Bagdoniškio aštuonmetė mokykla

Pradedame publikacijas apie Kriaunų krašte veikusias mokyklas, jose dirbusius mokytojus, besimokiusius mokinius. Skelbsime buvusių mokytojų ir mokinių prisiminimus, dokumentus, fotografijas.

Maloniai kviečiame visus parašyti apie savo vaikystės ir jaunystės metus mokykloje, taip pat kviečiame atsiliepti pastebėjus netikslumų ar turint papildymų, el. paštu: klaudijus.driskius@gmail.com, arba telefonais: 8 699 48388, 8 611 94355.

Mokyklos Kriaunų apylinkėse

Prie Kriaunų bažnyčios  XVIII a. antrojoje pusėje jau veikė parapinė mokykla, kuri po 1863 m. sukilimo buvo paversta rusiška liaudies mokykla, ji veikė iki 1915 m. Manoma, kad spaudos draudimo metais Kriaunų apylinkių kaimuose veikė slaptų daraktorinių mokyklų, kurių caro policijai nepavyko susekti ir todėl apie jas archyvuose medžiagos nepavyko rasti. Atsikūrus Lietuvos valstybei, visoje Lietuvoje buvo susirūpinta pradiniu švietimu. 1919 11 03  buvo atkurta Kriaunų pradžios mokykla, 1927 02 01 – Bagdoniškio pradžios mokykla (įkurta 1915 m.; manoma, okupacinės vokiečių valdžios), 1926 10 15 įsteigta Bajorų pradžios mokykla, 1927 11 03 įsteigta Keležerių pradžios mokykla (veikė Juozapavos k.). Panašiu laiku įsteigtos Bradesių, Bobriškio, Gegėliškio ir Lašų pradžios mokyklos.

Venantas Mačiekus

* * * * * * * * * *

JONAS STANKŪNAS

Jonas Stankūnas gimė 1949 m. Pakenės k, Kriaunų apylinkėje, Rokiškio r., aviacijos inžinierius, habilituotas technikos mokslų daktaras, profesorius. 1956–1963 m. mokėsi Bagdoniškio septynmetėje mokykloje. 1967 m. sidabro medaliu baigė Kriaunų vidurinę mokyklą. 1970 m. su pagyrimu baigė Krivoj Rog (Ukraina) civilinės aviacijos mokyklą. 1976 m. su pagyrimu baigė Vilniaus Inžinerinį statybos institutą. 1981 m. apgynė technikos mokslų daktaro disertaciją. 1995 m. apgynė habilituotą technikos mokslų daktaro disertaciją. Lietuvos mokslo premijos laureatas (1997). Per 150 mokslinių straipsnių, mokslo studijų, mokslo projektų autorius/bendraautorius. Įkūrė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos institutą (VGTU AGAI) ir 1993-2017 m. buvo jo direktoriumi. Koordinavo VGTU AGAI ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos veiklą aprūpinant Lietuvos civilinės ir krašto apsaugos aviacijos sistemą universitetinio išsilavinimo aviacijos specialistais. Šiuo metu VGTU profesorius emeritas. Gyvena Vilniuje.

MES MOKĖMĖS BAGDONIŠKIO MOKYKLOJE

Mokslui mūsų šeimoje visada buvo juntama gili pagarba. Dar XIX-XX amžių sandūroje gabiausi giminės vyrai jau studijavo aukštuosius mokslus. Tą pagarbą jaučiau ir aš nuo mažens. Tad pasiruošimas pirmiesiems žingsniams į mokslus buvo jaudinantis ir įsimintinas visam gyvenimui.

Mokykla viliojo saulėje spinduliuojančiais langais, iškilusi ant kalvos virš erdvių laukų, virš tolumoje baltuojančio beržyno, apsupta plačiai nuo kalvos šlaito besikamuoliuojančių  obelų sodų. Ji kvietė elegantiškos, kaimui nebūdingos medinės architektūros grožiu ir dideliais, dailiomis baltomis langinėmis viliojančiais langais (1 pav. a). Ją nuolat matydavau iš miškų apsuptos Pakenės gimtojo mūsų sodybos kiemo. Rodėsi lengvai pasiekiama, bet iš tikrųjų pakankamai tolima. Vingiuotais kaimo keliais ir takeliais iki jos keturi kilometrai. Bet užtat kokia mokykla – paties profesoriaus Mykolo Rőmerio statyta ir, kaip pagarbiai minima mūsų šeimoje ir kaimynuose, jo palikta Bagdoniškio apylinkių sodiečių vaikams šviesti.

Pagaliau atėjo ilgai lauktas 1956 metų rugsėjis. Jau metas į mokslus, bet tėveliai dar delsia, dvejoja – ar sugebėsiu toks mažas taip toli nueiti, gal palaukus dar vienerius metus… Aš nekantrauju, o ir mokykla primena, kad jau esu privalančių lankyti sąrašuose. Tai ir nulemia ilgai lauktą tėvelių sprendimą. Tiesa, kiek pavėluotai. Jau įsibėgėjęs rugsėjis, kai mane, gražiai aprėdytą, pavedėjo pusantro kilometro iki artimiausių kaimynų bendraamžių ir bendraklasių Algiuko ir Vytuko Kazlauskų, o toliau tik su jais takeliu pro irgi klasiokės Kalvinių Kristutės namus, įsukę į vieškelį nužingsniavome likusius du su puse kilometro iki Bagdoniškio.

Tuomet pirmą kart pakilau į soduose skendintį Bagdoniškio dvaro kalną. Įkopus statoka įkalne, vieškelio dešinėje nusidriekė aukštų liepų alėja apjuosti platūs sodai. Palikę vieškelį, peršokome į neregėtai aukštais medžiais apsodintą alėjos takelį. Jo gale, kiek dešiniau, savo dydžiu nustebino ilgas ir aukštas medinis pastatas. Bet tai dar ne mokykla. Tai tik Bagdoniškio dvaro mediniai rūmai (2 pav. a ir b). Jusdamas kylantį jaudulį, su draugų būreliu pasukome kiek į dešinę palei apleistą baltai tinkuotą, gana nušiurusį pastatą, kaip vėliau sužinojau, tai buvę patys seniausi senieji Bagdoniškio dvaro mūriniai rūmai (3 pav. a, b ir c). Palikęs senojo dvaro teritoriją (4 pav.), toliau keliukas nėrė žemyn, pro kairėje tarp medžių spindintį tvenkinį į lyg žemesnę kalvos terasą.  Atsivėrė nepaprastai gražaus parko ir dailių pastatų bei statinių apsuptas profesoriaus Mykolo Rőmerio namas (1 pav; 5 pav.). Apsukę jį iš kairės, patekome į daugybės vaikų klegesiu ir šurmuliu apstulbinusį mokyklos kiemą. Draugai, jau nebe naujokai, pradingo šurmulyje. Aš nustebęs dairiausi tai į visa didybe iškilusį mokyklos pastatą, tai į nenusakomo judėjimo pilną erdvų kiemą. Staiga, kažkur aukštai, garsiai sutilindžiavo pirmasis mano gyvenime mokyklos skambutis. Vaikai, lyg šluota pabraukti žirniai, staiga nubildėjo viena kryptimi – aukštyn į viršų įspūdingais plačiais betoniniais laiptais ir dingo pro svetingai atvertas mokyklos duris. Viskas nutilo. Aš nedrąsiai užkopiau iš paskos ir atsidūriau prieblandoje, ilgame koridoriuje, su daugybe jau spėjusių užsiverti durų. Pasimečiau… Staiga į nugarą stumtelėjo lengva moteriška ranka. Koridoriaus kairėje atsivėrė aukštos baltos durys ir pirmosios auklėtojos Janinos Skruodienės padrąsintas įžengiau į klasę. Tiksliau, klasės nelabai prisimenu. Tik langus – didelius, šviesius, ryto saulės užlietus mokyklos langus… Tokia buvo pradžia.

