Žmonės fotografijose

Svetainėje pradedame skelbti praeities ir šiandienos laikų nuotraukas, kuriose įamžinti Kriaunų krašto žmonės. Juos matysime įvairiuose įvykiuose, šeimos ir giminės šventėse, kasdieniuose darbuose ir kelionėse.
Kartais fotografijose jau nėra kam atpažinti Kriaunų ir aplinkinių kaimų bei vienkiemių žmonių, todėl kreipiamės į visus, kurie gali padėti.
Taip pat kviečiame visus, kurių šeimos ir giminės albumuose išlikę įdomių bet kurio laiko fotografijų. Mielai talpinsime jas į svetainę.
Kviečiame į talką.
Kalbėkite, rašykite…

Suradę įdomių fotografijų, kuriose atsispindi Kriaunų kraštas ir žmonės, prašome susisiekti su Klaudijumi Driskiumi:
telefonas 8 699 48 388,
el. paštas klaudijus.driskius@gmail.com.


Kriauniečiai, ar atpažįstat savo seneles ?

1908 m. Kaune įkurta Lietuvių katalikių moterų draugija (LKMD). 1908 m. kovo 21 d. užregistruoti LKMD įstatai. Draugijos tikslu įvardinta „Suvienyti lietuves katalikes moteris bendram kultūriškai – visuomeniškam darbui dėl moterų apšvietimo, doros ir ekonomiškos jų gerovės pakėlimo; išrišti moterų klausimą pagal katalikų Bažnyčios mokslą”. 1908 m. LKMD įkūrė Mergaičių amatų ir namų ūkio vedimo mokyklą, kurioje iki karo išsilavinimą įgijo apie 200 merginų.

Iki Pirmojo pasaulinio karo draugijos skyriai įsikūrė Vabalninke, Marijampolėje, Lioliuose, Mosėdyje, Nemunėlio Radviliškyje, Biržuose, Šėtoje, Troškūnuose, Linkuvoje. 1912 m. caro valdžia draugiją uždarė. 1917 m. draugija atgaivinta.

Nė viena moteris nebuvo pakviesta į Vilniuje sušauktą lietuvių konferenciją, todėl ir išrinktoje Lietuvos Taryboje nebuvo nė vienos moters, dėl to nebuvo nei vienos moters parašo ir po Vasario 16 d. nepriklausomybės deklaracija. Tokį valstybiniu lygiu moterų ignoravimą aktyvios moterys suprato kaip moterų pažeminimą. 1918 m. vasario 17 d. Kaune vykusiame LKMD visuotiniame susirinkime pasakyta feministinių kalbų ir priimta rezoliucija, kurioje reikalauta, kad į Lietuvos Tarybą kooptavimo keliu būtų pakviestos ir moterys. Ši rezoliucija įteikta Lietuvos Tarybai.

Atgavus nepriklausomybę draugija sparčiai plėtėsi. Per 1919 m. draugijos skyrių skaičius Lietuvoje išaugo iki 39, o jau 1922 m. pabaigoje skyrių buvo virš 100. Tuo metu draugija turėjo virš 4000 narių, 1926 m. narių buvo apie 12000, o 1929 m. – apie 18000. Draugijos uždarymo išvakarėse 1940 m. narių skaičius siekė virš 40000. Nuo 1922 m. draugijos šūkis – Tiesa ir meilė.

Draugija įsteigė ir žemės ūkio mokyklų mergaitėms. Rietave mokykla įsteigta 1925 m., Balbieriškyje – 1926 m., Vabalninke – 1924 m., o 1930 m. persikrausčiusi į Salamiesčio dvarą.

Kada konkrečiai įsteigtas draugijos Kriaunų skyrius – kol kas nėra žinių. Žinome, kad moterų katalikių dėka buvo organizuojami mergaičių ir moterų namų ruošos ir virimo-kepimo kursai Pakriaunio dvare, Lašuose. Kursų iniciatorė Pakriaunio dvaro savininkė Akvilina Augaitienė. Kriaunų krašto žmonės, pažvelkite į šias dvi nuotraukas, atpažinkite savo seneles !

