Naujausia novelė – pamfletas (satyrinis aktualios tematikos kūrinys, išjuokiantis asmenų grupę)

Jurgis Gražulis Kietakaktis

Seniūno rinkimai … ne pagal Konfucijų

Kai Jan Ch‘iu kartą sugrįžo iš rūmų, Konfucijus paklausė jo: „Kodėl tu taip vėlai pareini?“

Jan Ch‘iu atsakė: „Buvo svarstomi valdymo reikalai“.

Tada Konfucijus pasakė: „Kažin, ar ten svarstėt svarbius reikalus. Jei tai būtų valdymo reikalai, aš būčiau žinojęs, nors ir neturiu valstybės tarnybos“.

* * *

Nors Kinijos išminčius gyveno dar gerokai prieš Kristų, – žmonėms svarbūs valdymo reikalai svarstomi ligi šiol.

Štai Peilių seniūnijos žmonės svarsto, suka galvas, spėlioja, kas gi bus naujasis jų seniūnas.

Bene svarbiausias jų reikalų valdytojas, nes yra arčiausiai jų.

Ir štai ateina toji tiesos valanda.

Kad viskas vyktų sklandžiai, seniūno rinkimams reikia sudaryti komisiją, paskirti tam tinkamus žmones. Tai padaryti įpareigojama išplėstinė Peilių seniūnijos seniūnaičių sueiga.

Pirmajai sueigai imasi vadovauti Peilių seniūnijos seniūno pavaduotoja Angelina Širinskienė (šiukštu, nepainioti su žymiąja Agne Širinskiene – aut.past.).

Išrenkami keturi nariai, kaip to ir reikalaujama.

Bet taip jau atsitiko, kad prisireikė šaukti ir antrąją, nes du į komisiją deleguoti nariai po pirmosios sueigos pasitraukė.

Toliau dar įdomiau. Seniūno pavaduotoja Angelina Širinskienė, pasirodo, irgi nebenori dalyvauti, ir antrajai sueigai pavedama vadovauti Peilių seniūnijos seniūnaitei Rasuolei Striūkaitytei.

Bet toji, pasirodo, neturi žalio supratimo, kas ta sueiga apskritai yra, nežino nei vedimo reglamento, nei taisyklių.

Ir štai tuomet, kur buvus kur nebuvus, tarsi iš ūkų išnyra Angelina Širinskienė, ir tamsuoliams ima pasakoti, kad šiam reikalui spręsti visiškai nereikia jokių bendruomenių atstovų. Nepaisant to, kad Peilių seniūnijoje yra net dvi gausios bendruomenės – Peilių ir Žirklių. Žirklių – arti 50-ties, o Peilių – netoli 90-ties narių.

Galiausiai tiek Angelina Širinskienė, tiek Rasuolė Striūkaitytė ir Vandutė Vandenienė,  Peilių ir Žirklių seniūnaitės, susimoko: užteks ir trijų narių.

Tiesą sakant, niekas net nežino, kaip ir iš kur tos seniūnaitės atsirado, kas jas išrinko.

O jos, pasirodo, dar ir bendruomenių narės besančios; taigi  tarsi ir ant dviejų kėdžių besėdinčios…

O gal ir gerai dviejuose kailiuose pabūti: pasižiūri, iš kur vėjas pučia, ir žinai , kurį kailį ir kada nusimesti…

Taigi komisija, kad ir be bendruomenių atstovų, buvo sudaryta, kandidatus į seniūno pareigas išrinko. Kitaip pasakius – maža valdžiukė didesnę valdžiukę išsirinko…

O tos bendruomenės… Atitolink Viešpatie, geriau jų nereikia, – prisigalvoja visko, siūlo, kviečia, pataria, net nurodo; ai, ramiai gyventi neduoda…

Kam tos bendruomenės iš viso reikalingos…

Rajono administracijos direktorius, dabar jau parklupdytas prieš faktą, prieš priimdamas sprendimą, turėtų malonėti suteikti galimybę bendruomenėms – Peilių seniūnijos žmonėms susitikti su esamais kandidatais. Išgirsti žmonių nuomonę,  o po to priimti teisingą sprendimą.

Nes: Teisingas elgesys su žmonėmis išvaduoja nuo rūpesčių. (Tas pats Konfucijus).