Bėgo dienos. Pamažu apsipratau. Jau turėjau solidų savą suolą juodu pasviru stalviršiu su atverčiamu dangteliu, leidžiančiu netrukdomai atsistoti ir būti pakankamai arti stalo sėdint. Suole patogi lentynėlė mokyklos daiktams ir kitokiems slaptiems vaikiškiems dalykėliams.

Kas buvo pirmasis suolo draugas? Gal Kazlauskų Algiukas ar Vytukas, o gal kas nors iš kitos, mums labai draugiškos didelės Rimšų šeimos – man jau iš ankstyvosios vaikystės pažįstami klasiokai Almutė ar Bronius. Nors patekti į vieną suolą su mergaite mažai tikėtina. Su mergaitėmis buvo sodinami tik ypatingi neklaužados.

Po truputį išaiškėjo mokyklos vidus. Nuo įėjimo, prasidedančio koridoriaus kairėje, pietinėje pusėje buvo erdvios klasės. Koridoriaus dešinėje, kampe prie įėjimo, mediniai laiptai į viršų, o toliau, ties viduriu – durys į erdvią salę, plačiais langais žvelgiančią į žalsvą tvenkinį ir liepų parko gilumą. Antrame aukšte – mokytojų ir direktoriaus kabinetai bei dar viena, pati gražiausia ir erdviausia klasė, pro kurios langus matydavai plačius slėnius, kurių horizonto linija aprėmino Antanašės, Antazavės, Kriaunų ir net Dusetų apylinkių tamsiai mėlynų miškų kontūrus. O kiek arčiau prieš akis lyg jūra nepaprasto grožio erdvi žemuma (6 pav.), kurioje Dusetų kryptimi miško apsuptyje stiebėsi ir mano gimtosios Pakenės ąžuolai.

Mokyklą juosė nuostabus profesoriaus Mykolo Rőmerio namo aplinkoje  suformuotas parkas su dailiai įkomponuotais kitais jo sodybos pastatais ir statiniais. Iš vakarų, nuo aukščiau išsidėsčiusių senųjų Bagdoniškio dvaro pastatų, į mokyklos kiemą nusileisdavai gražiu, tarp tvenkinių vinguriuojančiu keliuku (5 pav.). Ties mokykla, iš kairės, pasitikdavo aukštokas raudonų plytų bokštas – rūkykla (7 pav.), iš dešinės – labai gilus šulinys, už jo – dailus baltas mūrinis pastatas (ofisina – profesoriaus laikais buvusi virtuvė) (8 pav.), kuriame gyveno mokyklos direktorius, o šviesiausiame pietiniame kambaryje – dirbtuvės mūsų darbiniams įgūdžiams lavinti. Ties šuliniu, tarp mokyklos ir direktoriaus namo, iš slėnio kilo gili, šiek tiek paslaptinga griova arklių kinkiniams įvažiuoti, papuošta grakščiu lyg karūna gelžbetoniniu vienos arkos tiltu (9 pav.), padabintu elegantiškais kaltiniais metaliniais turėklais ir vaikus landžioti žaidžiant gundančiomis betoninėse atramose suformuotomis apvaliomis angomis. Suktelėjus kiek kairiau, keliukas įneria tarp dailaus tvenkinio ir paties mokyklos pastato (1 pav. d), o iš ten – ir į kiemą (1 pav. e). Kiemo erdvėje, gilumoje įrengta tinklinio aikštelė, o į kairę, per tarp alyvų  įspraustą nedidelį tiltelį, prasideda dar viena, šiaurės link kylanti liepomis apsodinta alėja (1 pav. f; 10 pav.). Nuo šios alėjos į dešinę kiek giliau už liepų – apylinkėse neregėtas skaldyto akmens ir raudonų plytų svirnas (11 pav.), o už jo tolyn stiebiasi jau profesoriaus įveistas baltųjų antaninių obelų sodas. Sodo pakraščiu per kalvą iš vakarų į rytus driekėsi šviesi ir ilga paties profesoriaus sodinta beržų alėja (12 pav.). Didelis vaikų džiaugsmas buvo ir iš pietryčių mokyklą juosiantis status šlaitas, tolumoje suvarvantis į dar vieną nemažą tvenkinį. Nuostabi aplinka vaikų džiaugsmams – rudens – pavasario žaidimams ir slidžių bei rogučių išmonėms žiemą.

Iš ryto ir per pertraukas rasdavome ką veikti pagal savo amžių, polinkius ir sugebėjimus. Vieni šėldavome vejotinį (gaudynes). Gaudėme vieni kitus apie mokyklą, griovoje, ant tilto ir jo angose. Kiti per trumpas pertraukas suskubdavome pažaisti kvadratą už tiltelio šiaurinėje parko alėjoje. Treti, vyresni, mušdavome tinklinio kamuolį (13 pav.). Dar vienas labai azartiškas žaidimas, ypač ankstyvą pavasarį, tik atšilus žemei – aguonėlė. Pietrytiniame kalvos šlaite, pasiskirstę mažais būreliais, sutūpę ratu organizuodavome peiliukų smaigymo į drėgną, lipnią, ką tik atšilusią žemę, varžybas, su sudėtingiausiomis taisyklėmis, nusakančiomis įmantriausius smeigimo būdus ir sėkmingų pratimų kiekius. Mergaitės tuo metu straksėdavo „klases“ ant šiaurinės alėjos tiltelio išbraižytuose kvadratėliuose.