Lietuvių katalikių moterų draugijos Kriaunų skyrius.
Pirmoje eilėje iš kairės: antra – Angelė Eigminaitė-Eigminienė, trečia – Valerija Guobaitė Kazanavičienė (iš Narvydiškio dvaro), ketvirta – Ona Pupelienė (šaulių vado Kriaunose Grigo Pupelio žmona), penkta – Akvilina Augaitienė, šeštas –  kun. Mykolas Slapšys, septintas – kun. Pranas Raščius, aštunta – Julija Kietytė Klišonienė (Mičiūnų daktaro Izidoriaus Klišonio žmona, katalikių Kriaunų skyriaus vadovė), devinta (šviesiu paltu) – Ona Kazanavičiūtė Baukienė.
Antroje eilėje iš kairės į dešinę: ketvirta (tarp Kazanavičienės ir Pupelienės į viršų) – Stasė Mezginaitė Balčiūnienė (iš Bajorų), aštunta (tarp Slapšio ir Raščiaus į viršų) – Eleonora Klišonytė Varnauskiene.
Trečioje eilėje: iš dešinės į kairę antra (languota skarele) – Emilija Eigminaitė-Bakutienė-Galvelienė.
Kitos moterys neatpažintos. Kriaunos, apie 1935 m. Nuotrauka iš Lietuvos nacionalinio muziejaus.


Šeimininkių kursai Lašuose, Domo Rimšos namuose.
Antroje eilėje pirma iš dešinės Elena Latvėnaitė-Baranauskienė iš Petrešiūnų.
Trečioje eilėje sėdi antra iš kairės Paulina Pranckūnaitė-Ališauskienė. Kitos moterys neatpažintos. Lašai, apie 1938 m. Nuotrauka iš Alvido Nikštaus šeimos albumo.



Jurgis Smalstys-Smolskis
(1881.05.03 – 1919.07.06)


Prieš tardamas keletą žodžių apie šią asmenybę, norėčiau nors trumpam nukreipti skaitytojo žvilgsnį į jo gyvenimo laikotarpį ir aplinką.

Šimtmetinė gili carinės Rusijos priespauda Lietuvai. Tai jungas ne tik šaliai ir kiekvieno žmogaus kasdieniam gyvenimui. Naikinama tai, kas svarbiausia žmogaus sielai – kalba, kultūra, papročiai. Priespaudai pasiekus kritinę ribą, prieš ją kovoti kyla visi. Kovos dvasia užsidega pažangi, pasiturinti jaunuomenė, inteligentija.

Nesu istorikas, kad viską sudėliočiau profesionalia tvarka. Galiu pažymėti tik keletą lietuvybės atgaivinimo ir kovos prieš carinės Rusijos priespaudą bruožų, paimtų ne iš istorijos vadovėlių ar veikalų, o iš mūsų krašto, giminės, artimųjų prisiminimų ir pasakojimų klodų.

Kas gi buvo mūsų krašto atgimimo žvaigždės? Kokie jų tarpusavio ryšiai? Kokia minties plėtra ir tolimesnis formavimasis?

Kunigas, poetas Antanas Strazdas (Strazdelis) – pirmiausiai ryškiai sužibusi kalbos grožio ir lietuvybės atgimimo žvaigždė.

Laisvės spindulys neliko vienišas. Jis žiebiasi kitų aistringų kovotojų širdyse ir jau labai raiškiuose darbuose. Antanas Vienažindis, Juozas Tumas Vaižgantas, Mykolas Rőmeris, Jurgis Smalstys-Smolskis, Jonas Zakarevičius, sesuo ir brolis Liuda ir Justinas Vienažinskiai… Apie kiekvieną jų mes žinome atskirai, bet mažai kas susimąsto, kad visi jie susiję giminystės, kaimynystės ar bendro Rytų Aukštaitijos išsilaisvinimo minties raidos saitais.

Ta kova nebuvo tik lengva diskusija. Ji buvo žiauri ir bekompromisė. Pirmasis caro žandarų suluošintas mirė Jonas Zakarevičius (1905 m.). Antrasis – 1919 m. liepos 6 d. nušautas Jurgis Smalstys-Smolskis.

Apmaudu, kad Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną mes minėsime Jurgio Smalsčio-Smolskio žūties 100 metų sukaktį. Jo žūties ir kapo vieta – Pakriaunio šilelis. Palaidoti ten, kur jis žus, jis paprašė paskutiniame savo laiškelyje žmonai Žermenai.

Nekartosiu to, kas surašyta istoriniuose šaltiniuose. Paminėsiu tik pagrindinius šio lietuvių tautos sūnaus veiklos bruožus:

  • lietuvybės puoselėtojas;
  • knygnešys;
  • rašytojas;
  • vienas iš caro valdžiai pasipriešinti skirtos savivaldos formos – „Kamajų Respublikos“ (1905 m. birželis – 1906 m. sausis) kūrėjų;
  • vienas iš socialdemokratinio judėjimo Lietuvoje pradininkų.

