PARTIZANO TESTAMENTAS

O Dieve! Kiek jau praėjo dienų, kai žiūrėdamas į besileidžiančios saulės spindulius dėkojau Tau, kad leidai ją išgyventi ir su nerimu galvojau apie ateinančią dieną. Daug jų praslinko vargingai ir skurdžiai praleistų, daug per jas grėsė pavojų, trumpą šio pasaulio kelionę netikėtai baigti, bet juo tolyn, tuo sunkesnės darėsi dienos ir dažniau pro vaizduotę pralekia mirties šmėkla. Kiek daug jau mes esame netekę idėjos brolių! Ir jie juk laukė savo tautos pavasario ir troško juo džiaugtis, bet žiaurių budelių pasiųsta mirtis jiems į ten pastojo kelią.

Jeigu ir man toks pat likimas skirtas, aš ramiai jam atsiduodu, o prieš tai turėdamas laiko rašau testamentą. Gal tai ir juokinga iš mano pusės: juk neturiu aš turto, kurį galėčiau kam nors paskirstyti. Visas mano turtas – tai ginklai, kuriuos, be abejonės, pasiims tas, kas mane nukaus. Drabužiai, nors ir apiplyšę, bet ir juos kartais dėl didesnio išniekinimo nurengia. Bet tebeturiu dar turto, kurio priešas neįstengs atimti – tai tikėjimas į didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir savo Tėvų žemės meilė. Jų neįstengs atimti joks priešas, nors jis būtų ir pats žmonijos pabaisa Stalinas.

Šį turtą aš palieku savo broliams ir sesėms tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi.

B….__ 1945 m. liepos m. 28 d.

Tai žodžiai iš mūsų krašto partizanų vado Balio Vaičėno Pavasario parašyto partizanų testamento. Tais pačiais 1945 metais Kriaunų seniūnijoje, Ažubrasčio kaimo laukuose žuvo Mykolo Kazano būrio partizanai, Antazavės ir Rakėnų vyrai: Antanas Gražys, Jonas Gražys, Jonas Kokinas, Antanas Puslys, Bronius Vaikutis, Jonas Vytautas Zablackas, Vilgelmas Zablockis, Jonas Zarakauskas ir Ažubrasčio gyventojas Boleslovas Marcinkevičius. Prieš 16 metų pastatytas paminklas Ažubrasčio kaime sunyko. Kriaunų bendruomenės savanorių iniciatyva ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro dėka šioje vietoje pastatytas ir pašventintas naujas paminklas-atminimo ženklas. Žuvusieji už mūsų laisvę pagerbti „Kupolės“ ansamblio daina ir šūvių salvėmis.

• 

• 

• 

• 

Apie iškilmes rašo ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro svetainė.

________________________________________________

2015 m. menotyrinės ekspedicijos metu Kriaunų bažnyčios varpinėje surastas varpas. Pirminiais tyrimais nustatyta, kad tai seniausias varpas Baltijos šalyse ir Baltarusijoje, nulietas XIII a. – XIV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Dėl saugumo klebono Laimono Nedvecko rūpesčiu varpas patalpintas į laisvės kovų istorijos muziejų Obeliuose ir muziejininkų dėka čia saugotas penkerius metus. 2021 m. spalio 29 d. Kriaunų varpas sugrįžo į Kriaunas.

Kriaunų varpas sugrįžta į Kriaunas

Vienybės aikštėje visi jau susirinkę,
Tik kai kurių iš mūsų dar nėra.
Archangelas galingai pūsteli trimitą;
Bet nieks nesikelia. Aš jam sakau:
Tegu sau miega. Nes kodėl
Po tiekos negandų ir vargo metų
Dabar turėtų keltis?

Minia staiga nuščiūva, nes kažkas,
Įlipęs į tribūną, aido
Rūsčiai kartojamu balsu prabyla: –
Teisėjas neateis. Teisėjas,
Kurio jūs laukiat, niekad neateis,
Nes jo nėra: Teisėjas esat jūs.