Šaltu metų laiku žaidimai persikeldavo į mokyklos salę. Ten stovėdavo savadarbis teniso stalas, sukaltas iš ilgų, baltų nesuleistų ir dėl to pasiklaipiusių drebulinių lentų. Nelygūs jų sudūrimai nukreipdavo kamuoliuką netikėčiausiomis kryptimis, bet tai tik ugdė mūsų miklumą. Raketės irgi buvo savadarbės. Jas galėdavo atstoti ir storesnius viršelius turinti knyga, ir pačių mokyklos dirbtuvėse iš faneros išpjauta raketė. Prie teniso stalo norėdavo prieiti ko ne visa mokykla, todėl nutįsdavo ilga eilė. Kad būtų daugiau galimybių pažaisti, žaisdavome poromis iki iškritimo. Geriausiai sekdavosi kovoti poroje su jau minėta Rimšų Almute. O bene įsimintiniausias užsiėmimas žiemą būdavo šokiai. Juodelės Matukas atsinešdavo armoniką. Jis grodavo, o mes, kas net neįtikėtina, niekieno neraginami, šokdavome poromis, su mergaitėmis…

Dar viena, labai laukiama pramoga – kino filmų žiūrėjimas. Taip vadintą „kiną“ (filmą) atveždavo nedažnai, gal kartą per mėnesį, bet jis būdavo labai laukiamas. Jau nuo ryto matydavome pasiruošimo darbus: salėje kabinamas ekranas, montuojamas kino projektorius, atnešamos paslaptingos apvalios dėžės su kino filmo juostomis, o kieme, ypač žiemos šaltyje, ilgai ir nuobodžiai kosčioja ir čiaudi bandomas užvesti motogeneratorius. Jei pagaliau išgirstame tolygų motoro gaudesį, kinas bus iškart po pamokų, jei ne, gali tekti laukti ir iki vėlyvos popietės.

Įsimintinas įspūdis, kurį maloniai prisimena visi klasiokai – arbata pietums. Buvo sumanyta virti arbatą mokinių pietums internato (mokinių bendrabučio) virtuvėje – toli, dvaro kalvos viršukalnėje, Bagdoniškio dvaro mediniuose rūmuose. Tai būdavo didelis kasdienis nuotykis. Kelių kibirų baką su karšta arbata keldavo į rogutes ir dviejų-trijų vaikų vairuojamas transportas nuolatos trinktelėdamas tai į vieną tai į kitą pakelės medį ar šiaip suledėjusio sniego pusnį, kasdien vis labiau aplankstytas, smagiai dardėdamas nusileisdavo į mokyklos kiemą (aišku – ne visada sėkmingai). Čia jau laukdavo eilutė, apsiginklavusi aliumininiais puodeliais. Kiekvienas gaudavome pilną puodelį garuojančios, kvapnios ir skanios, pasaldintos arbatos, taip tikusios su mūsų atsineštais, spirgu ar lašinių bryzeliu paskanintais, kelyje spėjusiais sušalti, sumuštiniais, kad po to iki šiol gardesnio valgio nesu ragavęs.

Įsimintinos ir kasmetės pavasarinės mokyklos išvykos po Bagdoniškio, Pakriaunio (27 pav.), Kriaunų, Antazavės apylinkes, pirmieji pėsčiųjų, dviračių žygiai ar ekskursijos atvirame sunkvežimio kėbule į Stelmužę, Zarasus, Obelius ar kitas nuostabias Aukštaitijos vietoves. Menu ir pirmą tikrą teatro spektaklį Obeliuose.  Įsiminė ir kukurūzų kirtimas, bulviakasiai ir vasaros darbai kolūkyje…

Tai tokie tie iki šiol prisimenami mokyklos smagumai. O dabar apie reikalus. Atvirai sakant, mažai kas įsiminė iš pamokų. Tik bendra aplinka, klasė, mokytojai. Labiau įsiminė jau pats ruošimasis pamokoms namuose. Pamažu lavinami rašybos įgūdžiai: nuo pačių paprasčiausių elementų – tiesių ir pasvirusių brūkšnelių, lenktų raidės elementų iki dailyraščio. Dailyraštis įsiminė labiausiai. Nesisekė man su tais aštrios plunksnos paspaudimais ir atleidimais. Kai paspaudi, plunksna prabeda sąsiuvinio lapą, kai atleidi – neberašo. Na, bet nors ir pirštai, ir liežuvis nuo pastangų būdavo rašaluoti, „dailyraščio“ darbus šiaip taip padarydavau. Tiesa, jie turbūt labiau panašėjo į „teplyraštį“. Matematika ir kiti tikslieji mokslai sekėsi kur kas geriau. Pirmosios tikslios formulės – raidelėmis bei skaitmenimis atvaizduoti bei mokytojų nupasakoti Pasaulio supratimo dėsniai žingsnelis po žingsnelio vedė į beribį pažinimo okeaną – stebinantį, užvaldantį visą vaizduotę ir esybę, ir skatinantį irtis vis gilyn ir gilyn per daugelį darbo ir studijų metų išsiveržti iš to, ką vadiname žinių pagrindais ir nerti į tai, kas dar niekam nežinoma, kur tu eini pirmas…  Kai pramokau skaityti, atsivėrė ir kaimo bibliotekos lobynai. Knygų prisirinkdavau tiek, kiek telpa į mokyklinę kuprinę. Prieš miegą prisiskaitydavau ir gražių, ir baisių dalykų, tokių baisių (kaip kad apie mėnesienoje, šviečiant pilnačiai, visko bijantį lapiuką), kad net su visa galva palindus po apklotu naktį baisiai baisu būdavo. Svarbiausia, kad gąsdindavo ne rašiniai apie karą. Karo ir pokario siaubų prisisunkusi aplinka buvo kaip kažkas natūralu, kasdieniška ir įprasta, o štai žvėrelio išgyvenimai – sukrečiantys…   Pagarba knygai būdavo skatinama ir per mokyklos šventes. Ypač per Kalėdų / Naujųjų metų eglutės šventes. Mokykloje paprastai būdavo švenčiama porą-trejetą dienų prieš Naujuosius ir netrukdydavo nei šeimose prie savo eglučių ar su draugais jaukiai švenčiamoms Kalėdoms, nei po to, jau plačiau pasitinkant Naujuosius. Svarbiausia būdavo, kad Senis šaltis pažangesnius vaikus be saldumynų apdovanodavo dar ir knygomis, labai rimtomis knygomis. Turiu net nuotrauką, kur užfiksuotas momentas, kuomet ir aš gaunu net tris labai storas knygas (14 pav.). Tai, turbūt tuomet, kai mes su sesute Birute (Vale) tapome mokyklos kaukių karnavalo nugalėtojais. Išmoningai Mamai padedant, Birutė (būsima teisininkė – juriskonsultė ir teisėja Valė-Birutė Stankūnaitė-Griesiuvienė) buvo aprėdyta kukurūzu, o aš – „tikru“, iš nendrių pagamintu lokio kailiu (15 pav.). 

