Žmonės fotografijose

Svetainėje pradedame skelbti praeities ir šiandienos laikų nuotraukas, kuriose įamžinti Kriaunų krašto žmonės. Juos matysime įvairiuose įvykiuose, šeimos ir giminės šventėse, kasdieniuose darbuose ir kelionėse.
Kartais fotografijose jau nėra kam atpažinti Kriaunų ir aplinkinių kaimų bei vienkiemių žmonių, todėl kreipiamės į visus, kurie gali padėti.
Taip pat kviečiame visus, kurių šeimos ir giminės albumuose išlikę įdomių bet kurio laiko fotografijų. Mielai talpinsime jas į svetainę.
Kviečiame į talką.
Kalbėkite, rašykite…

Suradę įdomių fotografijų, kuriose atsispindi Kriaunų kraštas ir žmonės, prašome susisiekti su Klaudijumi Driskiumi:
telefonas 8 699 48 388,
el. paštas klaudijus.driskius@gmail.com.

---

Kriauniečiai, ar atpažįstat savo seneles ?

1908 m. Kaune įkurta Lietuvių katalikių moterų draugija (LKMD). 1908 m. kovo 21 d. užregistruoti LKMD įstatai. Draugijos tikslu įvardinta „Suvienyti lietuves katalikes moteris bendram kultūriškai – visuomeniškam darbui dėl moterų apšvietimo, doros ir ekonomiškos jų gerovės pakėlimo; išrišti moterų klausimą pagal katalikų Bažnyčios mokslą”. 1908 m. LKMD įkūrė Mergaičių amatų ir namų ūkio vedimo mokyklą, kurioje iki karo išsilavinimą įgijo apie 200 merginų.

Iki Pirmojo pasaulinio karo draugijos skyriai įsikūrė Vabalninke, Marijampolėje, Lioliuose, Mosėdyje, Nemunėlio Radviliškyje, Biržuose, Šėtoje, Troškūnuose, Linkuvoje. 1912 m. caro valdžia draugiją uždarė. 1917 m. draugija atgaivinta.

Nė viena moteris nebuvo pakviesta į Vilniuje sušauktą lietuvių konferenciją, todėl ir išrinktoje Lietuvos Taryboje nebuvo nė vienos moters, dėl to nebuvo nei vienos moters parašo ir po Vasario 16 d. nepriklausomybės deklaracija. Tokį valstybiniu lygiu moterų ignoravimą aktyvios moterys suprato kaip moterų pažeminimą. 1918 m. vasario 17 d. Kaune vykusiame LKMD visuotiniame susirinkime pasakyta feministinių kalbų ir priimta rezoliucija, kurioje reikalauta, kad į Lietuvos Tarybą kooptavimo keliu būtų pakviestos ir moterys. Ši rezoliucija įteikta Lietuvos Tarybai.

Atgavus nepriklausomybę draugija sparčiai plėtėsi. Per 1919 m. draugijos skyrių skaičius Lietuvoje išaugo iki 39, o jau 1922 m. pabaigoje skyrių buvo virš 100. Tuo metu draugija turėjo virš 4000 narių, 1926 m. narių buvo apie 12000, o 1929 m. – apie 18000. Draugijos uždarymo išvakarėse 1940 m. narių skaičius siekė virš 40000. Nuo 1922 m. draugijos šūkis – Tiesa ir meilė.

Draugija įsteigė ir žemės ūkio mokyklų mergaitėms. Rietave mokykla įsteigta 1925 m., Balbieriškyje – 1926 m., Vabalninke – 1924 m., o 1930 m. persikrausčiusi į Salamiesčio dvarą.

Kada konkrečiai įsteigtas draugijos Kriaunų skyrius – kol kas nėra žinių. Žinome, kad moterų katalikių dėka buvo organizuojami mergaičių ir moterų namų ruošos ir virimo-kepimo kursai Pakriaunio dvare, Lašuose. Kursų iniciatorė Pakriaunio dvaro savininkė Akvilina Augaitienė. Kriaunų krašto žmonės, pažvelkite į šias dvi nuotraukas, atpažinkite savo seneles !