Ažubrastyje pastatytas kelio ženklas

Kriaunų kaimo bendruomenė,

atliepdama siekiniui saugoti kultūrines vertybes;
suprasdama, kad senieji vietovardžiai yra Lietuvos kultūros, istorijos ir kalbos vertybė, kurios išsaugojimu privalo rūpintis piliečiai, bendruomenės ir valstybė;
įvertindama tai, kad senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdi etnologinė, lingvistinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos kultūros palikimo dalis;
išskirdama ypatingą gyvenamųjų vietų vardų reikšmę ryšiams su tėvų, senelių ir protėvių žeme puoselėti;
konstatuodama, kad nuo sovietmečio iki šių laikų iš juridinės vartosenos Kriaunų seniūnijoje jau yra išbraukta 27 istoriniai vietovardžiai ir stebima tolesnė jų nykimo tendencija;
siekdama išsaugoti senuosius vietovardžius ir padėdama keliautojams orientuotis vietovėje;
pastatė sename kaime naują kelio ženklą.


A Ž U B R A S T I S

Daugelis mūsų krašto kaimų ir vienkiemių vardų dingsta ne tik dokumentuose, rašto darbuose, gyventojų kalbose, bet ir žmonių atminty. Naujųjų metų proga mieliems svetainės skaitytojams pristatome naują seno kaimo kelio ženklą. Jame surasite ir simbolius, kuriais kalbėjosi mūsų protėviai sėliai.

ŽEMĖ, APSĖTAS LAUKAS
Keitėsi santvarkos, žmonių kartos, nuosavybės, bet visą laiką čia buvo ariami laukai, šienaujamos pievos, sodinami sodai… Žemė niekados nebuvo apleista, rengė ir maitino jos šeimininkus.

VANDUO
Ežero vandenys iš dviejų pasaulio šalių – rytų ir pietų skalauja šio kaimo krantus. Žuvis visais laikais buvo maistas ir Dievo dovana pakrantėse gyvenantiems žmonėms. Šio tikėjimo negali panaikinti net griežčiausi draudimai. Iki šių dienų išlikęs paprotys – sugautą laimikį pasidalinti lygiomis dalimis.

LAIMĖ
Kas yra laimė? Vienam – prabanga ir turtai, kitam – duonos kąsnis, trečiam – emigruoti į svetimą šalį, ketvirtam – gimti ir mirti savo kaime. Dar kitam – visa, kas pasakyta šiuose ženkluose, kuriais pasaulį vaizdavo mūsų protėviai.
Tikima, kad likimo deivė Laima nulemia kiekvieno vaiko gyvenimą. Nuo jos priklauso – sėkmė ar nesėkmė lydės. Laimos lėmimas laikomas svarbiausiu, todėl jos ženklas, kaip viso gyvojo pasaulio pradžia, yra centre.

SANTARVĖ, DARNA
Vykstant karams, įsigalint išnaudojimui, atimant ir vėl grąžinant nuosavybę, yra buvę visko. Tačiau šio žemės lopinėlio žmonėms būdinga darna: sugyvenimas su pačiu savimi ir sutarimas su aplink esančiais. Nors čia gyvenantys žmonės visais laikais buvo labai liežuvingi, pakako pakantumo kitus dievus išpažįstančiam, pagal kitus papročius gyvenančiam, kitaip manančiam. Kaimas garsėjo bendromis talkomis, bendromis pirtimis, laikė kartu bites.

VAISINGUMAS, GIMDYMAS
Kaime nebuvo vyro ar moters, kurie būtų abejingi savo palikuonims, savo atžaloms, savo giminei. Skirtingomis santvarkomis vaikinai ir merginos įvairiai kūrė ir planavo savo šeimas. Niekas nesuskaičiuos, kiek negimė kūdikių, kurių tėvai žuvo karuose arba mirė kalėjimuose. Niekas nežino, kiek dar būtų gimdžiusios moterys, kurios mirė gimdydamos. Nors vyriausiam kaimo gyventojui virš devyniasdešimt, jauniausiam – virš penkiasdešimt, jų giminę tęsia išeiviai iš Ažubrasčio.