Be likimo dėka mūsų kartai suteiktos nuostabios rūmų aplinkos, aukščiausias mokyklos turtas – mūsų mokytojai. Švenčiausias dalykas, be kurio mūsų kaimiškos mokyklos prisiminimai būtų blankūs ir vienpusiai. Tai didžiausi mūsų krašto šviesuliai, išsiskiriantys viskuo – laikysena, oriu ir taktišku elgesiu su vaikais, didžiule kantrybe, pasiaukojimu ir tėvišku rūpesčiu, atsargiu sugebėjimu laviruoti tarp to meto politinių reikalavimų ir nuolatos siekti, kad nebūtų užgesintos pačioje užuomazgoje giliausios ir švenčiausios lietuvių tautos tradicijos. Pro akis slenka mano sutiktų mokytojų veidai. Daugelį jų atgaminu iš tradiciškai kasmet darytų klasės nuotraukų, o kiti – pagarbiai minimi dar iš mano mokymosi laikų priešistorės arba po mūsų ėjusių kartų prisiminimų, oriai žvelgia iš ankstesnių metų mokyklos nuotraukų (17, 18, 19 pav.). Mokytoją nuotraukoje atskirsi iškart. Jų akyse ir ryžtas kelti krašto raštingumą tarpukario laikotarpiu, ir pareiga išsaugoti mažiausius daigelius Lietuvos ateičiai sudėtingu karo audrų, trėmimų, pokario kovų, kolektyvizacijos bei naujos ilgalaikės sovietinės okupacijos laikotarpiu. Mes, vaikai, nuotraukose visais laikmečiais vienodi – naivūs, svajingi, nerūpestingi ir mažai ką nutuokiantys, jie, mokytojai – žinantys viską, ar bemaž viską ir, daug kuo rizikuodami, pasiryžę išvesti mus pro gresiančius pavojus bei ugdyti mumyse tai, ko reikės ateities Lietuvai. Mums tai buvo nerūpestinga vaikystė, o jiems – pareiga tėviškei, sunkus darbas ir rizika patiems būti išvežtiems į Sibirą ar atsidurti kitų karo ir pokario laikais veikusių jėgų taikiklyje.

Aš nedrįstu pretenduoti parašyti Bagdoniškio mokyklos istoriją. Tai netilptų į šio trumpo, asmeninių, emocinių atsiminimų rašinio rėmus, o be to, apie tai jau yra rašę savo knygose ir atsiminimuose kiti, labiau patyrę autoriai. Seniausios mano žinios apie Bagdoniškio mokyklą išplaukia iš mano mamos Valės Zakarevičiūtės-Stankūnienės  (mokėsi 1936-1940 m.) atsiminimų, kuriuos šiomis dienomis padėjo atgaivinti ir sukonkretinti vėlesnių laikų Bagdoniškio mokyklos mokinys Antanas Dilys iš Jonavos (Prapultinės) kaimo (mokėsi 1941-1944 m.). 1949 metų mokyklos nuotraukomis ir atsiminimais pasidalijo Aldona Zakarevičiūtė-Dilienė (mokėsi 1945-1949 m.). Mūsų mokslų laikų prisiminimus paryškino klasiokė Alma Rimšaitė-Galgatavičienė, klasiokas Algis Kazlauskas. Susigaudyti gana sudėtingoje Bagdoniškio dvaro pastatų istorijoje padėjo buvęs Lietuvos istorijos instituto direktorius, Mykolo Rőmerio Dienoraščių sudarytojas ir mokslinis redaktorius, istorikas, mokslų dr. Rimantas Miknys (28 pav.). Dalį nuotraukų surado ir suteikė galimybę jomis pasinaudoti žemiečiai žurnalistas Klaudijus Driskius ir jo brolis, Kriaunų bendruomenės pirmininkas Eugenijus Driskius. Gražių prisiminimų puokšte pasidalijome su mokytojomis Stefanija Tunaityte-Aleksėjiene ir dar nuo vaikystės pažįstama, tuo pačiu vieškeliu nuo Buniuškių iki Bagdoniškio ir atgal judrų mūsų būrelį lydėdavusia Genovaite Salomėja Pauryte-Adomoniene. Iš jos sužinojau, kad kažkur Rokiškio švietimo skyriaus archyvuose turėtų būti ir jos – mokytojos Paurytės-Adomonienės – rašyta detali, nuotraukomis iliustruota Bagdoniškio mokyklos istorija, kurią mokykla privalėjo pateikti, o mokytoja buvo įpareigota parašyti. Mokytojos Paurytės-Adomonienės žodžiais, po kelių derinimų su Rokiškio švietimo skyriumi, galutinės redakcijos darbą direktorius Jonas Skruodys privalėjo pateikti Rokiškio partijos komiteto trečiajam sekretoriui. Tolimesnis kūrinio likimas nežinomas. Juodraščiai, bėgant metams, buvo prarasti. Mokytoja Paurytė-Adomonienė išsaugojo tik vieną, labai vertingą dokumentą – juodraštinį Bagdoniškio mokykloje dirbusių mokytojų sąrašą (20 pav.). Be abejonės, pati istorija turi kažkur egzistuoti. Neabejoju – ji kruopščiai parengta ir labai vertinga. Galbūt kada nors takelį į ją suras profesionalesni archyvų tyrinėtojai.

Apie valdinės mokyklos Bagdoniškyje atidarymą randamos dokumentuotos dvi datos: 1908 m. (Kazys Misius, Obelių apylinkių švietimo ir kultūros gyvenimo bruožai, Lietuvos valsčiai, Obeliai. Kriaunos, 422 psl. Vilnius, Versmė, 2009) ir vokiečių dokumentuose – sąmatose mokykloms išlaikyti rasta nuoroda apie Bagdoniškio vakuojančią mokyklą nuo 1915 m. (Jonas Šedys, Pradžios mokyklos Obelių valsčiuje, Lietuvos valsčiai, Obeliai. Kriaunos, 430 psl. Vilnius, Versmė, 2009).

Iš vyresnių kartų atsiminimų: tarpukariu mokė du mokytojai – Pranciškus Mikulionis ir Elena Bagdonaitė. Apie 1943 m. vietoj P. Mikulionio pradėjo dirbti jauna mokytoja Malvina Cicėnaitė (žmonės prisimena kitokią jos pavardę – Čičinskaitė).

Prieškario metais Bagdoniškio pradžios mokykla buvo ūkininkų Kligio (16 pav. a) ir Diržio (16 pav. b) namuose po vieną kambarį kiekviename. Šioje mokykloje mokėsi ir mano Mama bei Antano Dilio sesuo Genutė (17, 18 pav.).

1940 m., užėjus rusams, mokykla buvo perkelta į Bagdoniškio dvarą, į profesoriaus Mykolo Rőmerio namą. Tam buvo skirti du vakarų pusės kambariai, turintys atskirą šoninį įėjimą (1 pav. c).

Užėjus vokiečiams, 1942-1943 m. mokykla buvo perkelta į senuosius Bagdoniškio dvaro mūrinius rūmus (3 pav.), tuo metu jau gana apleistus ir vadintus tarnų namu. Pietiniame jo gale (link Mykolo Rőmerio seseriai Elvyrai Rőmerytei-Miečkovskai priklausiusių Bagdoniškio dvaro medinių rūmų) buvo skirti du kambariai, turintys atskirą išėjimą (3 pav. b). Viename mokėsi 1 ir 3  skyrių, antrame – 2 ir 4 skyrių vaikai. Tuo laikotarpiu (1941-1944 m.) mokykloje mokėsi ir būsimas Rokiškio melioracijos statybos valdybos transporto vadovas ir ilgametis Rokiškio autotransporto įmonės direktorius Antanas Dilys.

