Kriaunų kaimo bendruomenė,
atliepdama siekiniui saugoti kultūrines vertybes;
suprasdama, kad senieji vietovardžiai yra Lietuvos kultūros, istorijos ir kalbos vertybė, kurios išsaugojimu privalo rūpintis piliečiai, bendruomenės ir valstybė;
įvertindama tai, kad senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdi etnologinė, lingvistinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos kultūros palikimo dalis;
išskirdama ypatingą gyvenamųjų vietų vardų reikšmę ryšiams su tėvų, senelių ir protėvių žeme puoselėti;
konstatuodama, kad nuo sovietmečio iki šių laikų iš juridinės vartosenos Kriaunų seniūnijoje jau yra išbraukta 27 istoriniai vietovardžiai ir stebima tolesnė jų nykimo tendencija;
siekdama išsaugoti senuosius vietovardžius ir padėdama keliautojams orientuotis vietovėje;
pastatė sename kaime naują kelio ženklą.
A Ž U B R A S T I S
Daugelis mūsų krašto kaimų ir vienkiemių vardų dingsta ne tik dokumentuose, rašto darbuose, gyventojų kalbose, bet ir žmonių atminty. Naujųjų metų proga mieliems svetainės skaitytojams pristatome naują seno kaimo kelio ženklą. Jame surasite ir simbolius, kuriais kalbėjosi mūsų protėviai sėliai.
ŽEMĖ, APSĖTAS LAUKAS
Keitėsi santvarkos, žmonių kartos, nuosavybės, bet visą laiką čia buvo ariami laukai, šienaujamos pievos, sodinami sodai… Žemė niekados nebuvo apleista, rengė ir maitino jos šeimininkus.
VANDUO
Ežero vandenys iš dviejų pasaulio šalių – rytų ir pietų skalauja šio kaimo krantus. Žuvis visais laikais buvo maistas ir Dievo dovana pakrantėse gyvenantiems žmonėms. Šio tikėjimo negali panaikinti net griežčiausi draudimai. Iki šių dienų išlikęs paprotys – sugautą laimikį pasidalinti lygiomis dalimis.
LAIMĖ
Kas yra laimė? Vienam – prabanga ir turtai, kitam – duonos kąsnis, trečiam – emigruoti į svetimą šalį, ketvirtam – gimti ir mirti savo kaime. Dar kitam – visa, kas pasakyta šiuose ženkluose, kuriais pasaulį vaizdavo mūsų protėviai.
Tikima, kad likimo deivė Laima nulemia kiekvieno vaiko gyvenimą. Nuo jos
priklauso – sėkmė ar nesėkmė lydės. Laimos lėmimas laikomas svarbiausiu, todėl
jos ženklas, kaip viso gyvojo pasaulio pradžia, yra centre.
SANTARVĖ, DARNA
Vykstant karams, įsigalint išnaudojimui, atimant ir vėl grąžinant nuosavybę, yra buvę visko. Tačiau šio žemės lopinėlio žmonėms būdinga darna: sugyvenimas su pačiu savimi ir sutarimas su aplink esančiais. Nors čia gyvenantys žmonės visais laikais buvo labai liežuvingi, pakako pakantumo kitus dievus išpažįstančiam, pagal kitus papročius gyvenančiam, kitaip manančiam. Kaimas garsėjo bendromis talkomis, bendromis pirtimis, laikė kartu bites.
VAISINGUMAS, GIMDYMAS
Kaime nebuvo vyro ar moters, kurie būtų abejingi savo palikuonims, savo atžaloms, savo giminei. Skirtingomis santvarkomis vaikinai ir merginos įvairiai kūrė ir planavo savo šeimas. Niekas nesuskaičiuos, kiek negimė kūdikių, kurių tėvai žuvo karuose arba mirė kalėjimuose. Niekas nežino, kiek dar būtų gimdžiusios moterys, kurios mirė gimdydamos. Nors vyriausiam kaimo gyventojui virš devyniasdešimt, jauniausiam – virš penkiasdešimt, jų giminę tęsia išeiviai iš Ažubrasčio.
Pagal lietuvių mokslininko dr. Vytauto Tumėno ir latvių mokslininko dr. Valdžio Celms tyrimus
parengė Klaudijus ir Eugenijus Driskiai