---

Jurgis Smalstys-Smolskis
(1881.05.03 – 1919.07.06)

Prieš tardamas keletą žodžių apie šią asmenybę, norėčiau nors trumpam nukreipti skaitytojo žvilgsnį į jo gyvenimo laikotarpį ir aplinką.

Šimtmetinė gili carinės Rusijos priespauda Lietuvai. Tai jungas ne tik šaliai ir kiekvieno žmogaus kasdieniam gyvenimui. Naikinama tai, kas svarbiausia žmogaus sielai – kalba, kultūra, papročiai. Priespaudai pasiekus kritinę ribą, prieš ją kovoti kyla visi. Kovos dvasia užsidega pažangi, pasiturinti jaunuomenė, inteligentija.

Nesu istorikas, kad viską sudėliočiau profesionalia tvarka. Galiu pažymėti tik keletą lietuvybės atgaivinimo ir kovos prieš carinės Rusijos priespaudą bruožų, paimtų ne iš istorijos vadovėlių ar veikalų, o iš mūsų krašto, giminės, artimųjų prisiminimų ir pasakojimų klodų.

Kas gi buvo mūsų krašto atgimimo žvaigždės? Kokie jų tarpusavio ryšiai? Kokia minties plėtra ir tolimesnis formavimasis?

Kunigas, poetas Antanas Strazdas (Strazdelis) – pirmiausiai ryškiai sužibusi kalbos grožio ir lietuvybės atgimimo žvaigždė.

Laisvės spindulys neliko vienišas. Jis žiebiasi kitų aistringų kovotojų širdyse ir jau labai raiškiuose darbuose. Antanas Vienažindis, Juozas Tumas Vaižgantas, Mykolas Rőmeris, Jurgis Smalstys-Smolskis, Jonas Zakarevičius, sesuo ir brolis Liuda ir Justinas Vienažinskiai… Apie kiekvieną jų mes žinome atskirai, bet mažai kas susimąsto, kad visi jie susiję giminystės, kaimynystės ar bendro Rytų Aukštaitijos išsilaisvinimo minties raidos saitais.

Ta kova nebuvo tik lengva diskusija. Ji buvo žiauri ir bekompromisė. Pirmasis caro žandarų suluošintas mirė Jonas Zakarevičius (1905 m.). Antrasis – 1919 m. liepos 6 d. nušautas Jurgis Smalstys-Smolskis.

Apmaudu, kad Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną mes minėsime Jurgio Smalsčio-Smolskio žūties 100 metų sukaktį. Jo žūties ir kapo vieta – Pakriaunio šilelis. Palaidoti ten, kur jis žus, jis paprašė paskutiniame savo laiškelyje žmonai Žermenai.

Nekartosiu to, kas surašyta istoriniuose šaltiniuose. Paminėsiu tik pagrindinius šio lietuvių tautos sūnaus veiklos bruožus:

• lietuvybės puoselėtojas;
• knygnešys;
• rašytojas;
• vienas iš caro valdžiai pasipriešinti skirtos savivaldos formos – „Kamajų Respublikos“ (1905 m. birželis – 1906 m. sausis) kūrėjų;
• vienas iš socialdemokratinio judėjimo Lietuvoje pradininkų.

Jonas Stankūnas
VGTU profesorius-emeritas

---

Jonas Driskius

Jonas Driskius (1937 06 12 Petrešiūnai, Jūžintų valsčius, Rokiškio apskritis – 2017 07 27 Rokiškis; palaidotas Kalneliškių kapinėse), kraštotyrininkas, literatas. Uršulės Vaicekauskaitės-Driskiuvienės ir Boleslovo Driskiaus sūnus. Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ narys (nuo 1996).