Po Antrojo pasaulinio karo mokykla vėl persikėlė į profesoriaus Mykolo Rőmerio namą. 
1949-1950 m. mokykla išaugo iki septynmetės, o 1961 m. buvo vėl pertvarkyta ir 1962 m. jau išleido pirmąją aštuntokų laidą. Ji išsiplėtė per kelis pastatus: pagrindinė dalis įsikūrė 1925 m. pastatytame profesoriaus  Mykolo Rőmerio name ir oficinoje (greta esančiame baltame mūriniame pastate), o internatas ir virtuvė – Bagdoniškio dvaro mediniuose rūmuose (2 pav.) (aplinkinių vadinamame Miečkovskos name), kur kartu tilpo ir „Švyturio” kolūkio raštinė, kultūros namai bei biblioteka.  Aš mokiausi 1956-1963 m., pačiu mokyklos augimo laikotarpiu. Iš mokytojos Paurytės-Adomonienės sužinojau, kad Bagdoniškio aštuonmetė mokykla paskutinę aštuntokų laidą išleido 1977 m. Po to mokinių pakako jau tik trims pradinėms klasėms ir mokykla vėl tapo Bagdoniškio pradžios mokykla, kurioje pasiliko dirbti tik viena Margėnų kaime gyvenusi mokytoja Elena Daščiorienė (Špūraitė), kuri atsivedė ir 5 mokinius, likusius uždarius Gegėliškio pradžios mokyklą. Tuos 5 vaikus ji kasdien atsiveždavo savo mažame žaliame zaporožietyje ir viena dirbo Bagdoniškyje dar apie dešimt metų, kol mokykla buvo uždaryta galutinai 1985 m. Profesoriaus Mykolo Rőmerio name ir parke vėl nutilo vaikų klegesys…

Atmintyje ir nuotraukose atgimsta iškiliausių, apylinkėse gerbiamiausių asmenybių – mokytojų veidai. Ilgametis mokyklos direktorius Jonas Skruodys (22 pav.), pirmoji mūsų klasės auklėtoja Janina Skruodienė (23 pav.), taurumo ir pedagoginės išminties simboliai Genovaitė Salomėja Paurytė-Adomonienė, Birutė Baranauskienė, ilgametė klasės auklėtoja Stasė Puteikytė-Malcienė, savo bruožais, kaip ir pavardė, iki šiol mus šildanti Nijolė Saulytė, dar ir dabar mokyklos atminties išsaugojimu besirūpinančios Stefanija Tunaitytė-Aleksėjienė ir Leokadija Lukošiūnaitė-Malcienė, parašiusi knygą „Mykolo Rőmerio gimtinėje. Beletrizuoti prisiminimai“, Utena (2009, 188 p.). Sveikos gyvensenos puoselėtojas, sugebėjęs nukreipti didžiajam sportui kunkuliuojančią būsimo Lietuvos ir Tarybų Sąjungos ilgų distancijų bėgimo čempioną, mūsų bendraamžį Joną Jakimavičių, mokytojas Augustas Čepelis, tylios kantrybės įsikūnijimo pavyzdys – jo žmona Nijolė Čepelienė, mokytojas Stasys Maluiška, mūsų auklėtojos, mokyklos draugai ir mieli klasiokai (24, 25, 26, 27 pav.).

Prieš man paliekant šią mokyklą, metus teko pabendrauti ir su pokaryje buvusia Bagdoniškio mokyklos moksleive, tik ką po Vilniaus pedagoginio instituto pradedančia savo ilgametę mokytojos karjerą mano teta, mamos seserimi Aldona Zakarevičiūte-Diliene (po metų persikėlusia dirbti į Rokiškio miesto mokyklas).

Jaučiu, kad tikrai nepavyks paminėti visų mūsų mokyklos šviesuolių – atmintis praranda jų pavardes ir vardus, bet nedingsta jų veidai, jų mieli atvaizdai nuotraukose, švelnūs padrąsinimai, protingi patarimai, pataisyto šaliko ar užsegtos sagos, išleidžiant į speiguotą kelią po pamokų paliktas pojūtis ir suteikta viltis augti, rinktis savą kelią ir eiti į platųjį gyvenimą kiekvienam pagal savo siekius ir sugebėjimus.

Norėdamas prisiminti visus mokytojus, ir tuos, kurių nepažinojau ir dėl prasilenkimų laike net negalėjau pažinti, ir tuos, kurie buvo mano bendraamžiai ir net klasiokai, mokytojavę vėliau, pateikiu mokytojos Genovaitės Salomėjos Paurytės-Adomonienės išsaugotą visą jų vardų ir pavardžių sąrašą (20 pav.):