Jonas Stankūnas
VGTU profesorius-emeritas


Jonas Zakarevičius (pirmas iš dešinės) ir Jurgis Smalstys-Smolskis (trečias iš dešinės) su mokslo draugais Pakenėje apie 1900 – 1905 m. Nuotrauka iš Aldonos Zakarevičiūtės-Dilienės šeimos albumo



Jonas Driskius

Jonas Driskius (1937 06 12 Petrešiūnai, Jūžintų valsčius, Rokiškio apskritis – 2017 07 27 Rokiškis; palaidotas Kalneliškių kapinėse), kraštotyrininkas, literatas. Uršulės Vaicekauskaitės-Driskiuvienės ir Boleslovo Driskiaus sūnus. Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ narys (nuo 1996).

Mokėsi Lašų pradinėje, Kriaunų septynmetėje mokykloje. 1957 baigė Veprių žemės ūkio mechanizacijos mokyklą (Ukmergės rajonas). 1958–61 tarnavo sovietinėje armijoje. Dirbo traktorininku, vairuotoju. Dar besimokydamas Kriaunų septynmetėje mokykloje buvo Dusetų rajono laikraščio „Socialistinis kelias“ neetatinis korespondentas.

Turėjo gražų balsą, griežė armonika, akordeonu, garsėjo kaip pasakotojas. Išėjęs į pensiją atsidėjo kraštotyros darbui. Užrašė gimtųjų apylinkių žmonių atsiminimų, istorijų, dainų tekstų, surinko fotografijų, eksponatų Rokiškio krašto (ir Obelių) muziejui. Jo užrašytų dainų tekstų rinkinį „Dainavo Lietuva“ (daugiau kaip 200 dainų tekstų; 2001) Juozas Navikas perdavė Čikagoje (JAV) veikiančiam Balzeko lietuvių kultūros muziejui, kurio taryba 2002 Jonui atsiuntė padėkos raštą. Visus savo kraštotyros darbus, poezijos knygeles jis dovanodavo Rokiškio krašto bibliotekoms, muziejams, rėmėjams. 1996 Petrešiūnuose su Juliumi Bertašiumi pastatė paminklinį akmenį (2002 jo viršūnėje įtaisyta Juliaus Bertašiaus nukalta saulutė) nykstančiam kaimui atminti. Taisė kapinių tvorą, vartus, pasvirusius senuosius „pamilijų“ kryžius, statytus dar tada, kai nebuvo antkapinių paminklų. Jono rūpesčiu petrešiūniškių lėšomis pievoje, prie Milžupio upelio, 2007 pastatytas koplytstulpis šv. Jonui (skulptorius Gintaras Varnas). Jis buvo ir iš Petrešiūnų kilusių žmonių susitikimų (surengta trys; paskutinysis 2007) vienas rengėjų (su Vita Bertašiūte-Mačiuliene).

Knygos: „Kriaunų miesteliui 500 metelių“ (2005), „Lūžis“, „Lukštiniai“ (apie kraštietę liaudies eiliuotoją ir tautodailininkę Anelę Ališauskienę; abi 2009), „Audros žlugimas“ (apie Audros upę ir jos pakrančių kaimus; 2012). Eilėraščių knygos „Petrešiūnai“ (1999) ir „Pakriūta“ (2012).

Kraštotyros darbai (segtuvai su tekstais ir fotografijų kopijomis): „Audros žlugimas“, „Pauliaus Širvio bendražygės“, „Zalubiškio gojus“; visi 2001), „Tu prisimink“ (apie Petrešiūnus; 2002), „Tėvų lobis“ (su savo tėvų įvairių dokumentų kopijomis; 2010), „Darius ir Girėnas“ (be metų).

Birutė Driskiūtė-Žalalienė

Jonas Driskius šv. Jono dieną Petrešiūnuose 2007 m.

BALTŲJŲ LANGINIŲ ŠVIESA

Kažkada nuo Kriaunų
Vakarų kryptimi
Tolumoj švietė baltos langinės.
Tai kaimelis Stravų,
Taip vadintas
Nuo bočių gadynės.

Verpetavo Kriauna,
Tyvuliavo Sartai –
Žydros akys gimtųjų laukų.
Nemačiau niekada
Aš pasauly plačiam
Kur taip būtų erdvu ir jauku.

