Marytė Šimkūnaitė (našlaitė, kurios daugiavaikę šeimą išžudė), ir kt. Maisto atsiveždavom iš namų, arba pasigamindavom pačios.

Septinta klasė buvo paskutinė septynmetėje mokykloje. Todėl, išlaikius egzaminus, gavom septynių klasių baigimo  pažymėjimą:

Lietuvos TSR Švietimo Ministerija

P A Ž Y M Ė J I M A S

Pažymima, kad…………….mokėsi Kriaunų septynmetėje mokykloje Kriaunų km. Obelių r. Šiaulių sr…“

(Tik dabar, skaitydama, atkreipiau dėmesį, kad mes priklausėm Šiaulių sričiai). Septynių klasių kursą baigiau gana gerais pažymiais (aštuoni penketai ir keturi ketvertai penkių balų sistemoje).

Atsisveikinimui suruošėm išleistuves. Pačios kepėm tortus, sausainius, gaminom kitus užkandžius, vadovaujant auklėtojo žmonai Birutei Indrelytei. Buvo gaila skirtis su mokykla, su bendramoksliais…

Ar leis Švietimo skyrius toliau tęsti mokslą Kriaunose, mes nežinojom, todėl pagalvojau, gal reikia stot į technikumą ir įsigyti specialybę. Mano mintį palaikė dar dvi bendraklasės – stot į Panevėžio medicinos mokyklą.

Todėl vasarą, mes trys klasiokės (Bronė, Julė ir aš) su pažymėjimais rankose, sėdom Obeliuose  į traukinį (pirmą kartą gyvenime važiavom traukiniu) ir nuvažiavom į Panevėžį. Susiradom tą mokyklą, lipam laiptais į antrą aukštą, o čia valytoja šluoja laiptus. Klausiu valytojos, kur čia priima dokumentus į medicinos mokyklą. O ji, įsiremia į šluotą ir sako: „tai ką, užsinorėjot skrost lavonų“. Nee. Mano draugės tik apsisuko ir laiptais žemyn, ir aš iš paskos… Taip ir baigėsi mūsų proforientavimasis. Rugsėjį visos trys grįžome į aštuntą klasę.

P.S. Mokslo metai buvo dalinami į trimestrus, o nuo 1952–1953 m. m. ir vėliau – į ketvirčius.

Lietuvoje  iš septynmetės mokyklos į aštuonmetę mokyklą buvo pereita per dvejus mokslo  metus. 1961–1962 m. m. pavasarį septintokai egzaminų visai nelaikė, o laikė būdami aštuntokais 1962–1963 m.m. pavasarį ir gavo aštuonmetės mokyklos baigimo pažymėjimą.

8 klasė (1952–1953 mokslo metai)

Švietimo skyriui leidus mokyklai ir toliau augti iki vidurinės mokyklos (11 klasių), rugsėjį sugrįžom beveik visi į 8-tą klasę. Nebuvo  tik E. Buroko ir Mezgino. Atvyko naujų  mokinių: Vincas Bacionas (mokytojos S. Bacionaitės brolis), Danutė Dumbrytė, Romas Diržys, Linas Malcius, Julius Vainius.

Mūsų klasę perkėlė į Pupelio namą, o kitos klasės – 7, 6 ir 5 (nauji mokiniai) liko pagrindinėje mokykloje. Mūsų klasės auklėtoja tapo mokytoja Irena Pretkutė. Ji laisvalaikiu mus mokė žaisti šachmatais, ruošdavom saviveiklos numerius ir kt.  Atvyko nauja lietuvių k. mokytoja Genė Dilytė.

Mūsų laikais pradinėse klasėse, kai kas ir vėliau, knygas, rašymo priemones, nešdavosi medinėse dėžutėse su atidaromu viršumi. Vieni nešdavosi už prikaltos rankenėlės, kiti – su dirželiais, kaip kuprinę. Dar ir aštuntoje klasėje buvo mokinių su medine „kuprine“. Vieną kartą, pavasarį, ėjau namo su dviem klasiokais (nes pakeliui). Vienas jų buvo su medine dėžute. Eidami stumdėsi, susipyko ir antrasis, patvėręs tą dėžutę, numetė ant žemės ir su koja sulaužė.

Tik prasidėjus mokslo metams, aštuntoką Zenoną Vaitonį paėmė į kariuomenę. Klasėje likom dešimt mergaičių ir devyni berniukai.

Už mūsų klasės durų buvo direktorės virtuvė, todėl kai kurioms mergaitėms teko ir ten „pasimokyti“ – minkyti duoną, iš rūsio atnešti daržovių, kiaulę pašerti ir kt.

Labai ryškiai įsiminė dar vienas įvykis. Įeina į klasę direktorė ir sako: „Nu vaikelas mana, ar žinat naujienu…taigi Stalinas mire“ (1953 03 05). Per pertrauką skubam į pagrindinę mokyklą pranešt naujieną, o ten koridoriuje triukšmas: mažieji vaikai stovi, žiūri, kaip pionierių vadovė verkdama, rankom mosuodama, garsiai šaukia: „kas dabar bus, kaip mes be jo gyvensim?“… (Gyvensim… gal ir klasiokę Niną sugrįžtant sulauksim…)

Aštuntoje klasėje atsirado naujas dalykas braižyba. Vadovėlių nebuvo, mokytojų, kurie  būtų paruošti dėstyti šį dalyką, irgi nebuvo, bet programos, ką dėstyti, jau buvo. Kaip kas sugalvodavo, taip mokydavo. Pvz., mokytoja sako, šiandien braižysime raides. Vienas braižo storą, kiti – ploną ir t. t. Mokytojai juk nekalti, kad jie neparuošti… Kai sugrįžau baigus aukštąją mokyklą (mano specialybė – matematika ir braižyba), teko mokyti, konsultuoti viso rajono mokytojus, kurie dėstė braižybą (net ir savo buvusius mokytojus).

Aštuntoje klasėje laikėm 8 egzaminus ir 1953 m. birželio 13 d. buvom perkelti į devintą klasę.

9 klasė (1953–1954 mokslo metai)

Mokykloje vis daugėjo mokinių, nes kiekvienais metais prisidėdavo nauji penktokai. Į mūsų klasę atėjo visi mokiniai, išskyrus Aldoną Žemaitytę. Mirus tėveliui, ji pasirinko darbinę profesiją. Mūsų klasę vėl grąžino į pagrindinę mokyklą. Daugėjo ir mokytojų. Vienas iš jų, naujai atvykęs, Aloyzas Šeškus paskirtas mūsų klasės auklėtoju. Jis atvyko su septintoke seserimi Irena. Mums jis dėstė istoriją. Direktorė Jadvyga Piliponienė dėstė rusų kalbą, Genė Dilytė – lietuvių kalbą ir literatūrą, Germa Vaičiūnaitė – algebrą, geometriją, fiziką, Janina Mikalkėnaitė – geografiją, gamtą, chemiją, Vytautas Kundelis – fizinį auklėjimą  ir kt. 6 nuotrauka).

Klasiokas Algirdas Karnočius visose klasėse buvo ne tik seniūnas, bet ir gabiausias mokinys klasėje. Jį klasėje vadindavom Aliuku. Devintoje klasėje man pavyko moksle Aliuką aplenkti. Ta proga auklėtojas įteikė knygą su autografu.

Devintoje klasėje paruošėme spektaklį J. Baltušio  „Gieda gaideliai“. Ruošiant vaidinimus, mums labai daug padėdavo, patardavo  mokytojai  V. Lisas  ir G. Vaičiūnaitė. Mokytojas Vladas Lisas ir pamokų metu (dėstė vokiečių kalbą) daug pasakodavo apie artistų gyvenimą, vaidybą. Šį spektaklį vaidinom Kriaunose, Bradesiuose ir kitur.                    

Mokykloje buvo leidžiamas sienlaikraštis. Tame stende buvo rašoma įvairi informacija, naujienos ir kritikos skiltis.  Jei pastebėdavom, kad pasielgė netinkamai, įdėdavom į sienlaikraštį, su humoru, neužgauliai. Ten patekdavo visų klasių mokiniai, daugiausia berniukai. Teko ir man su Jule (klasioke) vieną kartą ten „pabuvoti“.

Rašėm dvi pamokas lietuvių k. rašomąjį darbą. Parašėm, dar nesibaigus antrai pamokai, nunešėm ant staliuko rašinį ir išėjom į lauką. Taip leisdavo elgtis kiti mokytojai ir ji. Bet šį kartą jai kas tai nepatiko ir klasėje papriekaištavo. Klasiokams buvo gera medžiaga sienlaikraščiui. Lapo  viršuje užrašas: „Perspėjama, kad tokių įvykių nepasikartotų ir pamokoje reikia laikytis tinkamai. R. Diržys“. Žemiau piešinys: mes su rankinukais, skrybėlėmis einam pro stendą. Po piešiniu – „Julė: „Einam Aldon, mums pamokos nerūpi“. Aldona: „Visai teisingai. Greičiau.“ L. Malcius.

Klasės vadovas, būdamas jaunas, labai norėjo susidraugauti su auklėtiniais. Per šokius kviesdavo pas save, vaišindavo. Kai kuriems vaikinams tai labai patiko. Mes, kelios mergaitės, supratę, koks kvietimo tikslas, atsisakėm eiti… Todėl pirmadienį – istorijos 2, bet ketvirtyje išvedė 5.

Sėkmingai išlaikę egzaminus, gegužės pabaigoje, tapom dešimtokais. Atostogų metu keli mokytojai sugalvojo organizuoti ekskursiją į Vilnių. Tuo pačiu bus proga ir apsipirkti. Birželio 16 d. susirinkom gal apie 17 žmonių, iš kurių keturi mokytojai: G. Dilytė, S. Barzdaitė, V. Lisas, V. Kundelis. Likusieji – mūsų klasės ir keli kitų klasių mokiniai. Mokytojai parūpino sunkvežimį, padėjom lentas tarp bortų ir taip susėdę ant lentų, atvirame kėbule, vėjo plaikstomi, išvažiavom. Žinoma, greitis ne šiuolaikinis, prieš kalnelį vos užpuškuoja, bet Vilnių pasiekėm.

Pavaikščiojom po Katedros aikštę, aplankėm Gedimino pilį. Nusifotografavom. Žinoma, užsukome į „univermagą“. Viena mokytoja nusipirko sofą, tad atgal grįžom minkštai sėdėdamos. Mums tai buvo pirmoji ekskursija į sostinę, Gedimino pilį, kurią mes mokykloje per braižybos pamoką „braižėm“.