1. Mikulionis Pranciškus, dirbo 1928–1948 m.
2. Kazlauskaitė-Malcienė – 1941 m.
3. Kubiliūtė.
4. Bagdonaitė Elena – 1937–1949 m.
5. Šeškus Balys – 1946–1948 m.
6. Stakėnienė Leonarda – 1948-1954 m.
7. Smalinskaitė-Sakavičienė Danutė – 1949-1951 m.
8. Šniokaitė Aldona-Kiliuvienė – 1951-1959 m.
9. Pretkutė – 1952-1954 m.
10. Sušilaitė – 1952-1954 m.
11. Urbonas Algimantas – 1952-1954 m. Direktorius.
12. Pupelytė-Sadauskienė Valerija – 1952-1958 m.
13. Račiūnaitė-Ragelienė Ona – 1952-1957 m.
14. Žaldokaitė Elena – 1953-1958 m.
15. Skruodys Jonas – 1954-1977 m. Direktorius.
16. Skruodienė Janina – 1954-1977 m.
17. Staškūnas Stasys – 1954-09-01 – 1954-12-10.
18. Pacevičiūtė-Mašnelienė Gražina – 1954-1958 m.
19. Lukošiūnaitė-Malcienė Leokadija – 1954-1958 m.
20. Paurytė Adomonienė Genovaitė Salomėja – 1954-1976 m.
21. Pragaravičiūtė – 1956-1959 m.
22. Tunaitytė-Aleksiejienė Stefanija – 1956-1961 m.
23. Puteikytė-Malcienė Stasė – 1957-1960 m.
24. Saulytė-Kišūnienė Nijolė – 1960-1961 m.
25. Alešiūnaitė-Raišienė Vitalija – 1960 m.
26. Lungienė Genovaitė – 1958-1962 m.
27. Treinytė-Čepelienė Nijolė – 1958-1960 m.
28. Čepelis Augustas – 1958-1960 m.
29. Juosponytė-Lorentienė Elvyra – 1960-1966 m.
30. Baranauskienė Birutė – 1960-1972 m.
31. Maluiška Stasys – 1960-1964 m.
32. Dilienė-Zakarevičiūtė Aldona – 1961-1962 m.
33. Pilkauskas Bronius – 1962-1967 m.
34. Pilkauskienė Janina – 1962-1967 m.
35. Butėnaitė-Seibutienė-Lokcikienė Janina – 1962-1964 m.
36. Sadauskas Rimantas – 1962-1967 m.
37. Jurkevičiūtė Ona – 1964-02-01 – 1964-09-01.
38. Juronienė Danutė Bernadėta – 1963-1966 m.
39. Daščioraitė-Vingrienė Valė – 1964-1965 m.
40. Žygytė – 1964-09-01 – 1964-12-31.
41. Striogaitė.
42. Kriaučiūnaitė Vanda – 1965-01-01 – 1965-06-01.
43. Vilytė Jania – 1965-02-01 – 1965-08-31.
44. Minkevičiūtė Regina – 1965-1966m.
45. Statulevičiūtė Janina – 1965-1966 m.
46. Kulytė-Antulienė Aldona – 1965-1969 m.
47. Vijeikytė-Mejerienė Vida – 1966-1967 m.
48. Mikulėnaitė-Kišūnienė Elena – 1966 m.
49. Arlauskaitė-Matuzonienė Zita – 1966-1972 m.
50. Adamonytė-Malcienė Danutė – 1967-1968 m.
51. Juodelytė-Gaulienė Irena – 1967-1968 m
52. Girčytė-Jokštienė Vilma – 1968-1969 m.
53. Vaičiūnaitė Birutė – 1968-1969 m.
54. Baltrūnaitė-Pašukinskienė Vlada – 1969-1970 m.
55. Špūraitė – Daščiorienė Elena – 1969- iki mokyklos uždarymo maždaug 1987-1988 m.
56. Sidabrienė Stasė – 1969-1973 m.
57. Ažukukis Alfonsas – 1969-1977 m.
58. Leikutė Vida – 1972-1975 m.
59. Kaminskaitė Violeta – 1972-1973 m.
60. Bražėnaitė-Tamulevičienė Vida.
61. Skipskytė-Nargelienė Miranda – 1973-04-01-1977 m.
62. Juodelytė Liucija – 1973-09-01-1974-01-15.
63. Murnikaitė Danguolė – 1973-1974 m.
64. Šarkauskaitė Stasė – 1974-1975 m.
65. Mainelytė Meilė – 1974-09-17–1975-02-23.
66. Kazemėkaitė Nijolė – 1975-1977 m.
67. Neniškytė Vitalija – 1976-01-01 – 1977-04-01

Neįkainojamas mūsų vaikystės turtas – profesoriaus Mykolo Rőmerio namas bei su skoniu ir meile gražiausioje apylinkių vietovėje sukurtas parkas, kuris, nežinau, profesoriaus valia ar tik dėkingų žmonių vaizduotėje įgijo profesoriaus palikimo mokyklai įvaizdį bei tapo vertybe krašto vaikų žinių ir estetinio suvokimo ugdymo procese. Bet kuriuo atveju, tai turėjo atitikti nuolatinę profesoriaus nuostatą rūpintis krašto ateitimi. Tai antrina ir mokytojos Leokadijos Lukošiūnaitės-Malcienės knygoje „Mykolo Rőmerio gimtinė“ cituojami bagdoniškiečių prisiminimai, jog „Išvažiuodamas su šeima visam laikui į Vilnių, Mykolas Rőmeris pasakęs, kad savo namus palieka valstybei. Ką nori, tą su jais tegu ir daro. Geriausia, kad į juos perkeltų mokyklą“ (citata iš minėtos knygos, p. 90). Ir, mano galva, tai geriausia, kas galėjo nutikti su rūmais, kuomet buvo atimta teisė jais naudotis iš profesoriaus artimųjų. Kaip tai bebūtų apmaudu artimiesiems, manau, kad profesorius Mykolas Rőmeris tikrai liktų patenkintas, kad, priverstinai susiklosčiusioms aplinkybėms, bent jau taip pakrypo jo namo likimas ir jo sukurtas turtas tapo dar vienu svariu indėliu Bagdoniškio krašto ir Lietuvos raidai.

O juk galėjo išnykti istorijos vingiuose apskritai bet kuris, ar net visi trys mokyklai pasitarnavę Bagdoniškio dvaro istoriniai objektai: senieji Bagdoniškio dvaro mūriniai rūmai (3 pav.), vėliau statyti Bagdoniškio dvaro mediniai rūmai (2 pav.) ar vėliausiai statytas profesoriaus Mykolo Rőmerio namas ir jo aplinkoje esantys pastatai (5 pav.). Stebėtina, kad visi Bagdoniškio dvaro pastatai, nors ir praradę pradinius architektūrinius sprendimus ir žavesį, bent iš dalies išgyveno karų ir pokario metų negandas, pirmųjų vėl atgautos nepriklausomybės metų pertvarkas ir, kaip bebūtų keista, į šį šimtmetį įžengė būdami labiausiai apverktinos būsenos. 2006 m. aplankius Bagdoniškį, nuliūdino apleisti, išdaužytais langais buvę rūmai ir pastatai, užžėlęs, džiunglėmis pavirtęs parkas, išdžiūvę, lapų prikritę tvenkiniai, išnykęs „Rojaus sodas“…

Vieną iš dvarui pavojingų atsitikimų mena ir tų metų liudininkas Antanas Dilys. 1944 m., traukiantis vokiečiams, dvarą bombardavo rusų lėktuvai. Tai nutiko dėl to, kad, artėjant frontui, buvo sumanyta erdviame Bagdoniškio dvaro medinių rūmų rūsyje įrengti slėptuvę visam kaimui. Rūmų kieme būriavosi daugybė žmonių. Juos pastebėjo rusų lėktuvai, ir pasipylė bombos. Dauguma spėjo pasislėpti rūsyje. Žuvo tik vienas, nes buvo neįgalus, nesugebėjo greit judėti ir nusigauti į rūsį.

Pastatai beveik nenukentėjo, nes bombos sprogo kieme. Tačiau viena nesprogo, nes mažu kampu atsitrenkęs į žemę bombos nosyje sumontuotas kontaktinio sprogdiklio strypas nesulindo į vidų, o užlinko.

Praėjo kiek laiko, ir įsidrąsinę kaimo vyrai ryžosi pašalinti bombą. Atsargiai užrideno ją ant gūnios ir, paėmę už audeklo kampų bei kraštų, pamažu nunešė sprogmenį per visą dvarą, pro  profesoriaus Mykolo Rőmerio namą, nuo šlaito žemyn, link Gojaus miško į natūralią giloką griovos pavidalo įdubą, netoli tos vietos, kur neseniai oro mūšio metu buvo nukritęs amerikiečių gamintas rusų lėktuvas. Bombą apdėjo žabais ir padegė. Nugriaudėjo sprogimas, išrausdamas gilią duobę.

