Kriaunų novelės

Jurgis Gražulis Kietakaktis

Tą valandą, kai numirsi, prieš tai išgujęs iš savęs kipšą

Perskaičiau rimtą ir liūdnoką pasakojimą apie besikeičiančius mūsų papročius ir tradicijas, o kažkur giliai tūnantis kipšiukas ėmė kuždėti: Viešpaties koronė jau antri metai kaip nukritusi ant jūsų, netikėlių, galvų, todėl sėdėkit, tylėkit, nepurkštaukit. Atgailaukite!

Ar tik antri?

Globalizmas. Transgenderizmas. Belytiškumas. Dvi mamos. Du tėčiai.

Jie gerokai anksčiau jau buvo, t.y. prasidėjo.

O dabar desertui – Covid – 19. Pandemija.

Bet ir pandemija čia, regis, nekalta. Ji, sakyčiau, net palengvina atsakymus į kai kuriuos nūnai mus kamuojančius egzistencinius klausimus.

Pamenu, a.a. rašytojas Jurgis Kunčinas man pasakojo, kaip vieną ankstų rytą jis ėjęs pėsčiomis per mišką ir išvydęs ties kryžkele ant medžio šakos kabantį pakaruoklį su ant kaklo pasikabinta lentele: „Karkitės, vyrai, kol dar ne vėlu“.

Ką tas nabašnikas turėjęs galvoje, kai dar gyvas buvo, Jurgis sakė taip niekada ir nesupratęs.

Tas nutikimas buvo sovietmečiu.

Ne, dabar jau nereikia kartis.

Gal dar ir dabar ne pasaulio pabaiga, bet jau kažkur labai netoli, kužda mano senelis, miręs praėjusio šimtmečio viduryje ir gražiai su giesmėmis bei maldomis palaidotas kaimelio kapinaitėse.

Ir dar kai ką jis paporintų apie išpaikintų, išpopintų, apsiėdusių, apsirūkiusių dabartinių žmonių būdą ir naujus papročius, bet jam jau per sunku kalbėti.

Taigi apie mirtį.

Kriaunietis Petras Balčiūnas, dar iki tos nelemtos (?) pandemijos iš arti stebėjęs laidotuvių verslą didmiestyje, pasakoja, jog dabar mūsų tautiečiams mirusysis dažnai tampa kliuviniu ir darnaus bei patogaus gyvenimo sujaukimu.

Regis, dabar pakankamai yra laidojimo paslaugų centrų, laidojimo salių, tačiau mirusiajam tenka ilgai laukti, kol amžinybėn bus palydėtas prieš jį esantis. Tarkim, 14 val. išlydimas vienas velionis, o jau po pusvalandžio šarvojamas kitas.

Konvejeris sukasi pasiutusiu greičiu. Juk gyvųjų gyvenimas laukia!

Šioks toks palengvinimas būna tik tuomet, kai nabašnikas pasitenkina savo pelenų saujele urnoje ir kuriam laikui dar šiapus pasilieka. Patogu: artimieji ją gali ir po sofa namuose pasidėti, palovyn pakišti, o grįžę iš kelionės Kretoje (juk sutapo su taip ilgai lauktom atostogom!) svajingai pelenus paleisti į visas keturias pasaulio puses.

Tūlas dabarties kūrėjas pasakytų: tai meninė instaliacija. Koks skirtumas – vamzdis ar grabas pavaizduotas…

…Lyrinis nukrypimas. Mažame tyliame Kriaunų miestelyje, pasirodo, mirusįjį galima palydėti kaip ir anksčiau, kai dar nebuvo taip, kaip dabar yra, – pagarbiai.

Dar gyvi Kriaunų giesminykai, apraudantys mirusiuosius giesmėmis, atvira Kriaunų bažnyčia, apylinkėse garsėja Kriaunų šeimininkės, galinčios suruošti šermenų pietus…

Dar dvasia toji gyva!

Tad gal dar sugrįšime į savo gryčias – ir gyvieji, ir mirusieji?

Tik neklausk, kam skambina varpai. Jie skambina ir tau.




Kun. Algirdas Dauknys

Ne taip sena Kriaunų istorija

1986–1988 metai. Kriaunos. Dažnai ateidavo pas mane į kleboniją keletas aktyvių ir patikimų parapijiečių, kaip Janina Jočienė ir kt., mergaičių chorelis: Gitana Ašmegaitė, trys sesės – Vilma, Jolita, kartais Virginija Kazanavičiūtės (bet ji retai, nes mokėsi Rokiškio muzikos mokykloje), Gražina Klabytė , Virginija Degutytė – mano aktyvas, su kuriomis planuodavome parapijos veiklą.