Mokėsi Lašų pradinėje, Kriaunų septynmetėje mokykloje. 1957 baigė Veprių žemės ūkio mechanizacijos mokyklą (Ukmergės rajonas). 1958–61 tarnavo sovietinėje armijoje. Dirbo traktorininku, vairuotoju. Dar besimokydamas Kriaunų septynmetėje mokykloje buvo Dusetų rajono laikraščio „Socialistinis kelias“ neetatinis korespondentas.

Turėjo gražų balsą, griežė armonika, akordeonu, garsėjo kaip pasakotojas. Išėjęs į pensiją atsidėjo kraštotyros darbui. Užrašė gimtųjų apylinkių žmonių atsiminimų, istorijų, dainų tekstų, surinko fotografijų, eksponatų Rokiškio krašto (ir Obelių) muziejui. Jo užrašytų dainų tekstų rinkinį „Dainavo Lietuva“ (daugiau kaip 200 dainų tekstų; 2001) Juozas Navikas perdavė Čikagoje (JAV) veikiančiam Balzeko lietuvių kultūros muziejui, kurio taryba 2002 Jonui atsiuntė padėkos raštą. Visus savo kraštotyros darbus, poezijos knygeles jis dovanodavo Rokiškio krašto bibliotekoms, muziejams, rėmėjams. 1996 Petrešiūnuose su Juliumi Bertašiumi pastatė paminklinį akmenį (2002 jo viršūnėje įtaisyta Juliaus Bertašiaus nukalta saulutė) nykstančiam kaimui atminti. Taisė kapinių tvorą, vartus, pasvirusius senuosius „pamilijų“ kryžius, statytus dar tada, kai nebuvo antkapinių paminklų. Jono rūpesčiu petrešiūniškių lėšomis pievoje, prie Milžupio upelio, 2007 pastatytas koplytstulpis šv. Jonui (skulptorius Gintaras Varnas). Jis buvo ir iš Petrešiūnų kilusių žmonių susitikimų (surengta trys; paskutinysis 2007) vienas rengėjų (su Vita Bertašiūte-Mačiuliene).

Knygos: „Kriaunų miesteliui 500 metelių“ (2005), „Lūžis“, „Lukštiniai“ (apie kraštietę liaudies eiliuotoją ir tautodailininkę Anelę Ališauskienę; abi 2009), „Audros žlugimas“ (apie Audros upę ir jos pakrančių kaimus; 2012). Eilėraščių knygos „Petrešiūnai“ (1999) ir „Pakriūta“ (2012).

Kraštotyros darbai (segtuvai su tekstais ir fotografijų kopijomis): „Audros žlugimas“, „Pauliaus Širvio bendražygės“, „Zalubiškio gojus“; visi 2001), „Tu prisimink“ (apie Petrešiūnus; 2002), „Tėvų lobis“ (su savo tėvų įvairių dokumentų kopijomis; 2010), „Darius ir Girėnas“ (be metų).

Birutė Driskiūtė-Žalalienė

---

---

Liaudies poetė, tremtinė, pasakotoja, dainininkė, tapytoja
Anelė Snukiškytė – Ališauskienė

Anelė Snukiškytė – Ališauskienė gimė 1914 m. kovo 24 d. Pakeriuose, Zarasų rajone, mirė 1995 m. rugsėjo 8 d. Lukštiniuose, Rokiškio rajone. Palaidota Kriaunose.

Rašto jai teko mokytis tik porą žiemų. Pirmąjį eilėraštį parašė apie 1930 m. Mintyse eilėraščiai klostėsi, bet nebuvo sąlygų juos užrašyti, nes anksti išėjo tarnauti pas ūkininkus. Baigė dviklasę pradžios mokyklą. 1940 m. vasario 6 d. ištekėjo už Viktoro Ališausko ir atsikėlė gyventi pas vyrą į Lukštinių kaimą prie Ilgio ežero Rokiškio rajone.