Pagal lietuvių mokslininko dr. Vytauto Tumėno ir latvių mokslininko dr. Valdžio Celms tyrimus
parengė Klaudijus ir Eugenijus Driskiai





Paminklas Bradesių kaimui

SUREMKIME VISI PEČIUS

Palaiminki, Dieve,
Šią mylimą žemę…
Čia mūsų gimtinė,
Čia mūsų BRADESIAI

Gerbiami kraštiečiai, bradesiškiai ir visi Sartų krašto žmonės. Kviečiame susitelkti gražiai bendrystės idėjai – pastatyti paminklą Bradesių kaimui. Juk čia mūsų tėvų, senelių ir prosenelių žemė. Čia ir šiandien kuriasi žmonės, kuriems šis kaimas yra gražus ir brangus.

Akmuo bus pastatytas kelio Dusetos–Bradesiai–Zarasai sankryžoje, prieš Bradesių mokyklą. Akmenį dovanoja mokytoja Elena Andriūnienė. Žemę paminklo-akmens statybai dovanoja Aldona Lingienė. Reikalingos lėšos paminklo pamatui, aikštelės įrengimui, akmens tašymui, teksto iškalimui, paminklo pastatymui.

Aukas paminklo-akmens statybai renka Dalia Galina Jančiauskienė.
Mieli kraštiečiai, atsiliepkite.

Suremkime visi pečius ir pastatykime paminklą-akmenį savo brangiam BRADESIŲ kaimui.

Dalia Jančiauskienė, Bradesių kaimas.
Tel.: 8 681 15960

Būsimasis BRADESIŲ kaimo akmuo – paminklas




Mykolui Riomeriui – 140

Koplytstulpio Mykolui Riomeriui ir Bagdoniškio dvarui pašventinimas

Visuomet, kai tik minim Bagdoniškį, prieš akis iškyla profesoriaus Mykolo Riomerio asmenybė. Bagdoniškis ir Riomeriai neatsiejami. Juk čia Bagdoniškio dvare gimė ir išaugo kelios garsios Riomerių giminės kartos. Artimiausias, aišku, mūsų krašto žmonėms yra Lietuvos konstitucinės teisės kūrėjas, universiteto rektorius Mykolas Riomeris. Šiemet jam gegužės 7 dieną būtų sukakę 140 metų. Šia proga Bagdoniškio dvare buvo atstatytas ir spalio 15 dieną atidengtas, bei pašventintas koplytstulpis, skirtas Riomerių giminei ir Bagdoniškio dvarui. Šį koplytstulpį kūrė ir išdrožė ukmergiškiai tautodailininkai, broliai Stanislovas ir Rimantas Zinkevičiai. Pagrindinis iniciatorius buvo kunigo švietėjo J. Katelės fondo įkūrėjas Leonardas Šablinskas. Sumanymą įgyvendinti padėjo Rokiškio VVG ir pirmininkė Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė, Rokiškio J. Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė, mokslų daktaras, istorikas Rimantas Miknys. Koplytstulpio atidengimo simbolinę juostelę perkirpo Mykolo Riomerio dukra Jadvyga Riomerytė-Vitkauskienė su vyru Vytautu. Jadvyga papasakojo, kad koplytstulpis prieškary stovėjo jų dvare, bet pasikeitus santvarkoms buvo nupjautas ir nugabentas į Bagdoniškio kapines, kur per laiką suiro. „Tikiuosi, kad naujajam koplytstulpiui taip nenutiks“- kalbėjo dukra Jadvyga. Koplytstulpį pašventino Rokiškio Šv. Apaštalo Mato bažnyčios dekanas Eimantas Novikas. Sugiedoti Lietuvos Respublikos himną pakvietė Obelių gimnazijos mokiniai (vad. Daiva Kundelienė). Viešnagę Bagdoniškyje užbaigti ir pabendrauti prie arbatos puodelio visus susirinkusius pakvietė Jadvyga Riomerytė-Vitkauskienė Riomerių dvaro buvusio kumetyno kieme.

Visi džiaugėmės nuveiktu kilniu darbu, bendryste, bei tarp dvaro parko senųjų medžių nušvitusia saule. Po pietų buvome pakviesti į  J. Keliuočio biblioteką, kur vyko konferencija „Mykolas Riomeris ir Riomerių giminė“.