10 klasė (1954–1955 mokslo metai)

Kaip ir kiekvienais metais, vėl keičiamas klasės auklėtojas. Juo tapo fizinio auklėjimo mokytojas Vytautas Kundelis, bet spalio pabaigoje jį paėmė į kariuomenę (7 nuotrauka). Tuomet auklėtoju tapo Kazimieras Stakėnas. Mums jis dėstė fiziką ir rusų kalbą. Pasikeitė ir mokyklos direktorius. Juo tapo energingas, veiklus,  pedagogiškai bendraujantis su mokiniais Česlovas Aidukas. Mums jis buvo kaip vyresnysis brolis, savo patarimais, pamokymais. Dešimtoje klasėje Č. Aidukas mums dėstė psichologiją. Nauja mokytoja Stasė Bitinaitė dėstė istoriją, mokytoja Stasė Zdanevičiūtė – vokiečių kalbą.

Mūsų mokykloje nebuvo mokinių komjaunuolių. Sausio mėn. „kažkas“ tuo susirūpino ir  atvažiavo iš Obelių rajono dvi komjaunimo atstovės, ėjo į vyresnes klases, ragindamos stoti į komjaunimo gretas. Jos, atėję į mūsų klasę, aiškino, kad reikia įstoti, lengviau bus patekti į aukštąją mokyklą… Bet nei vienas nepareiškė noro stoti. Visi sakė – pagalvos. Vėliau sužinojom, kad vienas iš mūsų jau įstojo. Daugiau iš mūsų klasės norinčių neatsirado. Mūsų tradicija buvo kiekvieną dieną eiti į paštą laiškų, laikraščių. Po kelių dienų jis su Vytu  ryte užėjo į paštą ir atsinešė laišką. Atsisėdęs suole pradėjo garsiai skaityti. Tai laiškas, kaip tėvynės išdavikui, grasinantis… 

Vasario 27d. vyko rinkimai. Pirmą kartą balsavę keturi mūsų klasės vaikinai sutarė tokią progą „atšvęsti“. Šventimas baigėsi tuo, kad vienus reikėjo namo parvesti, kitą – beveik parnešti. Pasekmės buvo nelabai kas: elgesys 4, griežtas perspėjimas už nemokinišką elgesį ir į mokyklą keturi vyrai grįžo be plaukų. Jei dar pasikartos – šalins iš mokyklos. Tai ne grasinimas. Šalindavo už blogą elgesį arba blogą pažangumą. Šiais metais buvo pašalinta mokinė iš 8 kl.

Teko būti paliktiems po pamokų už neišmoktas trigonometrijos formules. Paliko visą klasę vienai valandai ir mokytoja išėjo. Ką gi padarysi, teko išmokti be klaidų. Po valandos paleido.

Klasė,  tradiciškai, turėjo paruošt programą. Susėdę svarstėme, ką ruošti. Vieni siūlė šokius, kiti, ypač Zenius Krukauskas, kad reikia statyti „Žaldokynę“.  Betgi sudėtingos dekoracijos, vaidyba. Vaikinai pažadėjo viską gerai paruošti. Žinoma, su mūsų pagrindinių „režisierių“ – mokytojų G. Vaičiūnaitės ir V. Liso – patarimais ir pagalba. Pasiskirstėme vaidmenis: Žaldoką vaidino Zenius Krukauskas, Sidabrą – Vytautas Rimša, Girėną – Antanas Kavaliauskas, Žaldoko dukrą – Jadzė Ruzgutė, Paukštytę – Julė Adamonytė, zakristijoną Rūtą – Jonas Daščioras, jo žmoną – Aldona Zakarevičiūtė ir kt.   Dalis vaikinų, pagrindinių vaidmenų „artistų“, važiavo į Vilniaus dramos teatro spektaklį „Žaldokynė“ žiūrėti, kaip vaidino aktoriai (N. Nakas – Žaldoką, O. Laniauskas – Girėną, ir kt). Spektaklis pavyko puikiai. Vaidinome Kriaunose, Antazavėje (05. 15) (grįžom tiesiog į pamokas – nemiegoję) ir kt. (8 nuotrauka).

Po egzaminų apie 30 įvairių klasių mokinių važiavom į Obelius, į spartakiadą, dainų šventę. Ten dainų šventės, spartakiados vykdavo gegužės arba birželio mėn. Iki to laiko turėdavom paruošti – išmokti nurodytus šokius: „Jovaro tiltas“, „kolūkio pirmininkas“, „kalvelis“, „žvejų šokis“ ir kt. Šokom su tautiniais rūbais.

Pasiruošti spartakiadoms buvo sudėtingiau. Stadiono neturėjom, sportuodavom mokyklos kieme. Ten buvo tik tinklinio aikštelė.  Pirmiausia suruošdavo tarpklasines varžybas. Čia atrinkdavo kiekvienai sporto šakai kandidatus, juos keletą kartų pamokydavo ir –  važiuokit į varžybas. Bet buvo ir taip. Prieš važiuojant į varžybas Obeliuose, prieina mokytojas prie manęs ir sako, rytoj varžybose bus nauja sporto šaka „trijų km ėjimas“. „Kadangi tu kasdien eini daugiau negu 3 km, gal galėtum atlikti ir tą rungtį?“ „O kaip man reikės eiti?“ – klausiu aš. Mokytojas pataria – eik greičiau, negu eini namo. Obelių mokyklos stadione ėjom daug ratų. Žiūriu vieni eina, kaip aš, kiti –„kraipydami užpakalį“. Laimė, kad atėjau ne paskutinė.

Teko išbandyti įvairias sporto šakas. Geriausiai tarp visų mūsų mokyklos mokinių man sekėsi šaudymas (gulom ir iš trijų padėčių), ieties ir disko metimas, rutulio stūmimas. Būdavau tarp prizininkų. Man (dėl ieties, disko ir rutulio) teko su obeliečiais (jie kitose sporto šakose dalyvavo) važiuoti traukiniu į spartakiadą Panevėžyje. Prizinių vietų nelaimėjau, bet rezultatai buvo neblogi (7 a ir 7 b nuotraukos).

Liepos 12-15 d. direktorius Č. Aidukas suorganizavo ekskursiją į Rygą. Grupėje buvo trys mokytojai: direktorius Česlovas Aidukas, mokslo dalies vedėja Genė Vaitonienė, mokytoja Stefa Lokcikienė ir 17 įvairių klasių mokinių. Mūsų klasės (jau vienuoliktokai) –  J. Ruzgutė, B. Jočytė, L. Palivonaitė, A. Zakarevičiūtė, V. Bacionas, Z. Krukauskas V. Rimša, A. Karnočius, A. Kavaliauskas, J. Daščioras, jau dešimtokai – Regina Navickaitė, Juozas Lokcikas, Algis Jakimavičius, jau devintokai – Dalia Kišūnaitė, Valė Arlauskaitė, Vladas Vaicekauskas, Vytautas Narkevičius. Išvažiavom vakare, o kitą dieną buvom Rygoje. Apsistojom gimnazijoje. Rygoje aplankėm „Janio Rainio“ ir „Brolių“ kapines (įdomus išplanavimas, labai gražiai sutvarkytos) ( 9 nuotrauka), Zoologijos sodą. Daugumai labiausiai patiko dramblys, begemotas ir beždžionės, nes matėm pirmą kartą. Vieną vakarą buvom balete, žiūrėjom baletą „Raimonda“. Kitą dieną nuvažiavom į Jūrmalą, Dzintarį prie jūros. Įspūdis neapsakomas, bekraštė daugybė vandens…, tai ne Sartų ežero platybė. O diena graži, saulėta, nusimaudėm, nusifotografavom. Taip sužavėjo jūra, kad kai kas jau mintyse planavo tapt jūrininku. Grįžę į Rygą, pavaikščioję po miestą ir, aišku, aplankę 4 aukštų „univermagą“, grįžome namo per 7 valandas pilni įspūdžių (10 nuotrauka).

11 klasė (1955–1956 mokslo metai)

„Tu jauteis laiminga prie mokyklos suolo,
Tyliai dienos sekė pasakas ilgas.
Metai lėkte lėkė bėro žirgo šuoliais,
Nusinešė džiaugsmą, juoką ir dainas.

1956 V 18, IX–X kl. mokiniai“

Tai per paskutinį skambutį man įteikto „Palikimo“ eilutės.

Vienuolikta klasė – paskutiniai metai mokykloje, su kuria reikės atsisveikinti.

Vėl tradicinis pokytis klasėje – auklėtoja paskirta mokytoja Stasė Bitinaitė. Bendraklasė Valė Valainytė išėjo dirbti ir į vienuoliktą klasę negrįžo. Klasėje likome 18 mokinių – 9 mergaitės ir 9 vaikinai: Julė Adamonytė, Danutė Dumbrytė, Genė Indrulionytė, Bronė Jočytė, Laima Palivonaitė, Janina Raugaitė, Jadvyga Ruzgutė, Valė Ubeikaitė, Aldona Zakarevičiūtė, Vincas Bacionas, Jonas Daščioras, Romas Diržys, Antanas Kavaliauskas, Algirdas Karnočius, Zenius Krukauskas, Linas Malcius, Vytautas Rimša, Julius Vainius. 

Atvyko du nauji mokytojai: V. Pranckūnaitė mums dėstė chemiją, V. Osipovas – rusų kalbą (jis kalbėjo tik rusiškai). Kiti mokytojai mums dėstė: Genė Vaitonienė – lietuvių kalbą ir literatūrą, vokiečių k. – Stasė Zdanevičiūtė,  fiziką – Kazimieras Stakėnas, Germa Vaičiūnaitė – algebrą, geometriją, trigonometriją ir astronomiją.

Klasėje vidurinėje eilėje, pirmame suole, prie mokytojų staliuko sėdėjo Vytas. Iškentėti tiek matematikos pamokų, kai jos tavęs nedomina, Vytautui buvo kančia. Jis, kaip geras „artistas“ (labai gerai atkartodavo žmonių balsus, manieras) šiose pamokose kartais rasdavo kitų užsiėmimų: kalbinti mokytoją, trukdyti jai dirbti. Ne kartą, ramios, gabios mokytojos akyse pasirodydavo ašaros. O kai vėliau, po kelerių metų, Vytas sugalvojo vesti, į žmonas pasirinko … šią mokytoją.

Mokyklos kieme buvo ūkinis pastatas. Už jo buvo sumanyta pasodinti sodą. Aš manau, kad ši mintis buvo direktoriaus Č. Aiduko, kuris norėjo įamžinti vidurinės mokyklos įkūrimą ir pirmoji laida, padedant kitiems, sodinom. Turėjom po vaismedį. Mano medelis, buvo pietinėje pusėje, prie ežios esančioje eilėje apie vidurį. Dabar turbūt neberasčiau, jeigu dar yra tas sodas (10 a nuotrauka).

