Palaiminki, Dieve, Šią mylimą žemę… Čia mūsų gimtinė, Čia mūsų BRADESIAI
Gerbiami kraštiečiai, bradesiškiai ir visi Sartų krašto žmonės. Kviečiame susitelkti gražiai bendrystės idėjai – pastatyti paminklą Bradesių kaimui. Juk čia mūsų tėvų, senelių ir prosenelių žemė. Čia ir šiandien kuriasi žmonės, kuriems šis kaimas yra gražus ir brangus.
Akmuo bus pastatytas kelio Dusetos–Bradesiai–Zarasai
sankryžoje, prieš Bradesių mokyklą. Akmenį dovanoja mokytoja Elena Andriūnienė. Žemę
paminklo-akmens statybai dovanoja Aldona Lingienė. Reikalingos lėšos paminklo
pamatui, aikštelės įrengimui, akmens tašymui, teksto iškalimui, paminklo
pastatymui.
Aukas paminklo-akmens statybai renka Dalia Galina Jančiauskienė. Mieli kraštiečiai, atsiliepkite.
Suremkime visi pečius ir pastatykime paminklą-akmenį savo brangiam BRADESIŲ
kaimui.
Dalia Jančiauskienė, Bradesių kaimas. Tel.: 8 681 15960
Koplytstulpio Mykolui Riomeriui ir Bagdoniškio dvarui pašventinimas
Visuomet, kai tik minim Bagdoniškį, prieš akis iškyla profesoriaus Mykolo Riomerio asmenybė. Bagdoniškis ir Riomeriai neatsiejami. Juk čia Bagdoniškio dvare gimė ir išaugo kelios garsios Riomerių giminės kartos. Artimiausias, aišku, mūsų krašto žmonėms yra Lietuvos konstitucinės teisės kūrėjas, universiteto rektorius Mykolas Riomeris. Šiemet jam gegužės 7 dieną būtų sukakę 140 metų. Šia proga Bagdoniškio dvare buvo atstatytas ir spalio 15 dieną atidengtas, bei pašventintas koplytstulpis, skirtas Riomerių giminei ir Bagdoniškio dvarui. Šį koplytstulpį kūrė ir išdrožė ukmergiškiai tautodailininkai, broliai Stanislovas ir Rimantas Zinkevičiai. Pagrindinis iniciatorius buvo kunigo švietėjo J. Katelės fondo įkūrėjas Leonardas Šablinskas. Sumanymą įgyvendinti padėjo Rokiškio VVG ir pirmininkė Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė, Rokiškio J. Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė, mokslų daktaras, istorikas Rimantas Miknys. Koplytstulpio atidengimo simbolinę juostelę perkirpo Mykolo Riomerio dukra Jadvyga Riomerytė-Vitkauskienė su vyru Vytautu. Jadvyga papasakojo, kad koplytstulpis prieškary stovėjo jų dvare, bet pasikeitus santvarkoms buvo nupjautas ir nugabentas į Bagdoniškio kapines, kur per laiką suiro. „Tikiuosi, kad naujajam koplytstulpiui taip nenutiks“- kalbėjo dukra Jadvyga. Koplytstulpį pašventino Rokiškio Šv. Apaštalo Mato bažnyčios dekanas Eimantas Novikas. Sugiedoti Lietuvos Respublikos himną pakvietė Obelių gimnazijos mokiniai (vad. Daiva Kundelienė). Viešnagę Bagdoniškyje užbaigti ir pabendrauti prie arbatos puodelio visus susirinkusius pakvietė Jadvyga Riomerytė-Vitkauskienė Riomerių dvaro buvusio kumetyno kieme.
Visi džiaugėmės nuveiktu kilniu darbu, bendryste, bei tarp dvaro parko senųjų medžių nušvitusia saule. Po pietų buvome pakviesti į J. Keliuočio biblioteką, kur vyko konferencija „Mykolas Riomeris ir Riomerių giminė“.
Vyresnioji specialistė kultūrai Vita Mačiulienė
Šventės dalyviai Bagdoniškyje prie koplytstulpio. Vitos Mačiulienės nuotrauka
Pamąstymai pabraidžiojus po Linos Dūdaitės-Kralikienės straipsnį „Gyvenimo mažutėliai arba Naujieji Kriauniukai ir nuleistos kartelės“
Gilus pamąstymas – ilgai vis dar nepamirštami 7 vaikai buvusioje Kriaunų pradinėje mokykloje. Kažkodėl pamirštama, kad tame pačiame pastate, toje pačioje mokykloje tais pačiais metais buvo ugdomi 9 ikimokyklinės grupės vaikai. Su jais taip pat buvo dirbama, jie buvo lavinami.