Vyresnioji specialistė kultūrai Vita Mačiulienė

Šventės dalyviai Bagdoniškyje prie koplytstulpio. Vitos Mačiulienės nuotrauka




Pamąstymai …

Pamąstymai pabraidžiojus po Linos Dūdaitės-Kralikienės straipsnį „Gyvenimo mažutėliai arba Naujieji Kriauniukai ir nuleistos kartelės“

Gilus pamąstymas –  ilgai vis dar nepamirštami 7 vaikai buvusioje Kriaunų pradinėje mokykloje. Kažkodėl pamirštama, kad tame pačiame pastate, toje pačioje mokykloje tais pačiais metais buvo ugdomi 9 ikimokyklinės grupės vaikai. Su jais taip pat buvo dirbama, jie buvo lavinami.

Gilesnis pamąstymas – vaikų sveikata. Iš paskutiniųjų savo 16 vaikų sveikatą gynė jų tėvai. Kas geriau: mokyklą pasiekti per 5-15 minučių ar visą valandą kratytis mokykliniu autobusu į Rokiškio miesto mokyklas? Kodėl vaikams kratytis? Pravažiuokime jų maršrutu: Kriaunos – Vakariai – Lašai – Čivyliai – Dagiliai – Meldučiai – Laibgaliai – Rokiškis. Nei daug, nei mažai – 51 kilometras. Kieno pusėje esate – vaikų tėvų, norinčių savo atžaloms geros ir stiprios sveikatos ar …? Aš buvau tėvų ir jų vaikų pusėje ir iki šiol tebesu. Apie kokią tų vaikų mokymosi motyvaciją galime kalbėti, jei iš Kriaunų reikia išvažiuoti prieš 7 val. rytą? Kada atsikelti ir papusryčiauti?

Giliausias pamąstymas – ne apie „Naujuosius Kriauniukus“. Nesiverčia liežuvis šių žodžių ištarti, Kriaunų kraštui jų nereikia. Kriaunos turi savo ŽMONES, baigusius tą pačią Kriaunų kaimo mokyklą ir nepamiršusius gimtųjų Kriaunų. Kriaunų kaimo bendruomenės žmones apjungė bendram darbui kraštietis Eugenijus Driskius, į bendruomenės projektus jungiasi Jonas Stankūnas, Artūras Stakėnas, Rita Baršytė – Matulevičienė, Klaudijus Driskius, Regina Krivickaitė – Žilinskienė, Valdas Adomonis, Alvydas Adamonis, Asta Navickaitė – Dručkuvienė, Gražina Driskiūtė – Balčiūnienė… Vardink ir vardink, kurį pašauksi, tas visada atsilieps savo kaimui.

Mes nelaukiame ateities verslo, kriauniečiai seniai jį kuria. Apsilankykite verslininko, vietinio kriauniečio Ričardo Pagirio verslo įmonėje ir paklauskite darbuotojų apie jų atlyginimus. Jie nesiskundžia. Kriaunų kaimo bendruomenė kuria socialinį verslą uždarytoje kaimo mokykloje. Bendruomenės autobusas visus norinčius veža ir po Lietuvą, ir į užsienį. Pavasarį duris atidarys Svečių namai. Norintys poilsiauti bus priimti, apgyvendinti ir pamaitinti.

Kriaunos turi savo gilią istoriją su savo paprastais žmonėmis ir iškiliomis asmenybėmis. Kriaunoms nereikia „Naujųjų Kriauniukų“ ir fantazavimų apie juos.

Kriaunų kaimo bendruomenės narė Stasė Idienė



Kryžkalnio memorialas

Raseinių rajone, Kryžkalnyje, atidengtas memorialas Lietuvos partizanams

Memorialą sudaro lietuviško kalavijo formos apie 25 m. aukščio obeliskas su Vyčio kryžiumi viršūnėje, apie 30 m. ilgio atminimo siena su Vyčio kryžiaus formos plieno stelomis, kuriose išpjauta apie 11 tūkst. žuvusių partizanų pavardžių; Nežinomo Partizano kapas; pagerbimo aikštė, kurioje gali susirinkti iki 1 000 žmonių. Memoriale įamžinta ir Kriaunų, Aleksandravėlės, Obelių, Kamajų, Rokiškio ir kitų vietovių žuvusių partizanų pavardės.