Stebėtojų tarpe buvo ir dvylikmetis Antanas Dilys, vaizdžiai prisimenantis šį pavojingą žygį ir po to įvykusį vienintelį susitikimą su profesoriumi Mykolu Rőmeriu. Visiems besidairinėjant sprogimo vietoje, pasiramsčiuodamas lazdele, ramiai priėjo profesorius, pastovėjo ir ištarė: „Vyrai, vyrai, ką jūs padarėt?! Tik vakar meistrai sudėjo langus, o šiandien vėl išbyrėjo“.

Štai tokia trumpa man padėjusiųjų ir mano asmeninėje atmintyje išlikusių atsiminimų istorija apie Bagdoniškio mokyklą ir jos lopšiu tapusį Bagdoniškio dvarą. Dvaras kelis dešimtmečius tarnavo mokyklai. Savo ruožtu, mokykla padėjo išsaugoti dvarą. Yra vilčių, kad išlikęs sudėtinguose istorijos vingiuose ir atidavęs didžią duoklę krašto vaikų švietimui, Bagdoniškio dvaras pamažu vėl susiranda šeimininkus. Pastaraisiais metais dvaras pamažu vėl prisikelia naujam gyvenimui. Dvaro išlikimu rūpinasi visa širdimi pamilęs šį dvarą ir susižavėjęs jame gimusio ir gyvenusio vieno žymiausių Lietuvos žmonių, labai prisidėjusio prie šalies teisinės sistemos kūrimo teisininko, ilgamečio Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus, Vilniaus universiteto profesoriaus, savo vardu papuošusio ir naujai Vilniuje gimusio universiteto – MRU, profesoriaus Mykolo Rőmerio gyvenimu, darbais ir idėjomis ūkininkas Antanas Kazlauskas (28 pav.) ir profesoriaus dukra Jadvyga Vitkauskienė.  Suprantama, kad jų menkomis asmeninėmis lėšomis ir tiesioginiu pono Antano Kazlausko net ir asmeniniu fiziniu darbu labai sunku bent jau išsaugoti dvarą, sutvarkyti jo aplinką, kur jau čia atkursi buvusią jo didybę. Nežiūrint į tai, 2020 m. gegužės 17 d., minint profesoriaus Mykolo Rőmerio gimimo 140-metį, dvarą ir jį supančius parkus radome nepriekaištingai sutvarkytus ir laukiančius svečių iš Mykolo Rőmerio vardu ir darbais besipuikuojančių bent vieno iš trijų universitetų. Deja, svečių dvaras nesulaukė…, o pagerbimas, parama ir palaikymas jam labai reikalingas.

PADĖKA: Už pagalbą renkant medžiagą, atgaivinant žinias apie Bagdoniškio mokyklą ir rengiant šį rašinį esu labai dėkingas Antanui Diliui, mokytojoms Genovaitei Salomėjai Paurytei-Adomonienei, Aldonai Zakarevičiūtei-Dilienei, Stefanijai Tunaitytei-Aleksiejienei, už labai vertingas konsultacijas – istorikui, mokslų daktarui, buvusiam Lietuvos istorijos instituto direktoriui Rimantui Mikniui, pasidalijusioms prisiminimais – klasiokėms Almai Rimšaitei-Galgatavičienei, Kristinai Kalvinytei-Gaidienei, Filomenai Jankauskaitei-Kazlauskienei, vaikystės draugui ir klasiokui Algiui Kazlauskui, mokyklos auklėtinėms Alei Kalvinytei-Kavoliūnienei ir Zitai Arlauskaitei-Matuzonienei, Kriaunų krašto atminties puoselėtojams žurnalistui Klaudijui Driskiui ir Kriaunų bendruomenės pirmininkui Eugenijui Driskiui bei savo žmonai profesorei habilituotai daktarei Vladai Stankūnienei.

* * * * * * * * * *

GENOVAITĖ PAURYTĖ-ADOMONIENĖ

(Genovaitė Paurytė-Adomonienė gimė 1931 m. Vilkaviškio apskr., Gižų vlsč., Senkiškių kaime. 1950 m. baigė Dusetų vidurinę mokyklą. 1954–1957 m. mokėsi Šiaulių mokytojų institute. Nuo 1954 iki 1976 m. mokė matematikos Bagdoniškio septynmetėje, vėliau aštuonmetėje mokykloje. Gyvena Buniuškių k.)

BAGDONIŠKIO  MOKYKLA

Į Obelių rajono Bagdoniškio mokyklą atvykau 1954 metais. Mokykloje jau dirbo šios mokytojos: Ona Račiūnaitė, Eleonora Stakėnienė, Elena Žaldokaitė ir Valerija Pupelytė. Jos buvo senbuvės, o su manimi pradėjo dirbti Jonas Skruodys (direktorius), Janina Skruodienė (Gegelevičiūtė) ir aš – Genovaitė-Salomėja Paurytė (Adomonienė).

Prieš mokslo metus buvo sušauktas mokytojų iš viso rajono pasitarimas. Jis vyko Obeliuose. Reikėjo eiti pėsčiomis, nes jokio transporto nebuvo. Pasitarimas vyko dvi dienas – 25–26 rugpjūčio. Nuo ankstaus ryto iki vakaro klausėmės paskaitų: kaip reiks mokyti vaikus, kokią ideologiją diegti. Miegoti teko mokykloje ant pakreiktų avižinių šiaudų, užklotų lovatiesėmis. Aišku, tada vyrai ir moterys miegojo atskirai, nors kai kurie ir buvo susituokę. Kitą dieną paskaitos vyko iki pietų, o po paskaitų vyrams buvo įteikti dalgiai ir išsiųsti pjauti avižų į „Kairelių“ kolūkį. Mus, moteris, išsiuntė namo. Vėliau sužinojome, kad Skruodžiai tą 26-os dienos rytą susirašė metrikacijos biure.

Prieš rugsėjo 1-ąją vyko posėdis jau mokykloje Bagdoniškyje. Direktorius paskirstė visoms mokytojoms pamokas ir patarė, kokios politikos laikytis, kad mokytojai daugiau bendrautų su vaikų tėvais, domėtųsi tuometiniu gyvenimu, ir visa tai diegtų mokiniams.

Mokykloje buvo 7-ios klasės ir septyni mokytojai. Pirmą rugsėjo susirinko 123 vaikai. Jie suėjo iš aplinkinių kaimų ir iš tolimesnių, kaip Niveliškiai, Rudeliai, Papiliai, Pakriaunys, Arlauskai. Visi ateidavo pėsčiomis. Vėliau jau kai kurie žiemą apsigyvendavo bendrabutyje, kuris buvo įsteigtas Riomerių dvaro viename iš pastatų.

„Švyturio“ kolūkis gavo pirmą pusantratonę mašiną, kuriai reikėjo nupiešti numerius, tai tas darbas atiteko man. Reikėjo su akvarele tie numeriai nupiešti. Už tai kartais į pasitarimus mus nuveždavo su mašina, jeigu iš kolūkio valdžios tuo metu kam nors reikėdavo į rajoną, kuris jau buvo Rokiškyje.