Prie direktoriaus Č. Aiduko mokykloje būdavo įvairių renginių: skaitovų konkursai, paskaitos įvairiomis temomis, konferencijos ir kt. Kai būdavo saviveiklos numeriai, vaidinimai, po jų būdavo šokiai. (Kitur eiti į šokius mokiniams neleisdavo). Šokdavo poromis. Kad būtų įdomiau, turėjom iš anksto pasiruošti, pvz. „ gėlių valsui“, „surask antrą pusę“, „skrajojančiam paštui“ ir kt. „Gėlių valsui“ reikėjo paruošti įvairių popierinių gėlyčių. Vaikinas, grojant valsui, „nusiperka“ gėlytę, prisega ją mergaitei ir išveda šokti. Šokiui „surask antrą pusę“ – prikarpom pusiau (vingiuotai) atvirukų ir išdaliname – vieną pusę vaikinams, kitą – mergaitėms. Grojant vaikinai turi surast „savo pusę“. „Skrajojančiam p.“ – paruošt lapukų ir rašymo priemones, kartais numeriukų. Kas nori kam nori gali rašyti laiškelį per „paštininką“. Jis išdalina.

Dešimtoje klasėje vaidinta „Žaldokynė“ buvo pageidaujama ir vienuoliktoje klasėje. Spalio mėn. 15 d. mus pasikvietė Obelių vidurinė mokykla, kad šį spektaklį parodytume jų mokiniams ir mokytojams. Kitą kartą, žiemą, važiavom į Bradesius. Parūpino arklį su rogėmis, praplatintais šonais. Vienas „artistas“ atsigulė į vidurį rogių, o kitiems liko tik pakraščiai. Bandėm važiuoti. Leidžiantis į pakalnę nuo miestelio, pradėjom iš rogių byrėt. Tada „pasodinom“ gulintį, kad visi tilptumėm, ir laimingai nuvažiavom.            

Artėjo Naujųjų metų šventė. Mokytojai pasiūlė, kad reikia suruošti mokykloje pirmą kartą  karnavalą. Visų klasių mokiniai, kurie norėjo, ruošė kaukes. Kaukių buvo daug. Aš, pasitarus namuose, pasigaminau meškos kaukę, Iš kartono pasidariau galvą, o sportinę aprangą apsiuvau nendrių žiedynais (jų buvo šalia mūsų pirties, ežero pakrantėje). Labai buvau patenkinta kauke, nes per karnavalą niekas manęs neatpažino, net bendraklasiai, kol nenusiėmiau kaukės. Tik man labai nusibodo visą laiką „šleivoti“. Šiame maskarade užėmiau pirmą vietą ir dovanų gavau albumą nuotraukoms su įrašu ir mokytojų – G. Vaičiūnaitės, V. Liso ir K. Stakėno – parašais (11 ir 11 a nuotraukos).       

Gegužės mėn. mokyklai staigmena. Direktorius Č. Aidukas turėjo išvažiuoti į karinę tarnybą. Teko gegužės 12 d. atsisveikinti. Gailėjom, kad nebus per paskutinį skambutį, išleistuves. Klasėje atsisveikindamas jis atsargiai užsiminė, kad gal nesirinkit aukštosios mokyklos, kaži ar įstosit, pirma laida, didelė mokytojų kaita. Bet mes trise – Algirdas, Zenius ir aš laisvai įstojom. Būtų ir dar keli įstoję. Kai kurie vėliau baigė aukštąją mokyklą neakivaizdiniu būdu (12 nuotrauka).

Mokslo metams baigiantis, vienuoliktokams ruošiamas paskutinis skambutis. Jį ruošia dešimtokai. Mūsų dešimtokų buvo labai mažai – iki 10, todėl jiems suruošti paskutinį skambutį padėjo gausi devintokų klasė. Mūsų paskutinis skambutis buvo gegužės 18 d. Kiekvienam vienuoliktokui jie  paruošė po lankstinuką–„Palikimą“ su mokyklos nuotrauka, palinkėjimu ateičiai (man nupieštas „Universitetas“) ir atminimu (esančiu pradžioje, po užrašu „11 klasė“).

Mes turėjom parašyti dešimtokams – busimiems vienuoliktokams „Testamentą“. Ką ir kaip rašyti nežinom. Pakalbėjom su auklėtoja ir, jos patarimu, ėmėm kolektyviai kurti…

„1956 m. Kriaunų vidurinės mokyklos abiturientų
TESTAMENTAS

Mieli nelaimingieji būsimieji abiturientai. Mes išeiname į platų tarybinio gyvenimo okeaną ir stengiamės nugalėti jo putojančias bangas…“

Dabar juokinga, bet tada, be šito (plataus tarybinio), negalėjom rašyti.

Atsisveikinom ir su auklėtoja. Ji kiekvienam auklėtiniui įteikė po užrašų knygutę su įrašytu palinkėjimu. „Nenusimink, kad gyvenimo audrose būsi blaškoma daugiau už kitus, žinok, kad kilnesniam žmogui tenka didesni kentėjimai!“ ( Ši knygutė man labai tiko rašyti reikalingai informacijai nuo abitūros egzaminų iki studijų baigimo).

Prasidėjo abitūros egzaminai. Reikėjo laikyti 8 egzaminus: lietuvių – raštu ir žodžiu, rusų – raštu ir žodžiu, algebra – žodžiu, geometrija ir trigonometrija – raštu, fizika – žodžiu, chemija – žodžiu. Laikėm nuo gegužės 25 d. iki birželio 25 d. Jie mums didelio streso nesukėlė, buvo lyg eilinis atsiskaitymas. Juk mes kasmet laikydavome egzaminus iš to, ko mokėmės. Egzaminus išlaikėm visi, išskyrus vieną bendraklasę.

Atestatų įteikimas ir išleistuvės buvo birželio 28–29 d. Gerokai prieš tai Zenius atsinešė gabalus medžiagų (atsiųstų iš užjūrio), klausdamas patarimo, iš ko siūti kostiumą ir marškinius, kad „derėtų“. Visos merginos sprendėm, derinom ir išrinkom. O kuo mes rengsimės? Nutarėme, kad vilkėsim tautiniais rūbais. Kai kas turėjome savo (mes su seserimi išsiaudėm pačios, ankščiau), kitos pasiskolino iš pažįstamų. Įteikiant atestatą, aš gavau ir knygą B. Kordemskio „Matematikos pasaulyje“ su įrašu ir direktoriaus V. Liso ir klasės vadovės St. Bitinaitės parašais. Išleistuvėse buvom tik mes mokiniai ir mokytojai. Jas padėjo paruošti Vytauto teta (13 nuotrauka).

Noriu papasakot du atvejus, kaip to meto mokytojai buvo dėmesingi esamiems ir buvusiems mokiniams. Chemijos egzaminas žodžiu. Išėjus iš egzamino, randu mokytoją K. Stakėną bendraujantį su mokiniais. Jis klausia mane, kur matematiką žadu studijuoti ir siūlo važiuoti į Šiaulius: ten gerai paruošia, jis irgi ten baigė, netoli, patogus susisiekimas traukiniu, savaitgaliais galima parvažiuoti ir parsivežti maisto ir taip toliau. Deja, negalėjau pasinaudoti geru mokytojo patarimu. Gavusi atestatą paskambinau į Šiaulius. Man atsakė, kad tais metais nebus renkama matematikų grupė. Tuomet, dokumentus nuvežiau į Vilniaus Valstybinį pedagoginį institutą (prie Aušros vartų). Mokytis ketveri metai, bandysiu stoti. Pasirodo, ne taip baisu, kaip sakė. Stojamuosius išlaikiau gerai ir įstojau. Pradėjus mokytis, dekanas Gavelis praneša dvi naujienas: kad teks mokytis penkerius metus, nes mus paruoš ir braižybos mokytojais ir, kad pradės statyti naujus VVPI rūmus. Dekanas : „Per penkerius metus gal ir pastatys“. Taip ir buvo. Persikraustėm 1961 m. pradžioje ir čia gavom diplomus.

1962 m. rugpjūty patyriau Č. Aiduko atidumą ir rūpestį. Išeinu iš Rokiškio Švietimo skyriaus su užduotimi, pasirinkti vieną iš dviejų variantų. Tik įžengiau į gatvę, einu nuleidus galvą, susimąsčius – ką rinktis?… Girdžiu klausimą: „Kas atsitiko, ko tokia susirūpinusi?“. Pakeliu galvą – priešais buvęs direktorius. Pasakiau, kokia problema. Jis sako: einam prie paminklo (Nepriklausomybės), atsisėsim ant suoliuko (tuo metu ten buvo suoliukai), nutarsim. Sprendėm ilgai, svarstėm įvairius galimus variantus, net dešimtmečiui į priekį, kaip būtų geriau. Nutarėm, ir aš norėjau grįžti į Švietimo skyrių pasakyti apie apsisprendimą. O jis sako: „Neik, aš užeisiu ir pasakysiu.“ Argi jis ėjo gatve, atvažiavęs į Rokiškį, „pasivaikščioti“, be reikalų? Iš mandagumo galėjo užklausti ir nueiti savais keliais. To laikotarpio dauguma mokytojų buvo tokie. Nors, pasirodo, buvo ir kitokių… Buvo įdomi  „politika“ – ne visiems ne visi įtiko. Per septynerius mokymosi metus mūsų klasėje pasikeitė 10 auklėtojų (klasės vadovų), 4 mokyklos direktoriai (neįskaitant laikinai einančių pareigas), o mokytojų kaitą – sunku ir suskaičiuoti.

Kriaunų vidurinė mokykla išugdė daug darbščių, gabių, gerų specialistų, mokslo ir žinių siekiančių mokinių. Ji išleido 44 abiturientų laidas. Kiekvienas abiturientas tolimesnį kelią pasirinko pagal savo pomėgius, galimybes: vieni dirbo, kiti toliau tęsė mokslą, o kai kas net ir kūrė, tobulino, plėtė pasirinktą mokslo sritį. Juk ši mokykla išleido, kaip reta, ir būsimų mokslininkų šeimą. Tai Jonas Stankūnas (mokyklą baigęs sidabro medaliu) ir Vladislava Veličkaitė – Stankūnienė. Jauni sukūrė šeimą (21 m.), bet sugebėjo abu tapti profesoriais, habilituotais mokslo daktarais, Lietuvos mokslo premijų laureatais (Jonas – radio-elektronikos srityje, Vladislava – demografijos srityje) ir daug kitų jų pasiekimų.