Gilesnis pamąstymas – vaikų sveikata. Iš paskutiniųjų savo
16 vaikų sveikatą gynė jų tėvai. Kas geriau: mokyklą pasiekti per 5-15 minučių
ar visą valandą kratytis mokykliniu autobusu į Rokiškio miesto mokyklas? Kodėl
vaikams kratytis? Pravažiuokime jų maršrutu: Kriaunos – Vakariai – Lašai –
Čivyliai – Dagiliai – Meldučiai – Laibgaliai – Rokiškis. Nei daug, nei mažai –
51 kilometras. Kieno pusėje esate – vaikų tėvų, norinčių savo atžaloms geros ir
stiprios sveikatos ar …? Aš buvau tėvų ir jų vaikų pusėje ir iki šiol tebesu.
Apie kokią tų vaikų mokymosi motyvaciją galime kalbėti, jei iš Kriaunų reikia
išvažiuoti prieš 7 val. rytą? Kada atsikelti ir papusryčiauti?
Giliausias pamąstymas – ne apie „Naujuosius Kriauniukus“.
Nesiverčia liežuvis šių žodžių ištarti, Kriaunų kraštui jų nereikia. Kriaunos
turi savo ŽMONES, baigusius tą pačią Kriaunų kaimo mokyklą ir nepamiršusius
gimtųjų Kriaunų. Kriaunų kaimo bendruomenės žmones apjungė bendram darbui
kraštietis Eugenijus Driskius, į bendruomenės projektus jungiasi Jonas
Stankūnas, Artūras Stakėnas, Rita Baršytė – Matulevičienė, Klaudijus Driskius,
Regina Krivickaitė – Žilinskienė, Valdas Adomonis, Alvydas Adamonis, Asta
Navickaitė – Dručkuvienė, Gražina Driskiūtė – Balčiūnienė… Vardink ir vardink,
kurį pašauksi, tas visada atsilieps savo kaimui.
Mes nelaukiame ateities verslo, kriauniečiai seniai jį
kuria. Apsilankykite verslininko, vietinio kriauniečio Ričardo Pagirio verslo
įmonėje ir paklauskite darbuotojų apie jų atlyginimus. Jie nesiskundžia.
Kriaunų kaimo bendruomenė kuria socialinį verslą uždarytoje kaimo mokykloje.
Bendruomenės autobusas visus norinčius veža ir po Lietuvą, ir į užsienį.
Pavasarį duris atidarys Svečių namai. Norintys poilsiauti bus priimti,
apgyvendinti ir pamaitinti.
Kriaunos turi savo gilią istoriją su savo paprastais žmonėmis ir iškiliomis asmenybėmis. Kriaunoms nereikia „Naujųjų Kriauniukų“ ir fantazavimų apie juos.
Raseinių rajone, Kryžkalnyje, atidengtas memorialas Lietuvos partizanams
Memorialą sudaro lietuviško kalavijo formos apie 25 m. aukščio obeliskas su Vyčio kryžiumi viršūnėje, apie 30 m. ilgio atminimo siena su Vyčio kryžiaus formos plieno stelomis, kuriose išpjauta apie 11 tūkst. žuvusių partizanų pavardžių; Nežinomo Partizano kapas; pagerbimo aikštė, kurioje gali susirinkti iki 1 000 žmonių. Memoriale įamžinta ir Kriaunų, Aleksandravėlės, Obelių, Kamajų, Rokiškio ir kitų vietovių žuvusių partizanų pavardės.
Paminklas iš tolo kviečia sustoti pakeleivį ir nulenkti galvą žuvusiems už Lietuvos laisvę.
Ištrauka iš partizano Juozo Jakavonio –Tigro dukters Angelės Jakavonytės kalbos, pasakytos atidengiant paminklą partizanams Kryžkalnyje
„Visos
Lietuvos partizanų vadas, faktiškai vykdęs okupuotos valstybės prezidento
pareigas, Jonas Žemaitis-Vytautas vylėsi: „Jei ne dabar, tai už
penkiasdešimties, už šimto metų Lietuva, iškovojusi laisvę, įvertins mūsų
siekius ir mūsų darbus“.