Gal anūkai jauni
Pražingsniuos tuo keliu.
Kaip ir aš žingsniavau kažkada.
Bet baltųjų močiutės
Langinių šviesa
Nebešvies, nevilios kaip tada.

PRIE SARTŲ

Klykia baltos žuvėdros
Virš gimtųjų Sartų.
Jos man primena giedrą
Prarastųjų laikų.

Petrešiūnai ant kranto.
Čia Margėnai, Lašai.
Tik širdis tesupranta,
Ką juose pamiršai.

Čia gimiau ir užaugau,
Čia jaunystės dainas
Atminimai dar saugo.
Bet…
Jau gęsta diena…


VALTELĖ

Staiga audros pašėlęs gūsis
Ją atplėšė nuo kranto. Vilnimis
Nusinešė. Pakrantės pušys
Nespėjo net pamoti šakomis.

Taip ji klajoja. Ir sustot negali,
Visų pakrantės vėjų genama.
Tiktai žuvėdros nulekia pro šalį
Ir mosteli pakrančių toluma.



Liaudies poetė, tremtinė, pasakotoja, dainininkė, tapytoja
Anelė Snukiškytė – Ališauskienė

Anelė Snukiškytė – Ališauskienė gimė 1914 m. kovo 24 d. Pakeriuose, Zarasų rajone, mirė 1995 m. rugsėjo 8 d. Lukštiniuose, Rokiškio rajone. Palaidota Kriaunose.

Rašto jai teko mokytis tik porą žiemų. Pirmąjį eilėraštį parašė apie 1930 m. Mintyse eilėraščiai klostėsi, bet nebuvo sąlygų juos užrašyti, nes anksti išėjo tarnauti pas ūkininkus. Baigė dviklasę pradžios mokyklą. 1940 m. vasario 6 d. ištekėjo už Viktoro Ališausko ir atsikėlė gyventi pas vyrą į Lukštinių kaimą prie Ilgio ežero Rokiškio rajone.

1950 m. gruodžio 8 d. Anelė nuteista ir ištremta kalėti šešerius metus Krasnojarsko krašte. 1951 m. spalio 2 d. į Tomsko sritį buvo išvežta ir visa likusi Anelės šeima – vyras Viktoras ir trys jų mažamečiai vaikai. Vėliau 1953 m. pas vyrą su vaikais į tremtį nuvyko ir iš kalėjimo paleista Anelė. Į Lietuvą visa šeima grįžo 1957 metais. Gyveno savo tuščiuose namuose Lukštiniuose, po truputį, remiami giminaičių, įsikūrė, prasigyveno.

Keletas poetės eilėraščių įtraukti į poezijos antologiją „Eilėraščiai Marijai” (2000), sūnaus A. P. Ališausko knygą „Mano gimtinė – Lukštiniai” (2010). Giminaičių dėka išleistos eilėraščių rinktinės ,,…norėjau pagauti Aušrinę” (1996), ,,Gyvenimo verpetai” (1998). Marti Ona Ališauskienė iš A. Ališauskienės rankraščių kompiuteriu surinko 6 jos poezijos knygas „Tegu žibutėm sužydės”, „Šilų rauda”, „Likimo vėjai”, „Ilgesingos mintys”, „Laimink, Visagali”, „Ašarom likit“.

Anelės Ališauskienės kūrybą skaitykite čia.

Lukštinių kaimo poetė Anelė Ališauskienė savo namuose. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka, 1983 m.

Šauliai ir Vytauto Didžiojo komiteto Kriaunų skyrius

1929 metais Lietuvoje buvo priimtas įstatymas Vytautui Didžiajam minėti. 1930 metais Lietuvoje iškilmingai minimas Vytauto Didžiojo mirties 500 metų jubiliejus, nurodoma: „1930 – Vytauto Didžiojo – metai“.

„Tais pačiais metais steigiamas VYTAUTO DIDŽIOJO FONDAS, kurio tikslas yra įamžinti Vytauto Didžiojo asmens ir žygių atminimas tautos kūrybos darbais ir apibūdinti Jo epochą mokslo ir meno veikalais“.

Fondo tikslui vykdyti ir jo turtui valdyti buvo sudarytas Vytauto Didžiojo Komitetas su Taryba ir Kontrolės Komisija. Vytauto Didžiojo komitetas turėjo savo skyrius vietose. 1933 metais Kauno „Spindulio“ spaustuvės išleistame reprezentaciniame albume Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti, jubiliejiniame albumo skyriuje, 73 puslapyje patalpinta Kriaunų skyriaus ir šaulių būrio nuotrauka, kuri žmonių gausa lenkia Rokiškio, Anykščių, Svėdasų, Širvintų ir kitus skyrius.