Gaila, kad  nebėra  vidurinės mokyklos. Aš manau, kad mes visi buvę mokiniai, esame dėkingi visiems MOKYTOJAMS, kurie mus nuoširdžiai ruošė gyvenimui, skatino siekti naujų žinių…

Dažnai praeities įvykius laikas apkloja užmaršos dulkėmis. Tačiau, pradėjus rašyti šiuos prisiminimus, vis dėlto, vardai, įvykiai vėl iškyla, nors kartais ir ne visi. Todėl, labai noriu padėkot savo, dar esančioms, bendraklasėms – Aldonai Žemaitytei, Janinai Raugaitei, Valei Ubeikaitei, Valei Valainytei už vardų, faktų patikslinimą, patvirtinimą, ir ypač Genei Indrulionytei už papildymą, priminimą keletą faktų, už telefonų numerių parūpinimą ir kt. Ačiū visoms.

---

STASĖ ŠIMKEVIČIŪTĖ – IDIENĖ

Gimiau Lietuvos centre, lygumų krašte – Kėdainių rajone, Pernaravos seniūnijoje. 1975 m. baigiau Pernaravos vidurinę mokyklą ir išvykau iš gimtųjų namų studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros mokslo. Studijuojant tekdavo rudenį važiuoti į Lietuvos kaimus padėti žemdirbiams nuimti derlių. 1977 metų rudenį atvykome į Sartų tarybinį ūkį kasti bulves. Susipažinau su autobuso vairuotoju Jonu. Patiko žmogus, patiko supanti gamta – ežerai, ežerėliai, kalvos ir kalnai. Taip 1978 metų rugsėjo 1- ąją pradėjau savo pedagoginį darbą Kriaunų vidurinėje mokykloje. Darbas patiko, mokytojų kolektyvas taip pat.
Gyvenimas nulėmė, kad teko dirbti ne tik mokytoja Kriaunų mokykloje, bet ir direktore Kriaunų kultūros namuose, viršaičio Vytauto Adomonio pavaduotoja Kriaunų seniūnijoje, Aleksandravėlės pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros bei istorijos mokytoja. Sekėsi dirbti visur, žmones sutikau geranoriškus. 1999 metais sugrįžau į savo pirmąją darbovietę – Kriaunų mokyklą. Tik ne į vidurinę, bet jau pagrindine tapusia. Šių metų rugsėjį  sukaks 42 metai, kai gyvenu šiame krašte. Laikau save jau Rokiškio krašto gyventoja. Gimtinę – Pernaravą – aplankau svečio teisėmis.
Kriaunų pagrindinės mokyklos direktorė (2002–2018).
Rokiškio Senamiesčio progimnazijos Kriaunų ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus ūkvedė (2018–2020).

ISTORIJOS RATAS SUKASI

1776 metais Kriaunose įsteigta parapijinė mokykla, kurią lankė 7 vaikai. Mokykla kasmet augo mokinių skaičiumi. Iki 1948 metų išlaikė pradinės mokyklos statusą. Joje dirbo vaikų rašytojas, mokomųjų vadovėlių autorius Antanas Busilas, kilęs iš Aukštakojų kaimo (Obelių sen.). 1948–1952 metais iš pradinės mokyklos statuso pakilo į septynmetę. Kriaunose vidurinė mokykla buvo perorganizuota iš septynmetės 1952 m. rugsėjo 1-ąją. Mokykla išleido 44 abiturientų laidas. 1956–1999 metais vidurinę mokyklą baigė 581 abiturientas. Vidurinei mokyklai vadovavo 5 direktoriai:

1. Jadvyga Piliponienė; dirbo 1954 m. Apie direktorę jokių žinių neišliko, nėra nuotraukų.
2. Česlovas Aidukas; mokyklai vadovavo 1954–1964 m. Vėliau buvo perkeltas dirbti į Švietimo ir mokslo ministeriją. Su juo bendrauta iki mirties, mokinių prisiminimai apie direktorių kuo geriausi.
3. Juozas Vaitkevičius; dirbo nuo 1964 m. iki 1970 m. Šiuo metu gyvena Rokiškyje.
4. Vaclovas Tautkevičius; vadovavo 1970–1987 m. Pablogėjus sveikatai, nuo 1987 m. rugsėjo 1–osios dirbo rusų kalbos ir literatūros mokytoju. Direktoriaus vadovaujama mokykla plačiai garsėjo sportine veikla, ypač stalo teniso srityje, išugdė daug sportininkų. Jo rūpesčiu 1982 metais buvo pastatytas mokyklos priestatas, daugiabutis gyvenamas namas mokytojams. Amžino atilsio atgulė 2012 m. lapkričio 1 dieną Kriaunų kapinėse.
5. Ričardas Žukauskas; vadovavo vidurinei mokyklai 1987–1999 m. ir 1999–2001 m. – pagrindinei mokyklai. 2001 m. matematikos mokytojui Algimantui Pilkauskui išėjus į užtarnautą poilsį, Ričardas Žukauskas mokė matematikos iki 2018 mokslo metų pabaigos – pagrindinės mokyklos reorganizavimo į Rokiškio Senamiesčio progimnazijos Kriaunų ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyrių.

Rokiškio rajono tarybos 1999 m. kovo 19 d. Nr. 40 sprendimu 1999 m. rugsėjo 1-ąją Kriaunų vidurinė mokykla tapo pagrindine (dešimtmete) mokykla. Į pagrindinę mokyklą 1999 m. rugsėjo pirmąją susirinko 153 mokiniai ir 21 mokytojas.

2001 metais mokykla užmezgėme ryšius su Bostono labdaringa organizacija iš Naujojo Orleano. Gavome 13 tonų paramos už 40 tūkst. litų. Didžiąją paramos dalį sudarė įvairus popierius: spalvotas, rašomas, braižybos, piešimo. Mokiniai per darbų, dailės pamokas buvo aprūpinti popieriumi. Šia parama mokyklai džiaugėsi mokinių tėvai.

Po 17 metų pertraukos sugrįžau ir aš į savo pirmąją darbovietę, buvau paskirta mokyklos direktoriaus Ričardo Žukausko pavaduotoja ugdymui kuruoti mokytojus, mokinių savivaldą, neformalųjį ugdymą. Sugrįžusi radau keletą senųjų mokytojų – Algimantą Pilkauską, Nijolę-Emilę Tautkevičienę, Viliutę Kastanauskienę.

Siekiau, kad pagrindinė dešimtmetė mokykla kaime būtų švietimo, kultūros ir informacijos centras. Mokyklos gyvenimas buvo aktyvinamas iniciatyvių grupių ir komandų iš mokinių, tėvų ir pedagogų kūrimu. Pedagogai buvo skatinami dalintis gerąja darbo patirtimi savo kolektyve, tarp rajono ir respublikos mokyklų. Tėvai pritarė anglų kalbos mokymui būrelyje, informatikos būrelio steigimu 5-6 klasių mokiniams. Šie dalykai tuo metu kaime buvo naujovė, kadangi Rokiškio rajone pirmoji mokoma užsienio kalba buvo vokiečių.

Dalyvavome Mokyklų tobulinimo centro ir Švietimo ir mokslo ministerijos surengtame projekte ,,Pagrindinė mokykla – besimokanti organizacija“. Projekto partneriais pasirinkome Anykščių rajono Raguvėlės pagrindinės mokyklos kolektyvą. Bendras mokyklų bendruomenių susitikimas vyko ir Raguvėlėje, ir Kriaunose. Komandos ieškojo mokyklos kaitos krypčių, gilinosi į specialiųjų poreikių mokinių ugdymo problemas, jų sprendimą. Įsitikinome, kad gera ir įdomu dirbti bendradarbiaujant.

 2002–2003 mokslo metais pradinių klasių mokytoja Inga Repšytė laimėjo projektą ,,Kriaunų priešmokyklinės ugdymo grupės ir jos aplinkos įkūrimas“. Gautas lėšas iš Švietimo kaitos fondo ir Ugdymo inovacijų centro panaudojome įkurti mokykloje priešmokyklinę grupę, kuri rengtų vaikus mokyklai. Į grupę surinkome 12 Kriaunų seniūnijos 5–6 metų vaikų. Norėjome, kad visų šeimų vaikų pasirengimas mokyklai būtų vienodas. Priešmokyklinio amžiaus vaikai turiningai ir naudingai leido laiką, buvo ugdomi ir lavinami mokytojos Alės Buitvydienės.

Mokykla pagal galimybes teikė paslaugas mokyklos bendruomenei ir miestelio gyventojams: nuomojo mokyklinį autobusą, sporto salę, valgyklą, teikė kopijavimo ir interneto paslaugas. Už surinktas lėšas buvo kuriamas mokyklos gerbūvis.

Mokykla nuolat ieškojo rėmėjų. Nuolatos mokyklos renginius, išvykas rėmė Lašų ŽŪB, AB ,,Kriaunų malūnas“, P. Blažio IĮ, Ritos Stakienės parduotuvė.

Mokytojai dalyvavo įvairioje projektinėje veikloje: laimėti respublikiniai projektai. Vienas jų – ,,Priešmokyklinės ugdymo grupės ir jos aplinkos įkūrimas“. Gavome 2000 litų priešmokyklinei klasei įrengti. Laimėtame projekte ,,Aš galiu” mokyklos bendruomenė dalyvavo paskaitose, mokyklos komanda buvo išvykusi du kartus į seminarus Panevėžyje. Mokiniai dalyvavo ,,Aš galiu” klubo veikloje, buvo susitikę su klubų vadovais Biržuose. Buvome išvykę į projekto ,,Aš galiu” suvažiavimą Panevėžyje. Taip pat gavome finansavimą – 1000 lt. Mokytojos Ingos Repšytės rašytas projektas ,,Gera pradžia” laimėjo mokyklai socialinio pedagogo etatą dvejiems metams. Mokytojos Sonatos Zibolienės projektas ,,Aš irgi noriu gyventi” laimėjo 1000 lt. Už šias lėšas Kriaunų seniūnijos neįgaliesiems ir seneliams buvo surengta ekskursija į Kryžių kalną.

Organizuotai veikė mokyklos savivalda. Mokyklos taryba rinkosi spręsti mokinių sveikatos ir poilsio organizavimo, mokyklos materialinės bazės gerinimo, mokinių maitinimo, pavežėjimo ir kitus mokyklos bendruomenei aktualius klausimus. Rasta lėšų ir suremontuota mokyklos sporto salė, persirengimo kambariuose mokiniams įrengti dušai, mokykloje nuolat buvo rengiami poilsio vakarai, kuriuose budėjo ir mokinių tėvai.

Kriaunų pagrindinei mokyklai nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. priklauso Lašų skyrius. Skyrius buvo įsikūręs Lašų vaikų darželio patalpose. Patalpų savininkas – Kriaunų seniūnija. Skyriuje buvo 2 komplektai klasių (iš viso 18 mokinių): 1–3 klasės – 10 mokinių, 2 klasė – 8 mokiniai. Lašų mokyklos skyriuje dirbo dvi mokytojos, turinčios aukštąjį išsilavinimą ir mokytojos kvalifikacinę kategoriją: Elena Daščiorienė ir Romutė Akramavičienė.