Šiandien čia, Kryžkalnyje, prie didingo Lietuvos partizanų memorialo susirinkome nusilenkti partizanams ir visiems kovotojams už Lietuvos laisvę ir pasakyti, jog mes nepamiršom ir vertiname šių Lietuvos didvyrių nepaprastą auką. Šis memorialas bus amžinas ir neblėstantis paminklas partizaninio karo dalyviams. Jis pabrėš partizanų ir ryšininkų nepamatuojamą indėlį Nepriklausomybės kovose ir pagerbs kovojusių prieš sovietų okupaciją, žuvusių sovietų lageriuose, tremtyje atminimą. Paminklas su daugybe vardų ir pavardžių yra liudijimas, koks buvo didelis partizaninio pasipriešinimo mastas ir kokia neapsakomai didelė buvo mūsų tautos sūnų ir dukterų, ant laisvės aukuro sudėjusių savo gyvybes, tragedija. Pokario metais partizanų įžiebta pasipriešinimo ugnis neužgeso, ji ruseno iki pat Nepriklausomybės, iki Sausio 13–osios. Partizanai paliko savo gimtuosius namus ir pasitraukė į mišką, kad galėtų kovoti už tai, kas brangiausia, už mūsų visų laisvę. Jie ir yra pirmieji ir patys tikriausi atkurtos Nepriklausomybės signatarai. Todėl ir partizanų dainuojamų dainų pagrindinis leitmotyvas – begalinis laisvės troškimas ir pasiryžimas: „…Ir kas gi mus nugalės, jeigu mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjom mirtį…“. Uždekime jiems laiko vėjų neužpučiamą žvakutę savo širdyse.
Šiandien, mes, Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio nariai galime pasidžiaugti, jog mūsų 2017 m. pradėtas kilnus tikslas yra įgyvendintas. Svarbiausias memorialo simbolis – lietuviškas kalavijas, įsmeigtas pilkapio viršūnėje – tai pergalės ir išsilaisvinimo, gimtosios žemės apsaugos simbolis. Ne veltui jį pasirinkome iš šlovingiausios Lietuvos istorijos – LDK laikų, taip siekdami prilyginti partizanų pasipriešinimo kovas, skambiausioms lietuvių istorijos pergalėms.
Šio memorialo atminimo sienoje yra įamžinti 20 000 žuvusių partizanų ir ryšininkų pavardžių. Tai žuvę partizanai ir ryšininkai ir tie kurie buvo nukankinti ar mirė kalėjimuose ir lageriuose ar Tolimųjų Rytų, ar Sibiro platybėse. Deja, dar iki šiol daugelis artimųjų net neturi kur uždegti žvakutės, nes nežino, kokioje duobėje yra užkasti jų artimųjų kūnai, todėl nežinomo partizano kapas ir bus tas simbolinis kapelis visiems nesurastiems partizanams atminti. Labai tikimės, kad kada nors bus surasti ir tinkamai palaidoti visų partizanų kauleliai, bus žinomos visų žuvusiųjų partizanų ir ryšininkų pavardės ir memoriale vietoje 9 tūkstančių įrašų „Nežinomas partizanas“ įrašysime visų partizanų ir ryšininkų pavardes.
Memorialo vaizdas naktį
Memorialo siena su žuvusiųjų pavardėmis
Tarp tūkstančių pavardžių ir mūsų krašto partizanų – baršėniškio Juozo Verslovo Paparčio ir obeliečio Antano Vertibavičiaus Tėvo atminimas
Bendruomenės informacija. Sauliaus Pamerneckio ir Klaudijaus Driskiaus nuotraukos
Kriaunų,
Aleksandravėlės, Obelių, Rokiškio krašto
žmonės poeto Pauliaus Širvio 100-ųjų gimimo metinių proga devintą kartą
susirinko į širvynę Degučių kaime.
Pauliaus Širvio eiles skaitė ir vaidino aktorius Petras Venclovas. Meilės dainas poeto žodžiais dainavo Aleksandravėlės kultūros namų amsamblis „Šypsena“. Kriauniečiai vaišino žuviene, o scenoje po atviru dangum beržyne ilgai aidėjo svečių poezijja ir dainos. Klausytojai labiausiai plojo tarmiškai parašytom uteniškio Svajūno Dačkevičiaus, šiuo metu gyvenančiam pietų Velse, eilėm.