                                             Alfonsas Nyka-Niliūnas

Taip rašė iš mūsų kraštų kilęs poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas prieš 40 metų. Poeto idėja gyva ir nepaprastai reikalinga šiandien, kuriant mūsų pilietiškumą.

Varpai, pakabinti aukštuose bokštuose, nuo seno kviesdavo žmones susirinkti, drauge džiaugtis, švęsti, melstis, palydėti į amžinybę, gintis nuo priešų.

Šiandien seniausias Lietuvoje ir Baltijos šalyse Kriaunų varpas sugrįžo į Kriaunas. Nerūdijančio plieno meistrų Stasio Beišio, Algirdo Laukio ir uteniškio statybos darbų organizatoriaus Alvydo Rudoko dėka Kriaunų varpas pakilo į atkurtą Kriaunų bažnyčios bokštelį. Nukaldintas naujas didysis bokštelio kryžius, atkartojantis talentingų Kriaunų krašto kalvių meistrystę.

Tai skambink, „Varpe“! tegul gaudims tavo
Išilgai, skersai eina per Lietuvą!

Vincas Kudirka

Vytauto Ridiko ir Klaudijaus Driskiaus nuotraukos

______________________________

LR Seimo narys Robertas Šarknickas – Kriaunų kaimo bendruomenės narys,
Kriaunų seniūnė – į pamokas,
bibliotekininkei – pastaba už pabėgimą

Šių metų rugsėjo 25 d. Kriaunų kaimo bendruomenės taryba rinkosi į posėdį, kuriame norėjome iš arčiau susipažinti su naująja Kriaunų seniūne, išgirsti apie jos būsimus darbus ir nusiteikimą tuos darbus dirbti.

Savo matymus bei lūkesčius taip pat išsakėme.

Deja, deja… Tenka nusikelti į tolimus 1988-uosius ir vėl prisiminti Jo Eminencijos a.a. kardinolo Vincento Sladkevičiaus ištartus žodžius: „MOKĖKIME LAUKTI IR AUGTI“.

Taryba viliasi, jog naujoji seniūnė mokinsis augti, o mes jai padėsime:

– bandysime paaiškinti, kad kalbantis reikia girdėti ne tik save, bet ir kitus;

– gundysime pamilti kraštą, kuriame gyvena bei ketina dirbti;

– tarsimės, kad alternatyva darbui – bendras darbas;

– ir dar, ir dar…

Šiek tiek palauksime, nors darbai tai nelaukia.

Šiame posėdyje dalyvavo ir darbą stebėjo LR Seimo narys Robertas Šarknickas.

* * *

Kai gegužę buvau perrinktas bendruomenės pirmininku, slapčia mintyse nutariau padaryti vieną eksperimentą – nekviesti į bendruomenę nei vieno LR Seimo nario ar dar aukštesnio pareigūno ir kurį laiką palaukti, ar atsiras bent vienas pats, savo noru ir gera valia atsilankysiantis pas mus, ar rūpi bendruomenės veikla kam nors…

Labai nudžiugau, kai sužinojau, kad tą pačią rugsėjo 25-ą dieną pas mus nori apsilankyti išskirtinės ir labai sudėtingos biografijos LR Seimo narys Robertas Šarknickas. Beje, turintis sąsajų su mūsų kraštu.

Ačiū už dovanas, garbingas padėkas, šviesos ir vilties pliūpsnį pristatant savo knygą, parodant savo režisuotą filmą, atvirą ir iki nuogumo išrengtą savo patirtį.

Labai konstruktyvus, įdomus ir prasmingas pokalbis tikriausiai visiems vakarienės dalyviams parodė, koks trumpas rudens vakaras idėjoms, planams ir perspektyvoms aptarti.

Sveikiname Robertą Šarknicką, apsisprendusį tapti Kriaunų kaimo bendruomenės nariu – turėsime dar vieną stiprų ramstį įgyvendindami savo planus.