Kriaunų pagrindinėje mokykloje 2003–2015 metais dirbo 19 mokytojų: 15 pagrindinėje darbovietėje, 4 – nepagrindinėje. Iš jų 3 metodininkai, 10 vyr. mokytojų, 2 – mokytojo kvalifikaciją turintys pedagogai. Mokytojų kaita buvo nedidelė: išėjo į užtarnautą poilsį, ištekėjo, pakeitė gyvenamąją vietą.

Pedagogė Lina Kulikauskaitė-Šeškuvienė persikvalifikavo iš pradinių klasių mokytojos į priešmokyklinio ugdymo pedagogę. Vaikai grupėje mokėsi bendrauti, pratinosi klausytis ir girdėti kalbantįjį, atsakyti į klausimus, patys klausti, kalbėti, pasakoti. Susipažino su būsima mokykla, klase, mokytoja. Užsimezgė artimas ryšys: vaikas–vaikas, vaikas–tėvai – priešmokyklinės grupės pedagogė–būsimas mokytojas, vaikas–mokyklos bendruomenė. Grupės aplinkoje greta kitų priemonių buvo panaudojami vaiko šeimos ir vietos bendruomenės ypatumus atspindintys žaislai, veiklos priemonės, kuriančios palankią emocinę atmosferą. Maltos ordinas iš Vokietijos skyrė labdarą grupės vaikams, kurią sudarė žaislai, įvairios dėlionės iš kaladėlių, spalvoti pieštukai. Grupės vaikai dalyvavo savo amžiaus rajono sporto olimpiadoje. Dažnai pasirodydavo mokyklos renginiuose, atlikdami meninę programėlę.

Po pamokų mokiniai rinkosi būrelius pagal savo pomėgius. Mokykloje populiariausi būreliai 5–8 klasių moksleivių buvo „Kompiuterio paslaptys“, kuriam vadovavo ekonomikos mokytoja Daiva Steponavičiūtė, „Jaunųjų policijos rėmėjų“ (vadovas – seniūnijos inspektorius Zenonas Viduolis), jaunųjų ūkininkų „Ąžuolas“ (vadovė – mokyklos tėvų komiteto narė Giedrė Kubilienė), jaunųjų auto-moto mėgėjų (vadovas – ,,Viesulo” sporto klubo vadovas Romas Kišūnas). Jaunųjų ūkininkų būrelis tapo respublikos jaunųjų ūkininkų nariais, dalyvavo respublikinėje stovykloje Pumpėnuose (Pasvalio r.).

 Aukštesniųjų klasių berniukai noriai lankė sporto būrelius. Krepšinio turnyre ,,Aukštaitijos lygos“ pagrindinių mokyklų tarpe dvejus metus iš eilės (2004–2005 m.) tapo nugalėtojais. Geriausiai sekėsi Laisvydui Jankauskui, Laurynui Urbonavičiui. Juos treniravo kūno kultūros mokytoja Oksana Antonova. Seniūnijos inspektorius labai įdomiai vedė „Jaunųjų policijos rėmėjų“ būrelį: į susitikimus su būrelio nariais kvietė Rokiškio policijos komisariato darbuotojus, rengė šaudymo, krepšinio varžybas, teisinių žinių konkursą.

Besidomintys informacinėmis technologijomis moksleiviai dalyvavo Lietuvos vaikų ir jaunimo centro organizuotame internetiniame konkurse 2 x 2. Kadangi buvo vieninteliai iš Lietuvos pagrindinių mokyklų, dalyvavo Vilniuje vykusiame finale, buvo apdovanoti padėkos raštu.

Keletas mokyklos mokinių lankė Rokiškio muzikos mokyklą. Į užsiėmimus nuveždavo tėvai, tačiau tokią galimybę turėjo ne visi. Todėl muzikos mokytoja Sonata Zibolienė subūrė instrumentinį būrelį, kurį lankė 10 mokinių. Mokiniai grojo pianinu, vargonėliais, dūdelėmis, skudučiais. Mokytoja mergaites subūrė į sakralinių giesmių giedojimo ansamblį. Dažnai merginas girdėdavome giedant per mišias Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčioje.

Jaunųjų maltiečių būrelį lankė 5–10 klasių 12 mokinių. Jam vadovavo pradinių klasių mokytoja Rima Pivoriūnienė. Maltiečių būrelis bendradarbiavo su Vokietijos Maltos ordino Estenfeldo maltiečiais savanoriais. Vokietijos maltiečiai, atvykę į Rokiškį, visada lankydavosi mūsų mokykloje su dovanomis mokiniams, jauniesiems maltiečiams ir mokyklai. Jiems labai patiko mūsų mokykloje veikianti priešmokyklinė vaikų grupė. Šiai grupei vokiečiai padovanojo daug žaislų, dėlionių.

Iš viso mokykloje veikė l8 meno, sporto ir kitų būrelių. Mokiniai patys siūlė, pageidavo reikalingų būrelių. Mokytojai buvo skatinami diegti pamokose naujus mokymo metodus, pagal galimybes buvo keičiama mokymo aplinka: ugdymo procesas įdomiai vyko Kriaunų muziejuje, (vedėja ,,Kriaunų Ragana” Algimanta Raugienė, kaimo bibliotekoje, (bibliotekininkė Danutė Vainauskienė). Dalykų mokytojams sudaromos sąlygos vesti pamokas informacinių technologijų kabinete.

Į mokyklos patalpas įkelta biblioteka. Mokyklos bendruomenei mokykloje buvo surengti kompiuterinio raštingumo ir interneto pradmenų kursai. Kartą per ketvirtį mokinių komitetas leido laikraštį ,,Spindulys”, kuriame buvo rašoma mokyklos bendruomenei aktualiais klausimais.

Mokinių tėvams buvo sudarytos sąlygos lankyti mokykloje vairavimo kursus, kad jiems nereikėtų važinėti į rajono centrą. Vairuotojų teises gavo 12 mokinių mamų. Vairavimo įgūdžių mokė ,,Viesulo“ klubo atstovai, jos vadovas Romas Kišūnas.

Mokykla užmezgė ryšius su Amerikos kompanija Lietuvoje „Philip Morris“. Kompanijos atstovai padovanojo mokyklai geografijos ir istorijos atlasų, sieninių žemėlapių, moksleiviškų kuprinių, du kompiuterius su visa kompiuterine įranga.

Mokyklos maltiečių organizacija iš Vokietijos Maltos ordino gavo didelį siuntinį – maltiečių uniformų, daiktų ir priemonių technologijos kabinetui. Mokiniams labai patiko, kuomet būreliams vadovauja profesionalūs vadovai: seniūnijos inspektorius Zenonas Viduolis, ,,Viesulo‘‘ klubo vadovas Romas Kišūnas.

Švietimo ir mokslo ministerija leido visu etatu dirbti socialinei pedagogei. Kaimo mokyklai tai labai svarbu, nes socialinis pedagogas šiandieninėje mokykloje yra būtinas. Mokykloje vyko atvirų durų dienos. Tėvai galėjo lankytis pamokose, visuose renginiuose. Klasės auklėtojai tėvams raštu kas mėnesį pateikdavo informaciją apie jų vaikų pasiekimus. 2004-2005 metais mokykla dalyvavo Lietuvos mokyklų tobulinimo programos A komponente, kurį rėmė Pasaulio bankas. Programos ,,Mokymo ir ugdymosi sąlygų gerinimas Lietuvos pagrindinėse mokyklose“ tikslas – įvairiais keliais pritraukti lėšų, mokymo priemonių materialinės bazės turtinimui, mokyklos remontui. Dalyvaudami šioje programoje, atnaujinome mokyklos mokomuosius kabinetus baldais, šiuolaikine kompiuterine įranga. Nuo 1982 m. mokykloje nebuvo remonto. O sporto salės persirengimo kambariai buvo avarinės būklės. Iš sutaupytų mokinio krepšelio lėšų suremontuota sporto salė ir iš naujo perstatyti persirengimo kambariai, įrengti dušai. Visi šie remonto darbai kainavo 48 tūkst. litų. Už 27 tūkst. litų buvo įrengta internetinė skaitykla-kompiuterių klasė, uždengta dalis antrojo aukšto stogo ir sutvarkytas 2-ojo aukšto foje. Už šiuos darbus atsiskaityta iš dalies – 17,5 tūkst. litų iš sutaupytų biudžeto lėšų. Atliktas sanitarinių mazgų ir valgyklos stogo remontas už 68 tūkst. litų.

Mokykloje puoselėjome gražias tradicijas. Užmezgėme glaudžius ryšius su Vokietijos Bavarijos žemės Estenfeldo miesto maltiečiais savanoriais. Kasmet pavasarį mus aplankydavo didelė jų delegacija su dovanomis. Mokiniai jų labai laukdavo, parengdavo su mokytojomis Rima Pivoriūniene, Sonata Ziboliene, vėliau Jurgita Raugiene meninę programą. Džiaugdavomės jų apsilankymu, Villis Klausas sakydavo, kad pas mus jis jaučiasi kaip namuose.

Vieną kartą per metus, gegužės mėnesį, susirinkdavome visa mokyklos bendruomenė į tradicinę Šeimos šventę: pagerbdavome tas šeimas, kurios skyrė ypatingą dėmesį savo vaikų auklėjimui, mokymuisi, padėkodavome už mokyklai skirtus 2% metinio pajamų mokesčio. Padėkas įteikdavome Metų rėmėjams. Mokiniai su klasių auklėtojais surengdavo meninę programą arba vykdavo sportinės varžybos.

Nuo 2010 m. spalio 1 d. mokyklos patalpose veikia Kriaunų vaikų dienos centras „Pas maltiečius“. Jo įkūrėja – Maltos ordino pagalbos tarnyba. Pirmoji vaikų dienos centro vadovė – tikybos mokytoja Valerija Truskauskienė. Jai išvykus dirbti į Zarasų rajoną, vaikų dienos centrui septintus metus vadovauja Daiva Steponavičiūtė. Kriaunų ir aplinkinių kaimų vaikai noriai lanko VDC. Centras dirba nuo 14 iki 18 valandos. Mokiniai ruošia pamokas, sportuoja, patys gamina maistą, pavalgo pavakarius, rengia naktis mokykloje. Vasarą mokiniai stovyklauja Bradesių kempinge, Kriaunų paplūdimyje. Lankydami VDC, vaikai įgauna bendravimo, socialinių įgūdžių.