Publikuojame kelis Svajūno Dačkevičiaus eilėraščius.
Svajūnas Dačkevičius 2020 m. širvynėje. Klaudijaus Driskiaus nuotrauka
Aina žmagelis
Aina vieškeliu žmagelis, Link Untalieptes taks linksmas na Dustų. Visas atviras, švarkiokų atsisagstys, Ažsirūkys rudenią miglu.
Iš kermošiaus aina Padustėlin, Dainelas niūnuodamas lingvas. Paprastumu visas untsigėris, Pra linguojanančių beržų kasas.
Gal kas atpažinat šitų žmogų, Su aukštaičią atviru širdžiu? Jis many sanei gyvyna žodžiu, Jam turėč dekotei, kuom asu.- ———————– Aina vieškeliu pavargis Paviliokas, Visas savas taks link Padustėlią na Dustų… Su kermošiniu cukierku runkaj, Unt Alpunį pa Švintas Marijas atlaidų…
2020 m. Skiriu Pauliui Širviui
——————————————————-
Ar matei kaip burbuliai žydi?
Dustas, Kriaunas, Lašai.. Kožnas kumpas taks mielas ir savas. Dubūrys, Dviragis, Sartai… Ir Bradesių ųžuolas senas.
Viskas telpa aukštaičią širdy. Ar matei kaip burbuliai žydi? Su žalem ir laukais aš kalbu, Tegul akmenys nepavydi.
Pasakyk man Pakriaunų akma, Kas tris pėdas tavy inspaudę? Aš unt savą vaikystį grįžtu, Ti kur vasara laimį gaudę.
A kaip puošias baltai jazminai, Teip gražu, kad ažujema kvapų. Gal ir tu šitam rojuj buvai Ir girdėjai tarmiškų šnektų?
2014 m.
——————————————————-
Ailių pūkai
Laužiokas, ažeriokas, ramuma… Žuviokai šakinėja palei mindres. Čia viskas teip aukštaitiška ir sava, Jaučiuos ir ašei biškį raikalingas.
Šią kraštą medžiui, grumstui, žmogui… Ir vakarui apsgaubusiam rūku. Atrodą varlas tarmiškai čia kriokia,- A ašei viskų supruntu.
Kiek da svajonej čėsą tirpsiu? Kol ciongas kartų ažupus, Vistiek kažkur žedais pražydis Palaisiu ailemis pūkus.
2016 m.
——————————————————-
Savas ratas
Šitų ratų narečiau apsuktei, Atsispirus na Utenas. Link Daugailių, Untaleptį, Dustas… Prą Untazavį, – Avilias.
Ti pakumpiai visi išrūzoti, Maną mažą Gimtinej mamas. Ir Purvynej ne kartų klumpota, Kiek sugauta unt medžią šakas –
Ašeriokų ną Dubūrią dugną, Dubūraičią smalsuolių vežių. Kiek tą čėsą svajonių suguli, Unt kalniokų su kryžiais žalių.
Visas vietas brungias ir savas, Takę tylūs Baltriškių beržai. Až Degučių Salaką peizažas, Tik manys ti liką teip mažai.
Šitų ratų dą noris apsuktei, Apsvaigus Gimtines gražiu. Iš širdes pre Ilgią pasimelstei, Savą tarmišku, aukštaitišku žadžiu.
Tarybos darbe dalyvavo Rokiškio rajono savivaldybės meras Ramūnas Godeliauskas, Seimo narys Raimundas Martinėlis, Rokiškio rajono savivaldybės tarybos narys Karolis Baraišys, bendruomenės nariai.
Posėdyje svarstėme pasiruošimą naujo Kriaunų seniūno skyrimui, apsisprendėme dėl Kriaunų muziejaus veiklos atnaujinimo, tarėmės dėl švenčių organizavimo Kriaunose, keitėmės nuomonėmis dėl Kriaunų paplūdimio, dėl bendruomenės projektinės veiklos, dėl bendruomenės požiūrio į Bagdoniškio dvarą.