* * *

Apgailestauju, jog šiame gerumo renginyje – knygos pristatyme – nedalyvavo (jau įprasta) šviesos ir žinių šaltinio – Kriaunų bibliotekos – bibliotekininkė. Bet žinau, kad šitą knygą biblioteka turi. Gal viskas bus gerai ?

Bendruomenės pirmininkas Eugenijus Driskius

_____________________________

Šių metų rugsėjo 1-ają mus paliko Kriaunų krašto patriotas, aviacijos inžinierius, atkurtos Nepriklausomos Lietuvos civilinės ir karinės aviacijos įgyvendintojas, mokslininkas ir pedagogas, Kriaunų vidurinės mokyklos XII-os laidos abiturientas, 1967 m. baigęs Kriaunų mokyklą sidabro medaliu – profesorius Jonas Stankūnas.

J. Stankūnas savo iniciatyva ir asmeninėmis lėšomis daug prisidėjo, kad Kriaunų krašte gyventume gražiau ir šviesiau: rūpinosi naujųjų Kriaunų kapinių įrengimu, siekė, kad prof. Mykolo Riomerio dvaras Bagdoniškyje išliktų ateities kartoms, pastatė paminklą kovotojui prieš Rusijos carinę priespaudą Jurgiui Smalsčiui Smolskiui Pakriaunio šilelyje, rašė mūsų internetinei svetainei kriaunos.lt, paskutiniaisias savo gyvenimo metais atstatė šv. Jono Nepomuko stogastulpį Pakenėje, prikėlė iš užmaršties ir įrengė Pakenės kapines Arlaučiznoje.

Lietuvai ir pasauliui gerai žinoma Jono Stankūno asmenybė ir darbai. Publikuojame Jono Stankūno (jaunesniojo), Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto studento prisiminimą apie savo senelį „Profesorius Šypsnys – mano SENELIS“.

______________________________

2021 m. rugpjūčio 21 d. pašventintas paminklinis akmuo Bradesių kaime.

___________________________

Jurgis Gražulis-Kietakaktis

Saldi mirtis meduje

Ar tokia gali būti? – nustebsite ir gal net pašiurpsite.

Pradžiai noriu jums, mieli aukštaičiai, trumpai papasakoti vieną vienos akimirkos istoriją.

Anądien su žmona nuvykome į mūsų nedažnai gyvenamą vienkiemį baigti tvarkyti rudenį surinkto medaus reikalus. Tiesa, medus jau buvo tvarkingai supilstytas į stiklainius, reikėjo tik juos sunešti į podėlį.

Net ir menkas neapdairumas, pasirodo, kainuoja ir gramzdina į egzistencinius apmąstymus.

Atrakiname trobą, žengiame vidun, ir akimirką dar iš tolėliau grožimės gintaru šviečiančiu medumi. Arčiau priėję pastebime, kad vienas stiklainis medaus neuždarytas. Man trumpam nusisukus, žmona sušunka: pelė (ji paniškai bijo pelių, net ir negyvų)!

Imu raminti: nieko tokio, užtat kokia graži tos pelės mirtis, – pavalgė dyko medaus, prie kurio darbo nė piršteliu neprisidėjo, ir pamirė.

Tiesa tik  ta, kad to stiklainio medus jau pagadintas.

O dabar kiek kitokia – nepelnyto, tai yra, neuždirbto medaus valgymo ir gardžiavimosi juo istorija.

Dar 2020 m. vidury Kriaunų kaimo bendruomenė kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovybę su prašymu padėti pakeisti seną, sugedusį atminimo paminklą partizanams įamžinti. Mat nei Rokiškio rajono vadovai, nei seniūnija šiuo reikalu visiškai nesidomėjo (Gal dėl nostalgijos šiuose kraštuose gimusiam ir revoliucingai brendusiam raudonajam Petrui G., nūnai besiilsinčiam komunistiniame panteone…).

Vyko ilgas susirašinėjimas, duomenų tikslinimas su Kriaunų kaimo bendruomene.