1988 metai. Kartą prieš Vasario 16-ąją, (gal tai buvo vasario 14-oji, buvo sekmadienis) atėjo mergaitės, gal netgi aš pats jas pasikviečiau. Aš paaiškinau, kad Vasario 16-oji yra Nepriklausomos Lietuvos šventė. Betgi moksleiviams geriau nieko nedaryti, „neprasimušti“ kuo nors, nes KGB agentai ypatingai pastatę ausis stebi, kas vyksta, kokios Nepriklausomybę paremiančios, primenančios aktyvistų akcijos vyksta. Priminiau, kad joms geriau tyliai ramiai pragyventi Vasario 16-ąją. Jeigu aš imčiausi ko nors (nors aš tikrai nesiruošiau jokiai akcijai), tai man jie nieko nepadarytų, nes aš jau esu kunigas. Gal bandytų gąsdinti, bausti, kompromituoti. O mergaitėms reikia mokytis, todėl negalima užkirsti sau kelio į mokslus. Ir tuo mūsų pokalbis pasibaigė. Tada girdžiu, kad Vasario 16-ąją sujudimas… Atėję žmonės papasakojo, kad kažkas miestelyje prie skelbimų lentos prikabino skelbimą: „TEGYVUOJA NEPRIKLAUSOMYBĖ LIETUVOJE!“ Pati Virginija sako, kad gal dar kitas panašus lapelis iškrito beeinant. Aš negalėjau tuo patikėti. Ir giliai jaučiau, kad ar tik nebus čia mūsų mergaičių darbas. Visokios mintys sukosi galvoje: nejaugi tai galėjo padaryti chorelio mergaitės? Gal tą pačią dieną į Kriaunas sugužėjo saugumiečiai. Pirmiausia surinko mokyklinio sąsiuvinio lapelius, pradėjo krėsti mokyklą, sulygino mokinių braižą. Virginija įtaria, kad iš tarybinio ūkio kontoros ją matė viena moteriškė, kuri ir pridavė, jog tai Virginijos darbas. Man taip ir atrodė, kad jie išsiaiškino jau tą pačią dieną, kas parašė šituos „atsišaukimus“. Vienas saugumietis, dirbęs Rokiškyje, Virginiją iškart iškvietė tardymui, kuriai tuomet buvo tik keturiolika metų – be jokių tėvų, be advokatų ir jokių vaikų teisių, mokyklos ar psichologų atstovų. Jis liepė jai parašyti tą patį atsišaukimą didžiosiomis raidėmis. Ir sulygino rašymo braižą atsišaukimuose ir raštelyje. Tuomet ėmė klausinėti, „Ko jūs einate į bažnyčią?“, „Kodėl einate pas kunigą?“, „Kaip jums patinka kunigas: kaip žmogus ar kaip kunigas?“ Klausė, ar ji pati sugalvojo, ar kunigas liepė taip padaryti? Virginija paaiškino, kad ji pati sugalvojo ir parašė. Ji jau tuomet drąsiai tvirtino, kad Lietuva bus laisva! Tada saugumietis pradėjo ją gąsdinti, kad nepriims į komjaunimą, kad negalės išvažiuoti į ekskursiją, kad neturės draugų, kad visi nusisuks nuo jos. Ji anksčiau ir iš tėvų buvo girdėjusi, kad Lietuva prieš karą buvo laisva. Stravuose ir už Sartų ežero gyveno keletas rusų šeimynų, todėl saugumietis bandė pripaišyti, kad Virginija kursto neapykantą tarp tautų. Tačiau jam nepavyko pritempti jokio didesnio kaltinimo. Šita struktūra organizavo tinklą jos persekiojimui. Įvykiai sekė vienas kitą. Ją dažnai kvietinėjo pas direktorių. Saugumiečiai ne vieną kartą buvo atvažiavę į Kriaunas bei derino akcijas. Dar buvo apkaltinta, kad iš muziejaus buvo pavogtos maldaknygės. Atseit, kunigas liepė jas paimti, o ši paėmusi ir nunešusi kunigui.