Broliai Juozas Streikus-Stumbras ir
Izidorius Streikus-Girėnas yra vieni ilgiausiai besipriešinusių partizanų ne
tik Aukštaitijoje, bet visoje Lietuvoje. Nepaisant visų pastangų susekti
Streikus, sovietams taip ir nepavyko jų sučiupti. 1956 m. LTSR KGB vadovas
generolas Kazimieras Liaudis specialiu raštu garantavo broliams laisvę ir
neliečiamybę mainais už tai, kad jie sudės ginklus. Po ilgų dvejonių patikėję
generolo pažadais, Streikai išėjo iš miško tik 1958 m. Po 14 partizanavimo
metų, pasiilgta laisve broliams teko džiaugtis neilgai. Sulaužius duotus
pažadus, 1961 m. rudenį Juozas ir Izidorius buvo suimti. 1962 m. birželio 15 d.
Rokiškyje paskelbtas LSSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų teisminės
kolegijos nuosprendis buvo negailestingas: Izidoriui skirta 15 metų lagerio
bausmė, Juozui – mirties bausmė.
Juozas Streikus sušaudytas Vilniuje, 1962 m.
rugpjūčio 17 d. Užkasimo vieta ilgą laiką nebuvo žinoma. 2019 m. rudenį
Vilniaus Našlaičių kapinėse archeologai atkasė Juozo Streikaus-Stumbro
palaikus, gulėjusius čia 57 metus.
Rokiškio krašte iki šiol sklinda legendos apie Juozo Streikaus paskutinį žodį – stiprią ir įkvepiančią kalbą, pasakytą teisme. Skelbiame Juozo Streikaus kalbą, kuri, kaip manoma, perrašinėjant ir publikuojant, yra pagražinta.
Juozas Streikus apie 1943 m. Nuotrauka iš Laimono Abariaus archyvo.
Juozas Streikus-Stumbras prieš sušaudymą 1962 m. KGB nuotrauka iš Lietuvos ypatingojo archyvo.
Paskutinis žodis
Vieno iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų-buvusio Vytauto apygardos, Lokio rinktinės, „Vyties” būrio vado Juozo Streikaus-Stumbro kalba LTSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų Teisinės kolegijos 1962 m. birželio 15 d. uždarame teismo posėdyje
„Kai buvo suteiktas paskutinis žodis,-vienas iš paskutinių Lietuvos partizanų Juozas Streikus neneigė net akivaizdžiai išgalvotų kaltinimų, nesigynė, o kaltino. Į teisėjo klausimą: „Už ką žudėte tarybinius piliečius?”,jis atsakė: – Aš nieko nežudžiau. Mes baudėme mirties bausme, remdamiesi mūsų karo lauko įstatymais ir ne tarybinius piliečius baudėme, o išdavikus. Nė vieno nenušovėm, kas netarnavo saugumui, neišdavė partizanų, nežudė jų šeimų, nedegino mūsų namų ir netrėmė į Sibirą savo tėvynainių. Jūs drįstate mus kaltinti? – klausė teisiamasis. – Už ką? Ar tai aš su savo vyrais įsibroviau į Rusijos platybes, gal mes, lietuviai, trėmėme rusus į negyvenamus šiaurės ledynus? Gal mes jus užpuolėme, jūsų namus plėšėme? Tai jūs atėjot į mūsų žemę, užgrobėt mūsų sodybas, pelenais pavertėt daugybę namų, tai jūs šaudėt į mus. Mes tik priešinomės, gynėme savo kraštą, savo laisvę, mes buvome priversti imtis ginklo. O ko jūs tikėjotės? Jūs mus žudysite, o mes privalom tylėti kaip avinėliai? Mes savo rankomis užsidirbam duoną, neatimame jos iš silpnesnių. O kol mes dirbame, nugarų neištiesdami, – jūs gaminate ginklus, grobiate ištisas valstybes, atimate iš žmonių jų sukurtas gėrybes. Taip, jūs mus pavergėt, kurių nespėjote nužudyti ir ištremti į Sibirą, mes likome su broliu paskutinieji…miške. Kiti jau nužudyti., net jų kūnai išniekinti… Ir jūs dar drįstate mus teisti? Kokia teise? Sakykite, kas jums suteikė teisę pasmerkti mirčiai už tai, kad mes gynėme savo namus, tautos papročius? Žinau, susidorosite