Broliai Juozas Streikus-Stumbras ir Izidorius Streikus-Girėnas yra vieni ilgiausiai besipriešinusių partizanų ne tik Aukštaitijoje, bet visoje Lietuvoje. Nepaisant visų pastangų susekti Streikus, sovietams taip ir nepavyko jų sučiupti. 1956 m. LTSR KGB vadovas generolas Kazimieras Liaudis specialiu raštu garantavo broliams laisvę ir neliečiamybę mainais už tai, kad jie sudės ginklus. Po ilgų dvejonių patikėję generolo pažadais, Streikai išėjo iš miško tik 1958 m. Po 14 partizanavimo metų, pasiilgta laisve broliams teko džiaugtis neilgai. Sulaužius duotus pažadus, 1961 m. rudenį Juozas ir Izidorius buvo suimti. 1962 m. birželio 15 d. Rokiškyje paskelbtas LSSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos nuosprendis buvo negailestingas: Izidoriui skirta 15 metų lagerio bausmė, Juozui – mirties bausmė.
Juozas Streikus sušaudytas Vilniuje, 1962 m. rugpjūčio 17 d. Užkasimo vieta ilgą laiką nebuvo žinoma. 2019 m. rudenį Vilniaus Našlaičių kapinėse archeologai atkasė Juozo Streikaus-Stumbro palaikus, gulėjusius čia 57 metus.
Rokiškio krašte iki šiol sklinda legendos apie Juozo Streikaus paskutinį žodį – stiprią ir įkvepiančią kalbą, pasakytą teisme. Skelbiame Juozo Streikaus kalbą, kuri, kaip manoma, perrašinėjant ir publikuojant, yra pagražinta.
Paskutinis žodis
Vieno iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų-buvusio Vytauto apygardos, Lokio rinktinės, „Vyties” būrio vado Juozo Streikaus-Stumbro kalba LTSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų Teisinės kolegijos 1962 m. birželio 15 d. uždarame teismo posėdyje
„Kai buvo suteiktas paskutinis žodis,-vienas iš paskutinių Lietuvos partizanų Juozas Streikus neneigė net akivaizdžiai išgalvotų kaltinimų, nesigynė, o kaltino. Į teisėjo klausimą: „Už ką žudėte tarybinius piliečius?”,jis atsakė: – Aš nieko nežudžiau. Mes baudėme mirties bausme, remdamiesi mūsų karo lauko įstatymais ir ne tarybinius piliečius baudėme, o išdavikus. Nė vieno nenušovėm, kas netarnavo saugumui, neišdavė partizanų, nežudė jų šeimų, nedegino mūsų namų ir netrėmė į Sibirą savo tėvynainių. Jūs drįstate mus kaltinti? – klausė teisiamasis. – Už ką? Ar tai aš su savo vyrais įsibroviau į Rusijos platybes, gal mes, lietuviai, trėmėme rusus į negyvenamus šiaurės ledynus? Gal mes jus užpuolėme, jūsų namus plėšėme? Tai jūs atėjot į mūsų žemę, užgrobėt mūsų sodybas, pelenais pavertėt daugybę namų, tai jūs šaudėt į mus. Mes tik priešinomės, gynėme savo kraštą, savo laisvę, mes buvome priversti imtis ginklo. O ko jūs tikėjotės? Jūs mus žudysite, o mes privalom tylėti kaip avinėliai? Mes savo rankomis užsidirbam duoną, neatimame jos iš silpnesnių. O kol mes dirbame, nugarų neištiesdami, – jūs gaminate ginklus, grobiate ištisas valstybes, atimate iš žmonių jų sukurtas gėrybes. Taip, jūs mus pavergėt, kurių nespėjote nužudyti ir ištremti į Sibirą, mes likome su broliu paskutinieji…miške. Kiti jau nužudyti., net jų kūnai išniekinti… Ir jūs dar drįstate mus teisti? Kokia