Tačiau chorelio mergaitės: Gražina, Gitana, Vilma, Jolita ir kitos – ne tik nenusigręžė, bet ir palaikė bei padrąsino Virginiją. Jos dar dažniau ėmė lankytis bažnyčioje ir giedoti bažnyčios chore.

Po dviejų dienų Kriaunų mokykloje sušaukė pionierių draugovę ir išrikiavo visus mokyklos mokinius. Virginiją iškvietė į priekį, pastatė prieš visus ir pionierių vadovė bei kai kurie mokytojai ėmė auklėti ir gąsdinti: „Tai kunigas sugadino tau gyvenimą! Juk jis tave pamokė taip padaryti. Kunigas tave verčia eiti į bažnyčią. Žinok, į bažnyčią eina tik senamadiški tėvai ir seneliai. Etc.“ O ji šypsojosi… Tada juos ėmė įsiūtis, kaip ji gali šypsotis, kai prieš ją paleistas toks teroro mechanizmas. Tada pagąsdino, kad gali būti išmesta iš mokyklos; kad ji nebeturi ateities. O ji stovėjo ir šypsojosi!

Vakare aš nuvažiavau pas jos šeimą į svečius padrąsinti, kad nenusimintų. Pasiklausinėti, kaip ten viskas „įvyko“. Ne tik „padrąsinti“, pasiteirauti, kaip jautėsi ir kaip jaučiasi. Tai buvo įvykis ir man, kunigui! Gal ji nenujautė to represijos aparato svorio dėl savo geranoriškumo. Virginija ramiai dalinosi „patyrimais“, nieko pikta nenujausdama pasakojo, kaip ten viskas vyko… ir šypsojosi! Virginija šypsojosi ir namuose. Virginija šypsojosi mokykloje. Išliko rami. Aš kažkodėl tikėjausi kitokio vaizdelio… Virginija – šaunuolė. Ji ne tik nenusiminė, bet tiek per tardymą, tiek per pionierių draugovės susirinkimą stovėjo ir šypsojosi!

 Virginija kažkur buvo skaičiusi ir apie Kalantą, ir apie vėliavos iškėlimus, apie senąją Lietuvos istoriją, kuomet paprasti žmonės gynė jos laisvę; kad lietuviai nuo seno norėjo būti laisvi.

Nuo to laiko ją ėmė intensyviai sekti, su kokiais mokiniais ji bendrauja, su kuo kalbasi, kur lankosi. Virginija sako, kad nuo to laiko ji ramybės jau nebeturėjo. Mokytojai Kriaunų mokykloje buvo pasidalinę. Vieni tyliai pritarė Virginijai, gal net žavėjosi jos drąsa, kiti atvirai smerkė. Kiek prisimena Virginija, pažymių dėl to tikriausiai nemažino. Tik kartais papriekaištaudavo, paerzindavo. Papūtus Nepriklausomybės vėjui, viena mokytoja Virginijos nuoširdžiai atsiprašė, jog elgėsi nedraugiškai jos atžvilgiu. O mane tais pačiais 1988 metais iškėlė iš Kriaunų.

Ką reiškia jaunystė, drąsa ir nuoširdumas! O mes visi, jeigu ir pagalvodavome, bet garsiai to nepasakydavome arba netgi tyliai drebindavome kinkas…

TAIS METAIS IŠ TIKRŲJŲ PAPŪTĖ LAISVĖS VĖJAS. Balandžio 3 d. Arvydas Juozaitis perskaitė pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“. O 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje, 9 d. Kaune buvo įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, atvedęs Lietuvą į Nepriklausomybės atstatymą. Ir Virginija Degutytė buvo viena iš Laisvės šauklių.

Kunigas, teol. licenc. Algirdas Dauknys (Kriaunų parapijos klebonas 1986–1988 m.)
Panevėžio r., Berčiūnų Lietuvos kankinių bažnyčios rektorius,
2019 m. vasario 14 d.

Po 9 klasių baigimo Kriaunų vidurinėje mokykloje. Iš dešinės: Vidmantas Kralikas, Gražina Klabytė, Jolita Kazanavičiūtė, Virginija Degutytė, Dainius Bertašius, Artūras Balaišis, Gitana Ašmegaitė, Alikas Aleksejevas ir auklėtoja Janina Kazanavičiūtė.   Kriaunos, 1989 m. (Nuotrauka iš Gitanos Ašmegaitės Taurienės šeimos albumo)