su manimi, bet sakau jums – Lietuva bus laisva. Ir mūsų trispalvė dar suplevėsuos. Šiandien jūs galingi, ginkluoti, visai lietuvių tautai jau paskelbėt mirties nuosprendį, bet jums niekada nepavyks nužudyti mūsų meilės Lietuvai, mūsų tikėjimo ir vilties išgyventi raudonąjį marą, išlikti gyviems. Mums svetimas prievarta brukamas jūsų bolševizmas, jokia jėga jums nepavyks pavergti lietuvio dvasios. Žmonės kentės, galbūt netgi vykdys jūsų įsakymus, paklus jūsų nurodymams ir tvarkai, tačiau niekada nepriims jūsų ideologijos, liaudis prakeiks jus, į jus niekas nesikreips pagarbiu žodžiu. Galima prievarta paversti visą tautą nebylia darbo jėga, bet ne jūsų jėgoms pavergti mūsų sielas. Jūs žudote mus, tyčiojatės iš visko, kas mums šventa. Mes ginamės, ir toji kova dar nebaigta ir nepasibaigs su paskutiniojo Ažvinčių girios partizano mirtimi. Mes turėjom teisę gintis visomis įmanomomis priemonėmis. Okupuota, pavergta, žudoma tauta visada bus teisi, nesvarbu, kokius gynimosi būdus jai tenka pasirinkti. Jūs drįstate kaltinti mane, kad kovojau ginklu? Matyt, per mažai aš šaudžiau, matyt, per mažai žuvo okupantų svetimose žemėse, jei jūs teisiate tuos, kurie ginasi. Jūsų tiesa pagrįsta melu: net jūsų generolų pažadai – melas. Kiek aš buvau laisvas? Dvejus metus?.. Argi tai buvo laisvė, kai sekamas kiekvienas tavo žingsnis, girdimas kiekvienas žodis? Bet ir per tuos dvejus metus aš stačiau namus, elektros stoteles, o jūs tuo metu žudėte ir tebežudote. Net tuos, kurie jau sudėjo ginklus, net nugalėtus žudote. Kas jūs tokie? Tylit? Neturit ką atsakyti? Tada aš atsakysiu: jus pražudys jūsų pačių melas, jūsų sukurta prievarta, ir ateis diena, kai Lietuva vėl gyvens taip, kaip sugeba ir nori pati. Ateis tokia diena, nors jūs jau nužudėt pusę lietuvių tautos. Tokia tat atneštoji jūsų laisvė… Tokia pati irjūsų atneštoji moralė: pasižiūrėkit į savo kareivius. Girti plėšikai! Kaip jie elgiasi su nekaltais mūsų žmonėmis? Suskaičiuokite, kiek šeimų, kiek namų jūsų rankomis sunaikinta. Ir jūs dar mėginate mums sąskaitas pateikti! Ateis valanda, kai jus prakeiks visos jūsų pavergtos tautos! Ateis laikas, kai jūs būsite teisiami, kai reikės atsakyti žmonijai ir istorijai už jūsų padarytus nusikaltimus pavergtoms mažoms tautoms. Kur jūs dėsitės su savo ginklais ir tinginyste, kai visas pasaulis pasmerks karus, sunaikins ginklus? Aš tikiu – bus tokia diena žemėje. Kaip jūs tada pažiūrėsite teisingumui į akis? Taip, šiandien jūs mane teisiate, pasmerktas aš… Bet jus ateityje teis visas pasaulis. Su visais jūsų stabais ir komunizmo tvirtovėm. Net žodis komunizmas taps keiksmažodžiu. Gal bus diena, kai ir jūs patys praregėsite, pamatę savo dirvonuojančius laukus ir nužmogėjusius generolus, ir išsigąsite, sukūrę baisią karo mašiną, kuria taip didžiuojatės. Ir jei bent vienas dar būsite gyvas, gal prisiminsite čia išgirstus paskutiniojo Lietuvos partizano žodžius. Todėl dar kartą sakau jums: Lietuva nemirs su mano mirtimi. Aš kovojau garbingai: gulinčio nemuša, kaip sako mūsų liaudies išmintis. Mes tada dar tikėjom, kad ir jūsų kova bus garbingesnė… Gaila, mes skirtingai garbę suprantame. Dabar matau: mums reikėjo kitaip elgtis, visiems sukilti prieš jus, visomis išgalėmis: protu, ištverme, neapykanta ir ginklu. Visiems