Senis prisiminē Sartus
Seniau, kai žmonēs niekur neskubėdavā ir dā žiemās būdavā tikrās, Sartai ažušaldavā stārai. Ladas girgždėdavā, bet laikydavā. Tadu ir žirgus išvesdavā.
Iš pat rytā vyrai rinkdavās – vieni rimti, kiti jakais, bet visi su širdim. Žirgai žvingia, sniegas jiem unt šnervių krenta, garas kyla, a akys blizga – jaučia, kad bēgs. Vienas kitas guniu apklotas. Batagā dā niekas nekelia, ale visi žinā: tuoj.
Kai duoda ženklū, tai ir palaidžia. Rogēs šauna, sniegas – šonuos, a Sartai pā ladu dunda, atrodā, kad pats ažeras alsuoja. Kas drusesnis – tas pirmyn, kas bijā – tas galy lieka. Ne visadu graičiausias laimia, būna, kad ir laimē prisideda.
A paskui, kai jau viskas baigta, vyrai sugrįžta – vieni galvas nulaidī, kiti kepures aukštyn meta. Mergās juokias, sēniai galvas linguoja: „Gerai, gerai… da ne visai ištįžam.“
Ir teip kasmet. Kol žirgai bėga unt Sartų, tol ir žmonēs dā gyvi širdy.
A taisyklās tai visiem venodās. Paskaityk, pažiūrėk.
Ažrašē Kriaunų bendruomenē, 2026 01 29.