Atpažinti žmonės: (sėdi ant žemės dešinėje) Petras Vertibavičius (1909–1989) iš Lisgario vienkiemio, (sėdi pirmoje eilėje pirmas iš kairės) Antanas Eigminas (1889–1972) iš Bajorų k., (sėdi pirmoje eilėje ketvirtas iš kairės) skyriaus iždininkas mokytojas Kostas Aleksiejus (1892–1954), (šeštas) – kun. Mykolas Slapšys ( ?–1942), (aštuntas)  – skyriaus pirmininkas V. Jaunjininkas, (sėdi pirmoje eilėje pirmas iš dešinės) Vladas Tička (1890–1973) iš Pakriaunio k, (stovi trečioje eilėje šeštas iš kairės) Vincas Mezginas iš Bajorų k., (stovi ketvirtoje eilėje pirmas iš kairės) Antanas Garuolis iš Petrešiūnų, (stovi ketvirtoje eilėje antras iš kairės) Antanas Krivickas iš Petrešiūnų, (stovi ketvirtoje eilėje trečias iš kairės) Petras Bagdonas iš Kumšos k., (stovi ketvirtoje eilėje šeštas iš kairės) Balys Zakarevičius (1894–1961) iš Pakenės k., (stovi ketvirtoje eilėje septintas iš kairės) Bronius Ališauskas (1907– 1979) iš Lukštinių k.
Kviečiame neatpažintų nuotraukoje žmonių šeimų, kaimynų, giminių ir pažįstamų atsiliepti ir parašyti apie nežinomus Kriaunų krašto žmones
Petras Vertibavičius (kairėje) Lietuvos šaulių sąjungos, Panevėžio apskrities Alfonso Smetonos šaulių 5-osios rinktinės Rokiškio 504 kuopos šaulys su sūnumi Česlovu (Obelių šilas, 2003 m. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka)



Sartų krašto žmonės ir žirgai

Žirgas pasartėse menamas labai seniai. Nuolatinis pagalbininkas ūkio darbuose ir šventėse. Žmonės prisimena gausius važinėjimus, lankymus kaimynų ir giminių Užgavėnių dieną. Kriaunų krašte žinomas ne vienas garsus lenktynininkas, kuris kinkydavo savo numylėtinį į lengvas roges, treniruodavo ant užšalusių ežerų ir ežerėlių, lenktyniaudavo rajoninėse lenktynėse ant Obelių ežero, krašto lenktynėse ant Zaraso ežero, o nugalėję – ant Sartų ežero ledo Dusetose.

Šia fotografijų serija sumanyta parodyti šiandien Sartų ežero apylinkėse, Kriaunų krašte gyvenančius žmones, auginančius žirgus. Žinia, žirgas – jaunystės ir veržlumo simbolis. Kelionė po šiaurinės Sartų ežero dalies kaimus ir vienkiemius pasitvirtino. Žirgų šeimininkai beveik neturi materialios naudos iš savo augintinių, tačiau jie yra orūs, dvasingi, pilni vidinės laisvės. Kriaunų seniūnijoje dabar septyneta tokių kiemų, kur laikomi žirgai.

Klaudijus Driskius

Aldona ir Alfredas Lingės su Gražuole. Bradesiai, 2018 m.


„Zadajas Barzda nusena, nebemata. Kumela insidūre kanopų, nebegalia primygt, visai ažušluba. Aina unt trijų kojų, mina sunariu, ne kanopu. Kaip su dideliu kaliuošu. Pakvetem Dustų vetrinorių Parakevičių. Nukarpe nagus, prakirpa pūlinį, sulaide vaistų. Gražuola pasveika. Dabar mes prižiūrem.” (Alfredas ir Aldona Lingės)

Aldutis Katkauskas su Nerėta. Baršėnai, 2016 m.