1950 m. gruodžio 8 d. Anelė nuteista ir ištremta kalėti šešerius metus Krasnojarsko krašte. 1951 m. spalio 2 d. į Tomsko sritį buvo išvežta ir visa likusi Anelės šeima – vyras Viktoras ir trys jų mažamečiai vaikai. Vėliau 1953 m. pas vyrą su vaikais į tremtį nuvyko ir iš kalėjimo paleista Anelė. Į Lietuvą visa šeima grįžo 1957 metais. Gyveno savo tuščiuose namuose Lukštiniuose, po truputį, remiami giminaičių, įsikūrė, prasigyveno.

Keletas poetės eilėraščių įtraukti į poezijos antologiją „Eilėraščiai Marijai” (2000), sūnaus A. P. Ališausko knygą „Mano gimtinė – Lukštiniai” (2010). Giminaičių dėka išleistos eilėraščių rinktinės ,,…norėjau pagauti Aušrinę” (1996), ,,Gyvenimo verpetai” (1998). Marti Ona Ališauskienė iš A. Ališauskienės rankraščių kompiuteriu surinko 6 jos poezijos knygas „Tegu žibutėm sužydės”, „Šilų rauda”, „Likimo vėjai”, „Ilgesingos mintys”, „Laimink, Visagali”, „Ašarom likit“.

Anelės Ališauskienės kūrybą skaitykite čia.

---

Šauliai ir Vytauto Didžiojo komiteto Kriaunų skyrius

1929 metais Lietuvoje buvo priimtas įstatymas Vytautui Didžiajam minėti. 1930 metais Lietuvoje iškilmingai minimas Vytauto Didžiojo mirties 500 metų jubiliejus, nurodoma: „1930 – Vytauto Didžiojo – metai“.

„Tais pačiais metais steigiamas VYTAUTO DIDŽIOJO FONDAS, kurio tikslas yra įamžinti Vytauto Didžiojo asmens ir žygių atminimas tautos kūrybos darbais ir apibūdinti Jo epochą mokslo ir meno veikalais“.

Fondo tikslui vykdyti ir jo turtui valdyti buvo sudarytas Vytauto Didžiojo Komitetas su Taryba ir Kontrolės Komisija. Vytauto Didžiojo komitetas turėjo savo skyrius vietose. 1933 metais Kauno „Spindulio“ spaustuvės išleistame reprezentaciniame albume Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti, jubiliejiniame albumo skyriuje, 73 puslapyje patalpinta Kriaunų skyriaus ir šaulių būrio nuotrauka, kuri žmonių gausa lenkia Rokiškio, Anykščių, Svėdasų, Širvintų ir kitus skyrius.

---

Sartų krašto žmonės ir žirgai

Žirgas pasartėse menamas labai seniai. Nuolatinis pagalbininkas ūkio darbuose ir šventėse. Žmonės prisimena gausius važinėjimus, lankymus kaimynų ir giminių Užgavėnių dieną. Kriaunų krašte žinomas ne vienas garsus lenktynininkas, kuris kinkydavo savo numylėtinį į lengvas roges, treniruodavo ant užšalusių ežerų ir ežerėlių, lenktyniaudavo rajoninėse lenktynėse ant Obelių ežero, krašto lenktynėse ant Zaraso ežero, o nugalėję – ant Sartų ežero ledo Dusetose.

Šia fotografijų serija sumanyta parodyti šiandien Sartų ežero apylinkėse, Kriaunų krašte gyvenančius žmones, auginančius žirgus. Žinia, žirgas – jaunystės ir veržlumo simbolis. Kelionė po šiaurinės Sartų ežero dalies kaimus ir vienkiemius pasitvirtino. Žirgų šeimininkai beveik neturi materialios naudos iš savo augintinių, tačiau jie yra orūs, dvasingi, pilni vidinės laisvės. Kriaunų seniūnijoje dabar septyneta tokių kiemų, kur laikomi žirgai.

Klaudijus Driskius

---

Kriauniečiai Daugpilyje 1910 metais

---

Kriauniečiai 1936 metais