teise? Sakykite, kas jums suteikė teisę pasmerkti mirčiai už tai, kad mes gynėme savo namus, tautos papročius? Žinau, susidorosite su manimi, bet sakau jums – Lietuva bus laisva. Ir mūsų trispalvė dar suplevėsuos. Šiandien jūs galingi, ginkluoti, visai lietuvių tautai jau paskelbėt mirties nuosprendį, bet jums niekada nepavyks nužudyti mūsų meilės Lietuvai, mūsų tikėjimo ir vilties išgyventi raudonąjį marą, išlikti gyviems. Mums svetimas prievarta brukamas jūsų bolševizmas, jokia jėga jums nepavyks pavergti lietuvio dvasios. Žmonės kentės, galbūt netgi vykdys jūsų įsakymus, paklus jūsų nurodymams ir tvarkai, tačiau niekada nepriims jūsų ideologijos, liaudis prakeiks jus, į jus niekas nesikreips pagarbiu žodžiu. Galima prievarta paversti visą tautą nebylia darbo jėga, bet ne jūsų jėgoms pavergti mūsų sielas. Jūs žudote mus, tyčiojatės iš visko, kas mums šventa. Mes ginamės, ir toji kova dar nebaigta ir nepasibaigs su paskutiniojo Ažvinčių girios partizano mirtimi. Mes turėjom teisę gintis visomis įmanomomis priemonėmis. Okupuota, pavergta, žudoma tauta visada bus teisi, nesvarbu, kokius gynimosi būdus jai tenka pasirinkti. Jūs drįstate kaltinti mane, kad kovojau ginklu? Matyt, per mažai aš šaudžiau, matyt, per mažai žuvo okupantų svetimose žemėse, jei jūs teisiate tuos, kurie ginasi. Jūsų tiesa pagrįsta melu: net jūsų generolų pažadai – melas. Kiek aš buvau laisvas? Dvejus metus?.. Argi tai buvo laisvė, kai sekamas kiekvienas tavo žingsnis, girdimas kiekvienas žodis? Bet ir per tuos dvejus metus aš stačiau namus, elektros stoteles, o jūs tuo metu žudėte ir tebežudote. Net tuos, kurie jau sudėjo ginklus, net nugalėtus žudote. Kas jūs tokie? Tylit? Neturit ką atsakyti? Tada aš atsakysiu: jus pražudys jūsų pačių melas, jūsų sukurta prievarta, ir ateis diena, kai Lietuva vėl gyvens taip, kaip sugeba ir nori pati. Ateis tokia diena, nors jūs jau nužudėt pusę lietuvių tautos. Tokia tat atneštoji jūsų laisvė… Tokia pati irjūsų atneštoji moralė: pasižiūrėkit į savo kareivius. Girti plėšikai! Kaip jie elgiasi su nekaltais mūsų žmonėmis? Suskaičiuokite, kiek šeimų, kiek namų jūsų rankomis sunaikinta. Ir jūs dar mėginate mums sąskaitas pateikti! Ateis valanda, kai jus prakeiks visos jūsų pavergtos tautos! Ateis laikas, kai jūs būsite teisiami, kai reikės atsakyti žmonijai ir istorijai už jūsų padarytus nusikaltimus pavergtoms mažoms tautoms. Kur jūs dėsitės su savo ginklais ir tinginyste, kai visas pasaulis pasmerks karus, sunaikins ginklus? Aš tikiu – bus tokia diena žemėje. Kaip jūs tada pažiūrėsite teisingumui į akis? Taip, šiandien jūs mane teisiate, pasmerktas aš… Bet jus ateityje teis visas pasaulis. Su visais jūsų stabais ir komunizmo tvirtovėm. Net žodis komunizmas taps keiksmažodžiu. Gal bus diena, kai ir jūs patys praregėsite, pamatę savo dirvonuojančius laukus ir nužmogėjusius generolus, ir išsigąsite, sukūrę baisią karo mašiną, kuria taip didžiuojatės. Ir jei bent vienas dar būsite gyvas, gal prisiminsite