„Šituos namuos visadu būdava arkliai. Arklius laike senelis, tėvas, brolis. Būva balta kumela Šarka, mamytes pasoginis eržilas Dobilas, eržilas Širmis, kalkuoza bevardžiai arkliai, eržilas Dilba vienu kiaušiniu, bet vis tiek Grubinska kumelai pritaise. Man dėde Alpukas padavanoja kumely Kinkušų. Užauginau, bet Kinkuša pikta, nepaglostysi jas. Broliui Virgiui runkų sulaužę, man prabegdama kala šlaunin užpakaliniam kojam. Būdava, nutrūksta – dvi savaites nepagausi. Bet kaip šuva, niekur na namų – savuos rugiuos, kvečiuos ar avižos. Sumainiau Kinkušų unt Nerėtas. Pradėsiu jot, ana žemute, neaukštai lėkt žemen.” (Aldutis Katkauskas)

Saulius Marcinkevičius su poniais Ela ir Kutu. Baršėnai, 2016 m.


„Man neraikia didelia arklia. Traukia maži arkliukai – poniai. Patinka, ir gana. Jegas ture kaip dideli. Vasarai turiu lingvų vežimų, a žiemų ragutės kinkyčiau. Visa bėda – pavalkų neturiu. Niekas napadara.” (Saulius Marcinkevičius)

Rimantas Pivoriūnas ir kumelė Gervė. Kriaunos, 2016 m.


„Kaip žmones augina jautį ir parduoda meson, tai aš užauginu kumeliukų, bent iki dvejų metų, paskui parduodu ir tų patį gaunu. Tai nars malonu. Meson nepardavinėju, pėrlaidžiu žirgynan ar teip geros runkos. Dvimetį nuspirkįs žmogus par metus pasruošia, išmakina teip, kaip nore. A makintas gale būt ir sugadintas.” (Rimantas Pivoriūnas)

Jonas Arlauskas ir jo Bėris. Buniuškiai, 2016 m.


„Kumeliukų pirkau iš Lašų, na Bruoniaus Daščiora. Dabar jau dvidešimt trys metai par mum. Būdava, kai Bėrį vežiman kinkai, pabėga laukuos. Arba nori jot: stavėt stove, užlipi, megini jote – numeta. Laikau del grože. Ir bulvas pasadinu, daržų vagoju, šienų vežu, žiemų malkas susivežu.” (Jonas Arlauskas)

Inga Zumbrickaitė ir Valdas Kundelis su eržilais Puku ir Žibuku. Mičiūnai, 2016 m.


„Visi klausia, kam jum raikalingas arklys.  Šiaip sau,  sakau, gal iš pavyda kalbat, kad patys negaliat laikyt ar brungiai kainuoja? Mašinų gali nuspirkt až 300, a arklia nenuspirksi. Mana eržilas neįkainuojamas. Dukte Urte saka: „Jegu Pukų parduotų, tai, mama, savaity raudotum, a mėnasy kūkčiatum.” (Inga Zumbrickaitė)

Egidijus Pagirys su Bėre Pakriaunyje, 2016 m.


Kai Egidijaus tėvas buvo gyvas, laikė ir prižiūrėjo baltą arklį Žilių. Žilius sulaukė keturiasdešimties metų, nuseno. Motina Zarasuose jį išmainė į dabartinę Bėrę. Bet mamai labiau rūpėjo karvė. Kai užpuolė liga, ir motina mirė, visas ūkis liko Egidijui. Jau rugpjūčio vidurys. Pašaro nei arkliui, nei karvei nėra. Žadėjo sesuo atvežti iš Aukštakalnių.


Kriauniečiai Daugpilyje 1910 metais

Kriauniečiai Daugpilyje apie 1910 m.(nuotraukos herojai nežinomi).
Fotografija iš Kriaunų muziejaus.

Kriauniečiai 1936 metais

Stovi iš kairės į dešinę: 1. Elena Kavaliauskaitė, 2. Juozas Ražanskas, 3. Antanina Sabaliauskaitė-Kralikienė. 4. Adelė Sabaliauskienė, 5. Rožė Kažukauskaitė, 6. Neatpažinta. 7. Pranas Sabaliauskas, 8. Neatpažinta. 9. Būsimasis 1941 m. birželio sukilėlis, Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) dalyvis Tomas Sabaliauskas. 10. Bronė Valiulytė-Sabaliauskienė. Vaikas toliau dešinėje – neatpažintas.
Sėdi iš kairės į dešinę: 1. Petras Sabaliauskas, 2. Neatpažinta. 3. Liucija Sabaliauskaitė-Širvinskienė. 4. Bronė Kralikaitė. 5. Neatpažintas muzikantas.Priekyje prigulęs Leonas Sabaliauskas.

Nuotrauka iš Sabaliauskų giminės albumo