iki vieno – į miškus, visiems iki vieno negailestingai kovai pasiryžti: arba-arba… Gal nebūtų mūsų kova apjuodinta, gal nebūtų jūsų nurodymu atsiradusios miškuose banditų gaujos, veikusios partizanų vardu. Gal nebūčiau šiandien teisiamas, o mano tauta nebūtų pavergta. Mums ne gintis reikėjo, o persekioti jus, šaudyti be jokių garbingos kovos taisyklių, o mes tik gynėmės. Ir kai Lietuva šitą supras – ji bus laisva. Aš neprašau iš okupantų malonės pasigailėti ir nieko pats nesigailiu, gal tik vieno… Mes mokėme savo vaikus tik duoną auginti, medį sodinti, o reikėjo išmokyti taikliau šaudyti, be gailesčio, nes okupantai nė vieno iš mūsų nesigailėjo. Ir negailės, ir plėš, ir alins mūsų tautą tol, kol ji neišmoks gintis taip, kaip bitės gina savo avilį, kol visi kaip vienas nepasitiks priešo su ginklu rankoje. –Neprašau pasigailėjimo – aš gyniau, kas man ir mano Lietuvai buvo ir amžiams liks šventa. O dabar – žudykite, jūs žudyti mokate geriau. Tik neužmirškite – atbus tautoje mūsų pralietas kraujas, pasibels į kiekvieno lietuvio širdį, ir tada pralaimėsite jūs – prievartos ir smurto nešėjai. Pralaimėsite, nes nieko gero nepadarėte savo rankomis, savo darbu ir meile, nuo pat savo kruvinos revoliucijos pradžios nieko gero nesukūrėte, tik naikinote. Apiplėštų tautų turtai nepadarys jūsų nei turtingesnių, nei gailestingesnių. Aš niekinu jus. Ir mirdamas visai nesigailiu būtent šitaip nugyvenęs savo trumpą gyvenimą: aš gyniau Tėvynę, aš mylėjau Lietuvą ir mirštu laisvas – šitų jausmų jūs nepajėgsite nužudyti.”
JUOZAS STREIKUS-STUMBRAS g. 1923 m. Maniuliškių k., Antazavės vlsč., Zarasų apskr. 1941 m. birželio sukilimo dalyvis, kartu su bendražygiais užėmė ir išlaisvino Antazavės miestelį nuo sovietų valdžios. 1944 m. įstojo į tėvo Antano Streikaus vadovaujamą partizanų būrį. 1947 m. išrenkamas lietuvių ir latvių partizanų junginio „Jutis“ vadu. 1948 m. paskiriamas Lokio rinktinės Vyties kuopos vadu. Šias pareigas formaliai vykdė iki legalizacijos. Išblėsus partizaniniam judėjimui, kartu su broliu Izidoriumi Streikumi Girėnu 1958 m. birželio mėn. legalizavosi. 1961 m. spalio 6 d. KGB buvo suimtas ir 1962 m. birželio 15 d. nuteistas mirties bausme. Sušaudytas 1962 m. rugpjūčio 17 d. Vilniuje.
Beveik po 60 metų Juozas Streikus atguls amžinojo poilsio šeimos kape, Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse, šalia motinos Marcelės, brolio Izidoriaus, sesers Valės.
Š.m. liepos 12 d. po Kriaunų Dievo Apvaizdos atlaidų šventųjų Mišių bus šventinamas Baršėnų kryžius. Atlaidų šv. Mišios Kriaunų bažnyčioje 12.00 val. Po šv. Mišių kviečiame visus į Baršėnų kaimą, kur šventinsime naują Baršėnų kryžių. Dalyvaus Rokiškio kultūros centro tremtinių choras „Vėtrungė“ (vadovė Jurgita Raugienė), Vilniaus folkloro ansamblis ,,Varangė” (vadovė Varsa Zakarienė). Po kryžiaus šventinimo iškilmių su savo atsivežtais valgiais ir gėrimais vaišinsimės Justo Braciaus sodelyje.
Kriaunų kaimo bendruomenės pirmininkas Eugenijus Driskius
Maloniai kviečiu 2020 m. liepos 6-ąją dieną į himno giedojimo vakarą
21.00 val. Kriaunų mokyklos kieme bus giedamas Lietuvos himnas. Kriauniečius, Kriaunų svečius, poilsiautojus kviečiu jungtis į bendrą ratą sugiedoti himną ir pabūti kartu.
Kriaunų kaimo bendruomenės pirmininkas Eugenijus Driskius