Neseniai, vasaros pabaigoje, paminklas buvo pastatytas, – LGGRTC ištęsėjo žodį.

O Rokiškio rajono savivaldybės ruporas, vienas naujienų portalas, nuolankiai parašė apie didelį rajono savivaldybės vadovų ir specialistų rūpestį paminklo pastatymu Baršėnuose, kai tuo tarpu atsakinga darbuotoja Gavėnienė tuo nei rūpinosi, nei domėjosi.

Rokiskiosirena.lt – Sičiūnų ir Baršėnų kaimuose atnaujinti atminimo ženklai

Taigi nuolankiai lenkiamos galvos rajono vadovams, bet ne paprastiems žmonėms, kurie padėjo paminklą pastatyti.

Belieka tik viltis ir tikėti, kad naujoji Kriaunų seniūnijos seniūnė Akvilė Šaltenė pasirūpins –  išraus menkavertes, viską gožiančias pušeles, tarp kurių prapuola paminklas, sutvarkys aplinką, pasodins ąžuoliuką.

Sulauksim dienos, kai naujasis paminklas bus pašventintas ir dar kartą bus pagerbti tie, kurie žuvo už mūsų nūnai nuo raudonųjų okupantų išsivadavusią Lietuvą.

Moralas?

Tu negalėsi rinktis, kaip mirti. Ar kada. Tu tegali pasirinkti, kaip nori gyventi. Dabar.

(Joan Baez).

Mieli Kriaunų krašto žmonės !

Pranešu, kad 2021 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas pasirašė dekretą, kuriuo patvirtino Kriaunų herbą.

Penki šimtai septynioliktaisiais savo gyvenimo metais Kriaunos sukūrė svarbiausią heraldinį simbolį ir tuo pagrįstai gali didžiuotis.

Šia proga sveikinu visus Kriaunų krašto žmones, dėkoju prisidėjusiems prie herbo kūrimo ir linkiu gražios ateities mūsų herbo šviesoje.

Bendruomenės pirmininkas

---

2021 m. birželio mėn., Joninių išvakarėse Kriaunų seniūnijos Bajorų kaimą papuošė Daivos Mezginaitės Dručkuvienės žemėje atstatytas šventojo Jono Krikštytojo stogastulpis. Kadaise šioje vietoje, prie upelio stovėjo stogastulpis šventajam Jonui Krikštytojui, kuriuo rūpinosi Pagirių giminė.

Apie 1960 m. stogastulpis nukrito ir sunyko.

Naują stogastulpį sukūrė tautodailininkas Jonas Bugailiškis. Šį darbą parėmė Lietuvos Kultūros taryba.

Klaudijaus Driskiaus fotografijose matome stogastulpio drožybos ir statymo darbus.

Tekstą skaitykite ir nuotraukas žiūrėkite čia.

---

Vyresnioji specialistė kultūrai Vita Mačiulienė

---

Nuo seniausių laikų Rokiškio krašte kaip ir visoje Aukštaitijoje Joninių vakaras ir naktis buvo ypatingi. Miesteliai, kaimai ir vienkiemiai kūrė ugnį, degino stebules, laužus, sveikindavo Jonus ir Janinas, švęsdavo visą naktį.

1978 – 1983 metais didžiausios Rasų-Joninių šventės vyko Kriaunų apylinkėse: Ažubrastyje ant Rimelio kalno, Bradesiuose ant Burbulio kalno. Tuo metu kartu su vietos žmonėmis čia kupoliavo, dainavo ir šoko visų Vilniaus aukštųjų mokyklų studentai. Po 1983 m. šventės Rokiškio rajono komunistų partijos vadovai aktyviausius dalyvius ėmė persekioti, šventes uždraudė.

Pateikiame Klaudijaus Driskiaus pasakojimą apie Rasų-Joninių šventes, kurį paskelbė internetinė svetainė „15 min.lt“:

https://www.15min.lt/m/media-pasakojimai/klaudijus-driskius-rasos-sventes-prie-sartu-ezero-1272

---