Kai prasidėdavo kolūkyje bulviakasis, vaikus veždavo kasti bulvių. Su vaikais, aišku, reikėdavo važiuoti ir mokytojam.

Po rudens darbų būdavo šaukiami tėvų susirinkimai. Ten aptariami vaikų mokymosi rezultatai, renkamas tėvų komitetas. Tėvų komitetas aptardavo vaikams ir tėvams aktualius klausimus. Kai kuriems vaikams reikėdavo ir materialinės paramos, nes kai kurie dar į mokyklą ateidavo basi.

Po visų darbų būdavo ruošiamos vakaronės su vaidinimais ir šokiais. Bet tam reikėdavo gauti partijos komiteto leidimą. Gaunant leidimą, duodavo paskaitos temą ir tekstą, kuris reikėdavo perskaityti prieš programą. Tas tekstas būdavo kokių dviejų valandų trukmės.

Bagdoniškio mokyklai bendradarbiauti buvo priskirtos kitos mokyklos – Lašų, Meldučių ir Dačiūnų. Tuo laiku mokyklos buvo beveik kiekviename kaime. Bagdoniškio mokykla dar priklausė ir Kriaunoms. Ten irgi vykdavo įvairūs renginiai. Reikėdavo kokiai šventei paruošti kokią nors programą kai kuria paskirta tema. Turėjau šiokią tokią kūrybinę gyslelę, tai šis darbas dažniausiai ir tekdavo man.

Mūsų mokytojams tose priskirtose mokyklose tekdavo tikrinti kontrolinius darbus, o mūsų mokinių darbus tikrindavo kitų mokyklų mokytojai. Temas kontroliniams darbams duodavo rajono Švietimo skyrius. Tada Švietimo skyriui vadovavo Nevidomskienė. Mūsų mokyklos mokinių darbus tikrindavo Kriaunų mokyklos mokytojai. Dažnai į pamokas tikrinti mokytojų darbo būdavo atsiunčiami tikrintojai. Mano pamokas tikrindavo toks Lysas. Aš mokiau vaikus matematikos.

Mokykloje švęsdavom Naujus metus, tam reikėdavo paruošti programas.

Per Velykas, kurių neleisdavo švęsti, reikėdavo eiti į bažnyčią suskaičiuoti kiek ten ateidavo mokinių. Atradus vaikus bažnyčioje, tekdavo eiti pas tėvus pravesti auklėjamojo darbo. Direktoriui reikėdavo aiškintis Švietimo skyriuje ir gauti iš ten pylos, kad neauklėja vaikų. Per Velykų pamaldas visi mokiniai turėdavo eiti į mokyklą dalyvauti įvairiuose renginiuose arba sporto varžybose. Populiarus buvo tinklinis. Mokytojai irgi bijodavo eiti vaikų skaičiuoti bažnyčion, nes žmonės galėjo įtarti, kad ir mokytojai eina melstis. Direktorius man patardavo suskaičiuoti vaikus, nes gyvenau Kriaunų pusėje, Buniuškių kaime. Bet nė karto nevažiavau. Įsiminė 1966 m. šlapios ir purvinos Velykos. Vyriausia duktė Salomėja buvo pirmokė, o Kornelija ir Raimonda – mažesnės. Buvo polaidžiai, visos keturios bridom per purvą sekmadienį mokyklon. Atėjo gal 20 vaikų. Buvo bent kelios tokios Velykos.

Mokykloje tekdavo švęsti ir visas sovietines šventes. Dar reikėdavo ruošti vaikus į pionierius, o vėliau į komjaunuolius. Instruktažui į Rokiškį kas savaitę komunistų partijos trečiasis sekretorius ir Švietimo skyriaus inspektorius Antanas Narkus kviesdavo mokyklų direktorius, o vieną kartą per mėnesį – ir klasių auklėtojus. Labai pašaipus, atstumiantis ir įkyrus buvo inspektorius Narkus. 1973  m. pavasarį, prieš baigiant mokyklą, mano auklėjamiesiems aštuntokams mokyklos direktorius staiga liepia išdalinti sąsiuvinio lapus, kad mokiniai užrašytų vardus, pavardes ir kas kuo bus, kur toliau mokysis. Tuos sąsiuvinio lapus tuoj surinkau, o direktorius vežė Rokiškin. Paskui inspektorius Narkus mane labai „pliekė“ dėl profesinio orientavimo: kodėl taip mažai mokinių žada mokytis Salų žemės ūkio technikume ir Konstantinavos profesinėje technikos mokykloje? Liepė per dvi savaites mokinius perauklėti.

1970-tų metų vasarą Rokiškį aplankė Švietimo ministras Gedvilas ir tuo pačiu apsilankė Bagdoniškio mokykloje. Susitikime dalyvavo kažkodėl tik melžėjos, kolūkio kontoros darbuotojos ir mokytojos. Kalba ėjo apie mokyklos kapitalinį remontą: sprendė, ar verta remontuoti mokyklą, nes mokinių buvo jau sumažėję. Iki šiol prisimenu vieną ministro Gedvilo citatą: „Gimdykite, moterys, vaikus, aš jum padėsiu ir mokykla išliks“. Po keleto dienų buvo paskirta nemaža pinigų suma kapitaliniam mokyklos remontui. Tuo metu įvedė mokykloje centralinį šildymą ir pakeitė mokyklos fasadą. Krosnis, kuriomis anksčiau šildė klases, paliko. Kai kurie židiniai buvo labai gražūs.

Mokinių po truputį mažėjo. 1975–1976 mokslo metams buvo likę tik 58, nors ministras žadėjo, bet „nepadėjo“.

1979 m. liko tik pradinė mokykla. Aš jau nebedirbau. Pradinėje mokykloje mokytojavo Elena Daščiorienė. Vėliau uždarė ir pradinę, ji liko tik Lašuose.

Per visą mano mokytojavimą pasikeitė daug mokytojų. Kiekvienais mokslo metais vis ateidavę naujų, bet padirbėdavo trumpai. Vieni išeidavo toliau mokytis, kiti dirbdavo kitur. Taip Riomerio dvaras ir pasiliko pusiau tuščias. Jame liko tik biblioteka.

Ir tais sovietiniais laikais žmonės eidavo į bažnyčią. Ne išimtis buvo ir kai kurie mokytojai. Bagdoniškio mokytoja Ona Račiūnaitė su vyru slapčia susituokė Ragelių bažnyčioje. Kai sužinojo partijos komitetas, juos nubaudė – paskyrė į kitą mokyklą. Tokia buvo sovietinė bausmė, jeigu prasikaltai, iškelia kitur.

Kažkuriais metais gimė 7 mažyliai, bet ne ministro dėka. Mokyklai tai reikšmės nebeturėjo.

Išėjau iš mokyklos 1976 m., ir nebeliko kitiems metams aštuntos klasės.

(Mokytojos prisiminimus užrašė Bagdoniškio aštuonmetės mokyklos mokinė Alė Kavaliūnienė (Kalvinytė) 2020 m. kovo 27 d.)