2005 m. užmezgėme draugystės ryšius su „Energetiko“ sveikatos centru Šventojoje. Jame dirba mūsų mokyklą baigusi Rita Baršytė-Matulevičienė. Trylika vasarų ji buvo pagrindinė mūsų mokyklos vaikų vasaros stovyklos „Ant bangos“ rėmėja: sutikdavo, apgyvendindavo ir surengdavo ekskursijas po pajūrį. Šią tradiciją perėmė ir ją tęsė Kriaunų VDC „Pas maltiečius“.

Metai bėgo, mokinių klasėse mažėjo. Rajono vadovų skaičiavimais Kriaunų pagrindinė mokykla pradine turėjo likti 2012 metais. Tačiau visų sutelktu darbu, bendromis mokyklos darbuotojų ir tėvų pastangomis sulaukėme 2018 m. pavasario. Kriaunų pagrindinę mokyklą lankė 46 mokiniai. 1–4 klasėse jų buvo 12, o 5–10 klasėje 21. Jau nesuformuota 9 klasė. Vaikų darželį lankė 13 vaikų (jie skaičiuojami kaip mokiniai), 4 iš jų – priešmokyklinio ugdymo grupę.

Norisi paminėti mokytojus, kurių vienintelė darbovietė buvo mūsų mokykla. Iš studijų suolų atvykę į Kriaunas, jose ir pasiliko iki paskutinės darbo dienos: pradinių klasių mokytojos Eleonora Stakėnienė ir Vida-Liucija Pilkauskienė, visų kriauniečių gerbiamas už įdomius fizikos mokslo pritaikymus kaime fizikas Kazimieras Stakėnas, visus darbo metus matematikai atidavęs, mokinių mylimas Algimantas Pilkauskas, chemijos-geografijos mokytoja Stefanija Lokcikienė, vokiečių kalbos mokytoja Stanislava Zdanevičiūtė, dailia rašysena puošdavusi mokyklos stendus Janina Kazanavičiūtė. Daugelis jų jau Amžinybėn išėję.

Džiaugiuosi ir mokiniais, baigusiais mūsų mokyklą ir jos nepamiršę. Džiaugiuosi, kad gėrio daigas, sudygęs mokykloje, juos lydi per gyvenimą. Mokyklos gyvenimu domisi pirmųjų laidų abiturientai Donatas Papaurėlis ir Jonas Stankūnas, Vlada Veličkaitė, Zita Arlauskaitė, domisi mokykla ir vėliau baigę mūsų mokyklą: Rita Baršytė, Daiva Palivonaitė, Gražina Palivonaitė, Vytautas Puriuškis, Klaudijus Driskius. Dalis baigusiųjų rado darbą mūsų mokykloje: virėjos Sigita ir Asta Navickaitės, ilgus metus sekretore dirbusi Irena Bucininkaitė, ikimokyklinės grupės auklėtoja Lina Kirstukaitė, stropiai darbą atliekanti Gražina Kalašauskaitė.

Noriu paminėti savo auklėtinį Eugenijų Driskių, buvusį gerą mokinį, šiuo metu sukūrusį savo gyvenimą Vilniuje, bet nepamirštantį gimtųjų Kriaunų. Eugenijus puikiai vadovauja Kriaunų kaimo bendruomenei. Jo svajonės siekia toli. Belieka palinkėti joms pildytis.

Nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. keitėsi mokyklos statusas. Iš didelio ir gausaus mokinių būrio liko tik Rokiškio Senamiesčio progimnazijos Kriaunų ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyrius. Šiais laikais daug kas nenuspėjama – emigracija, imigracija, susvetimėjimas, susipriešinimas, pikto pavydo gaida ir t. t. Dar svajojome, jog į laisvas mokyklos patalpas bus įkeliamos kultūros įstaigos, bendruomenė. Manėme, kad Kriaunų seniūnija su visomis pareigybėmis taip pat dirbs mokyklos patalpose. Kriaunų kaimo bendruomenė dalį mokyklos patalpų naudoja – parašė socialinio verslo projektą, kurio veiklos bus vykdomos mokyklos pastato patalpose. Valgykla teiks maitinimo paslaugas ne tik vietoje, bet ir maistą išvežios pagal užsakymus. Jaunimas sportuos sporto salėje, gyventojams bus teikiamos socialinės paslaugos. Ar taps gražios svajonės realybe?

244 metus kūrę mokyklą, jos savitas tradicijas, 2020 metų birželio 30 dieną ją uždarome. Be darbo lieka 12 darbingo amžiaus darbuotojų. Belieka palikti atvirą klausimą: ar visam laikui? Ar uždarius Kriaunose medicinos punktą, paštą, vaikų ikimokyklinio ugdymo grupę, mokyklą, Kriaunose kurs savo gyvenimą jaunos šeimos, užsuks gandrai? Šiandien Kriaunų kaimo gyventojų statistika bauginanti.

Bet istorijos ratas sukasi…

* * * * * * * * * *

RASA TAUTKEVIČIŪTĖ-KVEDARIENĖ

Rasa Tautkevičiūtė-Kvedarienė gimė 1963 m. Jūžintuose. 1970–1981 m. mokėsi Kriaunų vidurinėje mokykloje. 1986 m. baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, 1994 m. – Šiaulių pedagoginį institutą. Gyvena Rokiškyje, dirba pradinių klasių mokytoja.

GYVENOME PO GINKLŲ SANDĖLIU

Kriaunų vidurinę mokyklą lankyti pradėjau 1970 metais, kai tėtis buvo perkeltas direktoriauti iš Jūžintų į Kriaunas. Man buvo labai nedrąsu, nes nebuvau spėjusi susirasti čia draugų. Mama buvo mokytoja, gavo auklėjamąją klasę, tai aš pirmas dienas vaikščiojau įsikibusi į ranką jos auklėtinėms. Pradinėse klasėse mus mokė mokytoja Eleonora Stakėnienė. Prisimenu ją, kaip labai rūpestingą ir kantrią mokytoją. Man nesisekė matematika, nesupratau tų, kaip tada atrodė, „paukščių kalba“ parašytų žodinių uždavinių. Mokytoja, pasisodinusi į suolą, ilgai ir kantriai aiškindavo tuos nesuprantamus uždavinius.

Gana greitai supratau, kad iš to, jog esu mokytojų vaikas, nieko nepešiu. Kelis kartus pabandžius pasiskųsti, kad kažkas nuskriaudė, pati gavau barti – ypač tėtis nemėgo verksnių ir skundikų. Užtat tokios pamokos padėjo greitai pritapti prie klasės draugų. Kadangi tėveliai dirbo kartu, namuose dažnai kalbėdavosi apie mokyklos reikalus. Bet mums, vaikams, klausytis neleisdavo. Sakydavo, kad vaikams nėra ko klausytis suaugusiųjų pokalbių. Tėtis, būdamas mokyklos direktoriumi, labai daug laiko skirdavo darbo reikalams. Prisimenu, kad eidama miegoti matydavau jį sėdintį prie darbo stalo tarp visokių popierių. Atsikėlus ryte vėl matydavau jį jau dirbantį. Atostogos ar ne atostogos, nuo mokyklos reikalų niekada neatitrūkdavo. Baigus pradines klases, man dar labiau „pasisekė“ – klasės auklėtoja tapo mama. Gal niekas nenorėjo imtis auklėti klasės, kurioje buvom net trys mokytojų vaikai? Ir klasė buvo labai didelė – virš 30 mokinių. Kol baigėm mokyklą, turėjom ne vieną auklėtoją – pradžioje Nijolė-Emilė Tautkevičienė, vėliau Petras Znatnovas, Zigmas Meškauskas. O iš mokyklos mus, jau tik 22, išlydėjo auklėtoja Stasė Idienė, vėliau tapusi mokyklos direktore.

Iš mokyklinių metų liko daug smagių prisiminimų. Linksmos pertraukos mokyklos kieme, kuris ypač gražus būdavo pavasarį. Nepatogumų nekėlė net ir tolokai nuo mokyklos esantis lauko tualetas. Smagu būdavo keliauti iki jo su draugėmis ir paplepėti. Po pamokų dažnai susirinkdavome mokyklos stadione ir žaisdavome „bulvę“, krepšinį, tinklinį, šokinėdavome į aukštį, į tolį. Kriaunų mokykloje visada būdavo daug gerų sportininkų. Nemažai darbo čia įdėdavo mokytojai – sporto entuziastai. Mokykla nedidelė, mokinių, palyginus su didesnėmis miesto mokyklomis, daug mažiau, todėl dažnai tiems patiems tekdavo ginti mokyklos garbę įvairiose varžybose. Kiek pamenu, man irgi teko dalyvauti rajono lengvosios atletikos, bėgimo, slidinėjimo, gimnastikos, krepšinio, stalo teniso varžybose. Išliko gerų prisiminimų, kaip ruošdavomės mokyklos renginiams – Naujųjų metų karnavalams, dainos ir rikiuotės konkursams. O su kokiu entuziazmu rinkdavome metalo laužą, makulatūrą! Visos klasės norėdavo laimėti. Prisimenu, vieną žiemą važiavome su klasės drauge jos tėvų arkliuku, pakinkytu į roges, po aplinkinius kaimus prašyti žmonių senų laikraščių, žurnalų. Grįžome patamsyje, bet laimingos, nuveikusios didelį darbą. O koks smagumas buvo važiuoti į talkas – dažniausiai bulvių kasti tuometiniame „Laimės“ kolūkyje arba Sartų tarybiniame ūkyje. Ir pamokų nėra, ir namų darbų neskirta, ir dar laikas linksmai praleistas. Darbas darbu, o ir padūkti laiko užtekdavo. Laukdavome pertraukos, kad galėtume visi susėsti prie bendrų pietų. Koks turtingas būdavo suneštinis „stalas“ kur nors pievoje. Ir jau tikrai klasiokų atsinešti sumuštiniai skanesni, negu savi! Teko dainuoti mokyklos chore, kuriam vadovavo muzikos mokytojas Vytautas Adomonis. Repeticijas lankyti kartais tingėjome, bet užtat kaip smagu buvo važinėti į Ruopiškyje vykstančias Dainų šventes. Važiuodavome dažniausiai dengtu sunkvežimiu, nuo ko kelionės darėsi tik įdomesnės. Mokytojas V. Adomonis subūrė skudutininkų ansamblį, su kuriuo pabuvojome net ir respublikinėje dainų ir šokių šventėje.