čia išgirstus paskutiniojo Lietuvos partizano žodžius. Todėl dar kartą sakau jums: Lietuva nemirs su mano mirtimi. Aš kovojau garbingai: gulinčio nemuša, kaip sako mūsų liaudies išmintis. Mes tada dar tikėjom, kad ir jūsų kova bus garbingesnė… Gaila, mes skirtingai garbę suprantame. Dabar matau: mums reikėjo kitaip elgtis, visiems sukilti prieš jus, visomis išgalėmis: protu, ištverme, neapykanta ir ginklu. Visiems iki vieno – į miškus, visiems iki vieno negailestingai kovai pasiryžti: arba-arba… Gal nebūtų mūsų kova apjuodinta, gal nebūtų jūsų nurodymu atsiradusios miškuose banditų gaujos, veikusios partizanų vardu. Gal nebūčiau šiandien teisiamas, o mano tauta nebūtų pavergta. Mums ne gintis reikėjo, o persekioti jus, šaudyti be jokių garbingos kovos taisyklių, o mes tik gynėmės. Ir kai Lietuva šitą supras – ji bus laisva. Aš neprašau iš okupantų malonės pasigailėti ir nieko pats nesigailiu, gal tik vieno… Mes mokėme savo vaikus tik duoną auginti, medį sodinti, o reikėjo išmokyti taikliau šaudyti, be gailesčio, nes okupantai nė vieno iš mūsų nesigailėjo. Ir negailės, ir plėš, ir alins mūsų tautą tol, kol ji neišmoks gintis taip, kaip bitės gina savo avilį, kol visi kaip vienas nepasitiks priešo su ginklu rankoje. –Neprašau pasigailėjimo – aš gyniau, kas man ir mano Lietuvai buvo ir amžiams liks šventa. O dabar – žudykite, jūs žudyti mokate geriau. Tik neužmirškite – atbus tautoje mūsų pralietas kraujas, pasibels į kiekvieno lietuvio širdį, ir tada pralaimėsite jūs – prievartos ir smurto nešėjai. Pralaimėsite, nes nieko gero nepadarėte savo rankomis, savo darbu ir meile, nuo pat savo kruvinos revoliucijos pradžios nieko gero nesukūrėte, tik naikinote. Apiplėštų tautų turtai nepadarys jūsų nei turtingesnių, nei gailestingesnių. Aš niekinu jus. Ir mirdamas visai nesigailiu būtent šitaip nugyvenęs savo trumpą gyvenimą: aš gyniau Tėvynę, aš mylėjau Lietuvą ir mirštu laisvas – šitų jausmų jūs nepajėgsite nužudyti.”
Prieiga internete: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/partizano-baigiamoji-kalba-troikos-teisme.2017.12.10.
JUOZAS STREIKUS-STUMBRAS g. 1923 m. Maniuliškių k., Antazavės vlsč., Zarasų apskr. 1941 m. birželio sukilimo dalyvis, kartu su bendražygiais užėmė ir išlaisvino Antazavės miestelį nuo sovietų valdžios. 1944 m. įstojo į tėvo Antano Streikaus vadovaujamą partizanų būrį. 1947 m. išrenkamas lietuvių ir latvių partizanų junginio „Jutis“ vadu. 1948 m. paskiriamas Lokio rinktinės Vyties kuopos vadu. Šias pareigas formaliai vykdė iki legalizacijos. Išblėsus partizaniniam judėjimui, kartu su broliu Izidoriumi Streikumi Girėnu 1958 m. birželio mėn. legalizavosi. 1961 m. spalio 6 d. KGB buvo suimtas ir 1962 m. birželio 15 d. nuteistas mirties bausme. Sušaudytas 1962 m. rugpjūčio 17 d. Vilniuje.
Beveik po 60 metų Juozas Streikus atguls amžinojo poilsio šeimos kape, Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse, šalia motinos Marcelės, brolio Izidoriaus, sesers Valės.