Paminklas iš tolo kviečia sustoti pakeleivį ir nulenkti galvą žuvusiems už Lietuvos laisvę.

……………………………………………………………………………………………………………………………………………………………

Ištrauka iš partizano Juozo Jakavonio –Tigro dukters Angelės Jakavonytės kalbos, pasakytos atidengiant paminklą partizanams Kryžkalnyje

„Visos Lietuvos partizanų vadas, faktiškai vykdęs okupuotos valstybės prezidento pareigas, Jonas Žemaitis-Vytautas vylėsi: „Jei ne dabar, tai už penkiasdešimties, už šimto metų Lietuva, iškovojusi laisvę, įvertins mūsų siekius ir mūsų darbus“.

Šiandien čia, Kryžkalnyje, prie didingo Lietuvos partizanų memorialo  susirinkome  nusilenkti partizanams ir visiems kovotojams už Lietuvos laisvę ir pasakyti, jog mes nepamiršom ir vertiname šių Lietuvos didvyrių  nepaprastą auką.  Šis memorialas bus amžinas ir neblėstantis paminklas partizaninio karo dalyviams. Jis pabrėš partizanų ir ryšininkų nepamatuojamą indėlį Nepriklausomybės kovose ir pagerbs kovojusių prieš sovietų okupaciją, žuvusių sovietų lageriuose, tremtyje atminimą. Paminklas su daugybe vardų ir pavardžių yra liudijimas, koks buvo didelis partizaninio pasipriešinimo mastas ir kokia neapsakomai didelė buvo mūsų tautos sūnų ir dukterų, ant laisvės aukuro sudėjusių savo gyvybes, tragedija. Pokario metais partizanų įžiebta pasipriešinimo ugnis neužgeso, ji ruseno iki pat Nepriklausomybės, iki Sausio 13–osios. Partizanai paliko savo gimtuosius namus ir pasitraukė į mišką, kad galėtų kovoti už tai, kas brangiausia, už mūsų visų laisvę. Jie ir yra pirmieji ir patys tikriausi atkurtos Nepriklausomybės signatarai. Todėl ir partizanų dainuojamų dainų pagrindinis leitmotyvas – begalinis laisvės troškimas ir pasiryžimas: „…Ir kas gi mus nugalės, jeigu mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjom mirtį…“. Uždekime jiems laiko vėjų neužpučiamą žvakutę savo širdyse.

Šiandien, mes, Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio nariai galime pasidžiaugti, jog mūsų 2017 m. pradėtas kilnus tikslas yra įgyvendintas. Svarbiausias memorialo simbolis – lietuviškas kalavijas, įsmeigtas pilkapio viršūnėje – tai pergalės ir išsilaisvinimo, gimtosios žemės apsaugos simbolis. Ne veltui jį pasirinkome iš šlovingiausios Lietuvos istorijos – LDK laikų, taip siekdami prilyginti partizanų pasipriešinimo kovas, skambiausioms lietuvių istorijos pergalėms.

Šio memorialo atminimo sienoje  yra įamžinti 20 000 žuvusių partizanų ir ryšininkų pavardžių. Tai žuvę partizanai ir ryšininkai ir tie kurie buvo nukankinti ar  mirė kalėjimuose ir lageriuose ar Tolimųjų Rytų, ar Sibiro platybėse.  Deja, dar iki šiol daugelis artimųjų net neturi kur uždegti žvakutės, nes nežino, kokioje duobėje yra užkasti jų artimųjų kūnai, todėl nežinomo partizano kapas ir bus tas simbolinis kapelis visiems nesurastiems partizanams atminti. Labai tikimės, kad kada nors bus surasti ir tinkamai palaidoti visų partizanų kauleliai, bus žinomos visų žuvusiųjų partizanų ir ryšininkų pavardės ir memoriale vietoje 9 tūkstančių įrašų  „Nežinomas partizanas“ įrašysime visų partizanų ir ryšininkų pavardes.

Memorialo vaizdas naktį


Memorialo siena su žuvusiųjų pavardėmis


Tarp tūkstančių pavardžių ir mūsų krašto partizanų – baršėniškio Juozo Verslovo Paparčio ir obeliečio Antano Vertibavičiaus Tėvo atminimas

Bendruomenės informacija.
Sauliaus Pamerneckio ir Klaudijaus Driskiaus nuotraukos