Namas, kuriame daug metų gyvenome, buvo valdiškas. Jo antrame aukšte buvo įrengtas mokyklos ginklų sandėlis. Tėtis dažnai pasiimdavo mane kartu, kai tvarkydavo tą sandėlį. O aš vis prašydavau, kad leistų išardyti ir sudėti Kalašnikovo automatą (tą kartais darydavome per karinio parengimo pamokas). Išsitreniravau taip gerai, kad per pamokas automatą ardydavau greičiau už berniukus. Bet čia ir buvo bene vienintelis dalykas, kada pasinaudojau tėčio pareigų galimybėmis. Buvo dalykų, kai, būdama direktoriaus dukra, negalėjau daryti to, ką darė mano klasės draugai. Ne paslaptis, kad po šokių, kurie vykdavo mokykloje, dauguma jaunimo važiuodavo į kaimuose vykstančius šokius. Nors pagal to meto taisykles mokiniai negalėjo linksmintis kitur, kaip tik mokykloje. Ir aš labai norėjau. Bet negalėjau, tėveliai aiškiai pasakė – kaip galėsime reikalauti iš kitų laikytis taisyklių, jeigu mūsų pačių vaikai jų nesilaikys. Tokie jau jie buvo – reiklūs sau, reiklūs ir mums – vaikams.

Mokykloje buvo visko – ir gražių dienų, ir sunkių. Bet su laiku pasimiršo, kas buvo negerai, ir liko tik gražūs prisiminimai. Kitos mokyklos neturėjau, Kriaunų mokykla man buvo ir liks vieta, kur praleidau daug gražių metų, kur sutikau nuostabius savo klasiokus. Mūsų ryšys niekada nebuvo nutrūkęs, susitinkame gana dažnai. Visada susirenkame mokykloje, kur mus mielai priima auklėtoja Stasytė. Labai tikiuosi, kad ir ateityje turėsime kur susirinkti. Kol stovės šis pastatas Kriaunose, tol tai bus mūsų mokykla.

* * * * * * * * * *

SKIRMANTĖ ŠAKALYTĖ-IVANAUSKIENĖ

Skirmantė Šakalytė-Ivanauskienė (g. 1948 metais Bradesiuose), finansininkė. Mokėsi Bradesių pradinėje mokykloje, 1965 m. baigė Kriaunų vidurinę mokyklą, 1967 – Vilniaus Finansų-kredito technikumą ir įgijo finansininko specialybę. Dirbo Varėnos rajono vykdomojo komiteto finansų skyriuje, Rokiškio valstybinėje draudimo inspekcijoje, Rokiškio rajono Lietuvos žemės ūkio technikos susivienijime. Gyvena Lašuose (Rokiškio r.).

Į MOKYKLĄ EIDAVOM EŽERU

Bradesių pradinę mokyklą pradėjau lankyti 1954 metais. Mus mokino mokytojai Sofija ir Albinas Strumskiai. Abu mokytojai iškart mokino po 2 klases.

Mokykla buvo erdvi, su didele sale. Buvo visai nesenai pastatyta. Joje netgi tilpo butas mokytojams.

1959 metais lankiau Antazavės vidurinę mokyklą ir ten baigiau penktą klasę.

1960 m. su seserimi pradėjau lankyti Kriaunų vidurinėje mokykloje šeštą klasę. Tėveliai nusprendė, kad reiktų mokytis savo rajono mokykloje (Antazavės vidurinė mokykla priklausė Zarasų rajonui). Pakeisti mokyklą lėmė ir tai, kad, pradėjus dirbti Kriaunų vidurinės mokyklos direktoriumi Česlovui Aidukui, buvo įkurtas bendrabutis, vadinamas internatu. Todėl tolimiausių kaimų vaikai žiemos mėnesiais galėjo gyventi bendrabutyje.

Kadangi mano tėviškę – Bradesių kaimą nuo Kriaunų kaimo skiria Sartų ežeras, keliauti į mokyklą buvo gana toli, apie 9 kilometrus vasarą. Žiemą, užšąlus ežerui, atstumas sutrumpėdavo apie 5 km.

Į mokyklą keliaudavom pėstute, taigi, ryte, kad nepavėluoti į pamokas, reikėdavo keltis gana anksti. Kai labai skubėdavom, tai per 1 valandą ir pasiekdavom mokyklą. Užtat grįžtant po pamokų, kartais neužtekdavo ir 2 valandų. Retkarčiais tėvelis valtimi nugabendavo į kitą Sartų pusę, kad būtų daug arčiau mokyklos. Tik ne visada turėjo tam laiko, pačiam reikėjo eiti į ūkį dirbti. Be to, ne visada gamta buvo palanki tokiai kelionei. Sartai nuo mano tėviškės link Baršėnų kaimo gana platoki. Šitą Sartų vietą vadindavo „plotais“, gal dėl platumo? Taigi, jei būdavo vėjuotas oras, tai nelabai drąsu ir irtis.

Keliaujant į mokyklą ir iš jos, kartais Sartų tarybinio ūkio sunkvežimių vairuotojai pasigailėdavo ir kelis kilometrus pavėžėdavo. Tik ne visi buvo gailestingi, taigi tų labai „nemylėjom“.

Ir keliaujant „sausuma“ atsirasdavo kliūčių. Jei ruduo lietingas, Sartų ir Mėlynio ežeruose pakildavo vanduo ir užliedavo kelią. (Senasis kelias buvo daug žemiau, nei dabartinis). Tada reikėdavo eiti per Mielonų ir Baršėnų kaimus aplinkui ir prisidėdavo dar apie 3 kilometrus. Na, ne taip jau ir gilu ten būdavo, tik, kad rudens vanduo šaltokas. Taigi, vaikai pasidalydavo į dvi grupes. Tvarkingieji eidavo ilgesniu keliu, o išdykesni, maudavo batus, kojines ir perbrisdavo aukščiau kelių esantį vandenį. Tik tėvams, tai jau nepasisakydavom. Aš su seserimi šiuo klausimu nesutardavau. Perbrįsdavau ir greičiau pasiekdavau namus už sesę Otiliją. Todėl tėvai greitai viską išsiaiškino ir teko keliauti tolimesniu keliu.

Žiemą, Sartams pasidengus ledu, eidavom per ežerą. Nors ir gyvenom bendrabutyje, savaitgaliais eidavome pas tėvus pasipildyti „išteklių“ ir papasakoti savaitės įvykius. (Bendrabutyje pilno išlaikymo nebuvo). Nors keliauti žiemos keliu buvo arčiau, vis tiek atsirasdavo nelabai malonių kliūčių. Tai labai daug sniego – iki kelių ir labai sunku eiti, jokio kelio nėra. Arba ledas visai be sniego, ir labai slidu, ir dar baisoka, arba koja šlumšteli į užsnigtą eketę. O pavasariop – skysta sniego košė iki kelių. Perėjus ežerą, dar reikėdavo „nugalėti“ neišbrendamas pusnis. Kadangi žiemos būdavo su gausiu sniegu, tai įkalnes pripustydavo tiek, kad klimpdavom vos ne iki pažastų. Neskaitant visų „blogų“ dalykų, vis tiek eidavom ežeru, juk per pusę arčiau, negu suvažinėtu keliu.

Žiemos mėnesiais bendrabutis labai pagelbėjo. Nors nebuvo didelių patogumų, bet mano kartos vaikai nebuvo išlepę. Visada su dėkingumu prisimenu direktorių Česlovą Aiduką. Nežinau, kokiais būdais jis sugebėdavo rasti tuo laiku taip trūkstamų produktų ir viską suorganizuoti. Žinoma, tėvai turėjo daug kuo prisidėti prie vaikų gyvenimo reikalų.

Su didele pagarba prisimenu mokytoją Algimantą Pilkauską, mūsų klasės auklėtoją nuo šeštos iki vienuoliktos klasės. Tai buvo mokytojas matematikas iš pašaukimo. Taip pat mokytoją Poliną Rodčenkovą – bendrabučio auklėtoją, rusų kalbos mokytoją. Bendrabutyje ji buvo lyg antra mama, nuoširdi, pamokydavo. Mokytojams Stakėnams padėka už didelę kantrybę. Bendrabučio kambarys buvo virš jų buto, o mes tikrai nebuvom labai ramūs ir tvarkingi. Ačiū ir visiems kitiems Kriaunų vidurinės mokyklos mokytojams, už pastangas auginti ir mokyti mus, kad taptume padoriais, tvarkingais žmonėmis.

1965 m. baigiau Kriaunų vidurinę mokyklą. Tai buvo X-oji abiturientų laida. Įdomi laida, nes klasėje mokėsi 14 mergaičių ir tik vienas berniukas.

Mes dar mokėmės dviejuose mediniuose pastatuose. Vienas iš jų dabar jau visai apleistas ir baigia griūti, tik 11-ą klasę baigiau pirmame, esančios dabar, mokyklos pastate.

Taip, esančios, kuri, labai gaila, savo gyvenimą visai baigia.

2020 m. balandis

* * * * * * * * * *

BIRUTĖ DRISKIŪTĖ-ŽALALIENĖ

Birutė Driskiūtė-Žalalienė (g. 1947 07 02 Petrešiūnuose, Jūžintų valsčiuje, Rokiškio apskrityje), enciklopedininkė. 1965 baigė Kriaunų vidurinę mokyklą, 1970 – Vilniaus universitetą (lietuvių kalbą ir literatūrą). 1970–1972 mokytojavo Viešintų vidurinėje mokykloje (Anykščių rajone). 1972 pradėjo dirbti Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje (1992-1997 Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1997-2009 Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, nuo 2009 Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras); dirbo iki 2015. Redaktorė, mokslinė, vyresnioji mokslinė redaktorė. „Muzikos enciklopedijos“ (3 t., 2000–2007) redaktorių grupės vadovė, enciklopedinio žinyno „Bažnytinė muzika“ (sudarytojas J. Vilimas, 2011), DVD „Uolų medus. Sakralinės muzikos takais“ (scenarijaus autorius ir atlikėjas V. Sikorskas, vaizdo režisierius R. Zamaris, 2012) projektų vadovė. Be enciklopedijų (Visuotinė lietuvių enciklopedija, 26 tomai, 2001–2015), dar redagavo kitų leidinių, tarp jų – R. Gučo sudarytas katalogas „Lietuvos vargonai“ (2009). Gyvena Vilniuje.

ATŠVAITAI

Kriaunų vidurinė mokykla 1958–1965 metais

1958 m. pavasarį gavau Lašų pradinės mokyklos keturių klasių baigimo pažymėjimą. Mokytoja Monika Stankūnaitė-Mikulėnienė man dar padovanojo lietuvių tautosakos rinkinėlį „Vai žydėk, žydėk, balta obelėle“ ir tokią plastiko dėžutę lyg ir atvirukams. Tą knygą tebeturiu. Mano pirmosios mokytojos nebėra. Kiekvieną gegužę per Monikos vardadienį brisdavom bruknienojų į beržynėlį, pindavom vainiką su plukėm mokytojos kėdei.

Tų pačių metų vasarą viena dviračiu jau vežiau prašymą į Kriaunų mokyklą. Kelią žinojau – ne kartą jau būta bažnyčioj, pas gimines. Pervažiavau du tiltus, Kriaunų dvarą, užmyniau ant kalno. Žiūriu – skersai kelio kartis su užkabintu kartono gabalu. Cheminiu pieštuku parašyta KEULIŲ MARAS. VAŽIUOTI DRAUDŽIAMA. Apsigręžiau ir namo. Vėl važiavau į Kriaunas kitąkart.

O rudenį Pakenė jau melioruota, vidury vieškelio – griovys su dviem permestom kartim, o šlynas – ant vieškelio. Dviračio ratai aplipę, nesisuka. Kai drebančiom kojom pereini per kartis nešdama dviratį, vėl reikia skubiai kuopt ratus, kitaip nespėsi į mokyklą. Atvažiuoji visa jukota, prie mokyklos šulinio mazgojies drabužius, batus. Užtat visą gyvenimą geruoju miniu gal tada vienuoliktokus du Malcius, kurie neprašomi pernešdavo per tą griovį mums, vabaliukams, dviračius.

Namo Lašų pusėn grįždavom visa dviračių virtine. Vieškeliu iš Kriaunų į kitus kaimus dažnai eidavo ir tretininkė Petrulia, nešdama skalinėj pipirų, dar ko nors. Jei pirmutinis berniūkštis ją lenkdamas užklausdavo „Petrul, kadu ženysies?“, tai Petrulia užsimodavo lazda ir tik voros paskutinysis į bagažinę gaudavo. Vėliau gal ir jos nebesutikdavom.

Dviračiai mums buvo labai svarbūs. Kai Kriaunose man pavogė ratą (pakeitė senu, vietoj rausvo dar ir juodu), apsiverkiau. Pėsti iki namų irgi traukdavom, dažnai dviese nusipirkę forminės duonos kepalėlį ir „bambonkių“. Užtekdavo iki Lašų malūno. Mes, bendrakeleiviai, buvome labai draugiški.

Jei šeštadienį kieno nors tėvas arkliu atvažiuodavo parsivežt savo vaikų, į roges suvirsdavo ir kiti to krašto vaikai, kurie visą savaitę glaudėsi bendrabutyje. Nuo bendrabučio mus išgelbėjo autobusas Rokiškis–Kriaunos. Tikras džiaugsmas, kai kasdien pasieki savo namus.

Bendrabuty („davatkyne“) vėlyvą rudenį ir žiemą gyvenom tie, kuriems buvo toli mokykla. Pamokas ruošdavom vėl mokykloje, tik budėtojai bendrabutyje. Auklėtojos Monika Vaitkevičienė ir Polina Rodčenkova pakaitomis prižiūrėjo bendrabučio gyvenimą ir pamokų ruošą. Monika Vaitkevičienė buvo itin griežta. Kartą budėdama pakūriau krosnį, atnešiau vandens, išlyginau lovatiesių raukšles ir pradėjau griežti akordeonu. Pamokas buvau padariusi, bendrabutyje buvo tik virėja. Po auklėtojos apsilankymo ilgai bijojau net pasižiūrėti į akordeoną, nors muziką labai mėgau. Kita auklėtoja – Polina Rodčenkova buvo motiniška, nuoširdi, tikra.

Bendrabučio gyventojams iš pradžių valgyti virė tokia senyva moteriškė Žemaitienė, vėliau – labai tvarkinga šeimininkė Jūra Tebeliškytė. Ji ir abiturientų išleistuvių valgius taisė, užtat mergaites prašė parvežti iš Rokiškio silkių, žadėdama jų „padaryti su automatais“. Iš Sartų tarybinio ūkio fermų, esančių Kriaunų dvare, eidavome parsinešti pieno, kuris labai atsiduodavo silosu.

O bendrabuty būta dainų, vaidinimų, gąsdinimų, burtų, linksmų apgaulių (žvaigždes parodydavo pro kailinukų rankovę), bet mes ilgėjomės namų, tėvai – mūsų. Visi laukdavom šeštadienio. Vieną kartą rudens pradžioje sumanėm mokyklos direktorių Česlovą Aiduką pasveikinti (progos nepamenu). Ką nešėm – nepamenu. Gal astrų, gal atviruką. Eiti pas direktorių namo bendrabučio liaudis išrinko mane su klasioku Jonu. Dar nedideli buvom, gal tik penktokai. Buvom labai susijaudinę, išlemenom sveikinimą. Direktorius davė mums gal kokius šešis obuolius. Išėję abu kaip čiupom juos valgyt! Kol pro bažnyčią grįžom, obuolių kaip nebūta. Rodos, kitą dieną direktorius bendrabuty visiems padėkojo už sveikinimą ir paklausė, ar skanūs obuoliai buvo. Niekas nesuprato, kokie obuoliai. Mes su Jonu nudelbėm akis.

1964 metais, kai mes buvome dešimtokai, mūsų direktorių pakvietė dirbti į Švietimo ministeriją. Išleisdami liūdėjom. Buvo gražus žmogus, puikus ir išmintingas pedagogas, pilnas gyvasties, dėmesio net mažiausiam. Rudens pradžioje sutaisydavo mokyklos susirinkimus, kartais senojo pastato didesnėje klasėje. Pamatęs, kad vaikas, kuris augo tik su tėveliu, stovi su nukirptom kelnių klešnėm, paklausdavo: „Tai ir vėl nusikirpai kelnes, vėl reiks, vadinasi, pirkt?“ Tamsių akių berniukas atsakydavo: „Buvo karšta, tamsta direktoriau.“ Būta ir daugiau visokių viešų reikalų. Kriaunų, rodos, Č. Aidukas neužmiršdavo niekada.

Mūsų auklėtojas Algimantas Pilkauskas Kriaunų vidurinėje matematikos mokytoju pradėjo dirbti 1959 m. rudenį, tik ką baigęs Vilniaus universitetą. Čia dirbo visą gyvenimą. Po 52 metų, mes, jo auklėtiniai, sustojom prie savo auklėtojo kapo Kriaunų kapinėse. Tai buvo 2017 m. liepos pradžia. Toks vėlyvas mūsų susitikimas… Nuoširdžiai jis mus mokė matematikos, kreida labai smarkiai brėždamas lentoj. Po pamokos nuo kreidos jo ausys, plaukai ir kostiumas būdavo balti. Stropiai būdavo pasiruošęs pamokoms, visada suradęs įdomybių klasės valandėlėms. Su auklėtoju dviračiais, sunkvežimiais kartais važiuodavom į ekskursijas. Būdami dešimtoje klasėje norėjom uždirbti nors šiek tiek pinigų vienuoliktokų išleistuvėms rengti (buvo tokia tradicija). Žiemą, gal vasario mėnesį, sekmadienį pėsti pasiekėm Sartais Anapolį, auklėtojas – mokyklos arkliu važiu ar rogėmis. Vaidinom akis akin su žiūrovais, tokiais stambiais vyrais, tebesėdinčiais už didelio stalo. Po vaidinimo auklėtojas išvažiavo, o mes ežeru per pūgą išėjom vieni. Pasiklydom, buvom priėję vietą, kur Kriauna įteka į Sartus, gerai, kad nesukritom. Šiaip taip pasiekę girelę sėdom ant žemės, nes čia mus jau pervargusius pradėjo net miegas imt. Pakilom eit, sustirę naktį pasiekėm klasiokės Nadios Baradulinaitės namelius. Tėvai kėlėsi iš miego, rūpinosi mus sušildyt, pagirdyt žolelių arbata, kuo nors papenėti. Rytą pasiekėm mokyklą. Buvo pirmadienis. Pirmoji pamoka – braižyba. Mokytojos mes bijojom kaip ugnies. Pieštukai, namie padrožti taisyklingai, kol pasiekdavom mokyklą, nulūždavo. Visada, beveik visada.

Užtat buvo mokykloje fizikos ir darbų mokytojas Kazimieras Stakėnas – žinių ir gerumo pilnas žmogus. Jis elektra apšvietė mokyklą ir visas Kriaunas.

Didžiosios išdaigos tęsėsi iki aštuntos klasės, kol dar mokėsi nemažai berniukų. Per chemijos pamoką Povilo rankose sprogo mėgintuvėlis, nes prieš tai Vincas į jį žiupsniu buvo kažko įdėjęs. Mokytoja Stefa Lokcikienė tik stebėjosi, kad sprogo, nes gi neturėjo taip būti. Po sprogimo Vincas dar geraširdiškai paklausė: „Striusiau, ar labai nusgundai?“. Povilas buvo Kralikas.

Pavasariais senojo kiemo klevai knibždėjo nuo karkvabalių (grambuolių), mūsų klevišiais vadintų. Tų klevišių berniukai dėžėm pripildavo ant krosnies klasėje. Per pamoką jie virvėm pradėdavo leistis žemyn labai smirdėdami, o vokiečių kalbos mokytoja Stasė Zdanevičiūtė mėlynuodavo ir šaukdavo: „Išmeskit tuos fabalus!“

Mokomi mes ne tik dūkom, bet dar ir šokom tautinius šokius, dainavom, vaidinom ir sportavom. Gavom net vadinamuosius gamybininkų diplomus, nes mus agronomas mokė auginti žemės ūkio kultūras. Čia tai dar nieko, bet, kai reikėjo mergaitėms apie vidaus degimo variklį inžinieriui atsakinėti, tai jau nebe juokas buvo.

Mes buvome dešimtoji abiturientų laida – penkiolika merginų ir vienintelis vaikinas. Laikėm, rodos, PDG („Pasiruošęs darbui ir gynybai“) normas. Fizinio lavinimo mokytojas Antanas Galvydis užrodė nubėgt iki dvaro ir grįžti. Mes pabėgėję įsėdom į pažįstamų savivarčių vairuotojų kabinas ir pavažiavom. Tas mūsų vienintelis bernelis paskundė mokytojui. Už liežuvį išprausėm sniegu, bet jis ėmė ir susirgo. Vėl graužėmės.

Kriaunose koncertavo akordeonininkas Algirdas Ločeris, dainininkai Stasė Laurinaitytė, Chosė Mackanis, gal dar kas nors. Man nieko nebuvo gražesnio už Antano Strazdo minėjimą. Scenoje stovėjo pagyvenę kriauniečiai broliai Petras ir Leonas Sabaliauskai, apsitaisę juodais kostiumais, su didelėm baltom nosinėm rankose ir dainavo A. Strazdo eiles. Braukė nuo veidų prakaitą, pūtė nosis, bet nuostabiai gražiai sutarė. Pamenu, viena dainų – „Gaspadorius žabus kirto“.

Esu laiminga, kad ir aš su kitais šio nuostabaus Sartų krašto vaikais ėjau į Kriaunų vidurinės mokyklos šviesą.